Pristatinėti Šilutės krašte verslininko Audriaus Endzino tikrai nereikia. Užtenka priminti, kad dvi kadencijas kraštiečių buvo išrinktas į Seimą ir ten dirbo 8 metus. Pastaruosius šešerius užsiima savo verslu. Susitikome pasikalbėti apie šių dienų rūpesčius, o išgirdome netikėtą naujieną: A. Endzinas dalyvaus savivaldos rinkimuose ir sieks tapti Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariu.

„Pamario“ pašnekovas – UAB „Energetikos objektų statyba“ direktorius liberalas Audrius ENDZINAS.

– Tai kaip atrodo tas mūsų kraštas šiandien jūsų akimis?
– Nepaisant to, kad praėję savivaldos rinkimai Šilutės rajone buvo, švelniai tariant, nelabai malonūs, juk pirmųjų rezultatai dėl pažeidimų buvo panaikinti, todėl vyko pakartotiniai rinkimai, tačiau su tiesiogiai išrinktu meru buvo siejamos viltys. Išrinktas švietimo bendruomenės atstovas, mokytojas Vytautas Laurinaitis. Tikėtasi, kad pūstels nauji vėjai. Žmogus išsilavinęs, apsiskaitęs, galima tikėtis, kad kitaip žiūrės į savivaldą, savo pareigas, burs bendruomenę, Savivaldybės tarybos narius bendram darbui. Nors Tarybos nariai atstovauja skirtingoms partijoms, turi savo ideologijas, pasaulėžiūras. Telkimo buvo galima tikėtis. Tačiau nusivylimas buvo gana greitas.
Prisimenu pirmuosius posėdžius. Pirmasis buvo panašus į bandymą sutramdyti nedrausmingą klasę, jai dar nepradėjus šiauštis, triukšmauti, rodyti nedarną. Krito į akis valdymas, sakyčiau arogantiškas valdymas – tai tikrai nesutelkė Tarybos narių bendram darbui. Ir pažėrė abejonių, ko čia galima tikėtis per artimiausius ketverius metus. Vėliau, kaip čia pavadinus, geriausiai tiktų – spektaklis, taikant dvigubus standartus, manipuliavimas žmonėmis, supriešinimas žmonių, bendruomenių, kas visiškai, mano supratimu, nereikalinga mūsų gyvenime. Pamenate, tas medžių, estakados „konfliktas“. Visi supranta, kad estakados reikia, taip pat ir sutvarkyto kelio į Rusnę. Tačiau bendruomenė buvo supriešinta, tarsi vieniems to reikia, kitiems – ne. O pastarieji įvykiai? Savivaldybėje yra žmonių, kurie ir to, ir ano bus prisidarę, suklydę. Nei jie slėpėsi, nei sukosi nuo to – pripažino, susimokėjo baudas, jeigu tai susiję su vairavimu. Ir toliau dirba savo darbą. Tiesiog pasielgta garbingai.
Pastaruoju atveju (po STT kratų – red. paaiškinimas) merui derėtų pagalvoti, kaip atrodo Šilutės savivaldybė visumoje po tokių įvykių, ir pasitraukti iš pareigų. Pamenate, kaip įtarimų sulaukęs Seimo narys Vytenis Andriukaitis padarė: atsisakė mandato, pasitraukė iš visų užimamų pareigų, bylinėjosi ir teisme apsigynė. Ir šiuo metu jis yra Europos Komisijos komisaras, gerbiamas žmogus, toliau dalyvauja politikoje. Ir mūsų rajono valdžiai derėtų taip elgtis. Jeigu jie irgi taip apsigintų, į kitus rinkimus ateitų be dėmelės. Sveikinčiau su tokiu žingsniu. Šiuo atveju mes esame padaryti situacijos įkaitais.
