Iniciatyvos gimsta iš prisiminimų. Iš pagarbos žmogui, savo kraštui, savo šaliai. Kartais užtenka visai nedidelio atsitiktinumo, kad prisiminimai vėl sugrįžtų. Taip nutiko ir šįkart – į rankas netyčia paimta Aloyzo Masolo knyga „Tūkstantmečio ąžuolas“ pakvietė mus, vėdrynietes ir svečius, susiburti prie ąžuolo.

Jau drįstu jį taip vadinti. Juk nuo tos 2020-ųjų balandžio 27-osios, kai pačiu pandemijos – „koronos“ – įkarščiu jis buvo pasodintas, praėjo šešeri metai. Mažas ąžuoliukas per tą laiką ūgtelėjo ir dabar jau „plačiai ir aukštai stiebiasi į saulę“. Apie jį jau rašiau anksčiau „Pamaryje“.

Prie ąžuolo prisiminėme Aloyzą. I. Arlauskienė trumpai papasakojo apie jo bendrystę su mumis TAU būrelyje, apie ąžuoliuko sodinimo idėją ir gražų ryšį su Žibų pradinės mokyklos mokiniais, dalyvavusiais rašinio konkurse.

Kalbėjome apie Aloyzą – draugišką, darbštų, žingeidų ir be galo savo kraštą mylėjusį žmogų. Atrodė, kad šalia mūsų vis dar yra jo buvimas, jo domėjimasis, jo meilė kraštui. O augantis ąžuolas tapo tarsi gyvu atminimo ženklu – metai po metų stiprėjančiu ir vis aukščiau besistiebiančiu į dangų.

Zina perskaitė V. Tarozienės eilėraščio ištrauką:
Atminty, sakau,
Tiktai atminty
Mano kaimas,
Vaikystės sparnais
Išlakstytas:
Sartės skardžiai,
Lakštingalos trelės,
Gaspadoriškas gandras
Sodyboj…

Šie žodžiai ypač tiko mūsų susitikimui. Juk atmintis – tai ne tik praeitis, bet ir tai, ką nešamės su savimi šiandien, ką perduodame kitiems ir ką paliekame po savęs.

Po susikaupimo akimirkų mūsų laukė ir linksmesnė susitikimo dalis. „Trukio stotelėje“ pasveikinome V. Tarozienę gimtadienio proga. Prie gardžių blynų su įvairiais įdarais skambėjo liaudies dainos, netrūko nuoširdžių pokalbių, juoko ir vasaros įspūdžių.

E. Stankevičienė perskaitė dar 2003 metais sukurtą linksmą eilėraštį apie Eugenijų Skipitį – Rambyno žmogų, kurio šiandien jau nebėra. B. Morkevičienė ir A. Sapronaitienė pasidalijo savo eilėraščiais apie jau besiruošiančią išeiti vasarą.

Laikas bėga. Žmonės ateina ir išeina, vasaros praeina, o medžiai auga. Gal todėl ir sodiname ąžuolus – kad būtų kur sugrįžti prisiminimams, kad liktų gyvas ženklas žmogaus, kuris buvo tarp mūsų, mylėjo savo kraštą ir paliko dalelę savęs kitų atmintyje.

Susitikimo pabaigoje aptarėme būsimų susitikimų temas ir laiką.

Smagu buvo susirinkti ir pabūti kartu. Kalbėtis, prisiminti, dainuoti, juoktis ir saugoti tai, kas mums brangu. O šalia augantis ąžuolas tyliai primena: kol prisimename – tol žmogus gyvas mūsų širdyse.

Birutė Morkevičienė