Situacija – bloga: pradėtas ne koks nors tyrimėlis, o ikiteisminis tyrimas, pradėta baudžiamoji byla, rodos, dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, kai gresia didžiausia bausmė iki 7 metų laisvės atėmimo, pareikštos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, yra nušalintų nuo pareigų. Ir tai yra labai rimta. Aš neteisiu. Tai padarys teismas. Tačiau visi suinteresuoti žmonės, visų pirma tie, kuriems pareikšti įtarimai, nori, kad byla būtų kuo greičiau ištirta. Reikia pasitraukti, netrukdyti, kad tai kuo greičiau būtų užbaigta. Jeigu jautiesi teisus…
– Tai kodėl pats neinate į vietos politiką?
– Iš aktyvios politikos pasitraukiau senokai. Turėjau tam rimtų priežasčių. Situacija keičiasi, gyvenimas – irgi. Ir įvykiai mūsų rajone… Tiesą sakant, man pradeda niežėti padai. Nepatinka tokia situacija. Kandidatuosiu į Šilutės rajono savivaldybės tarybos narius. Pavasarį, per kovo pradžioje vyksiančius savivaldos rinkimus.
– Kodėl nekandidatuojate tiesioginiuose mero rinkimuose?
– Nesiruošiau kandidatuoti ir į Tarybos narius, bet tie įvykiai Savivaldybėje – kaip paskutinis lašas į perpildytą indą. Kaptelėjo ir supratau: taip negalima mums visiems gyventi. Stebiu Savivaldybės tarybos darbą. Kai valdantieji daro, ką nori, opozicijai kas lieka? Nors ir jos veikimo nemačiau. Praėjo beveik ketveri šios kadencijos metai. Kokie buvo reikšmingiausi opozicijos pasiūlymai? Pamenu vieną, kai pasiūlė gyventojų apklausą dėl traukinio Šilutė – Klaipėda maršruto sugrąžinimo. Valdantieji tą greitai „nugesino“, o kai maršrutas buvo atidarytas, užsidėjo sau medalį, tarsi tai būtų jų nuopelnas. Kaip sakiau – spektaklis.
Visų savivaldybės institucijų pareiga taikyti demokratiją, o tai – mokėjimas išklausyti, kalbėtis ir telkti visus bendram darbui. To šią kadenciją nebuvo. Tas pusiau tiesos sakymas… Melą mes greitai atpažįstame, o tą slidų ir nemalonų pusiau tiesos sakymą suvokiame sunkiau. Štai toks pavyzdys. Esu prisidėjęs, kad kuras būtų perkamas ne iš vieno tiekėjo, bet iš kelių. Tai senoki įvykiai. Atsiranda konkurencija ir kuras nuperkamas pigiau. Lėtai, tačiau tai buvo pasiekta. Kuro kaštai gerokai sumažėjo, tačiau gal 2015-2017 metais už šilumą Šilutės rajono gyventojai permokėjo. Turime Kainų ir energetikos komisijos sprendimą iš šilumos kaštų išskaičiuoti permoką. Gyventojai už centralizuotai tiekiamą šilumą sumokėjo beveik 700 tūkstančių eurų daugiau – tokia permoka teko Šilutės šilumos tinklų bendrovei. Ji dabar šią sumą turi išminusuoti iš esamos kainos. Tačiau yra žmonių, kurie šito grąžinimo nesulaukė. Išvažiavo iš Šilutės, nes šildytis brangu, darbo nėra, maistas brangus. Ką daryti? Susikrauti lagaminus… Ką Savivaldybė gali padaryti, kad žmonės neemigruotų arba emigruotų jų kuo mažiau? Štai ir pavyzdys: sudaryti kuo geresnes sąlygas gyventi. O kai branginamas šildymas, būtiniausia žmogui paslauga, ir visa kita brangsta, žmonės išvažiuoja.
– Pastebime, kad žmonės linkę piktintis pasislėpę, bijo viešai išsakyti savo nuomonę, prašo nerašyti pavardės…
– Įdarbina savus žmones – partiečius, draugus, gerus pažįstamus… O atvirai kalbančiųjų, kritikuojančiųjų ne tik nemėgsta, bet tokių į darbą nepriima, stumia. Galėčiau ir pavyzdžių pateikti, bet visi ir taip žinome. Žmogui svarbi ir minimali ramybė, kai prie jo nesikabinėja, kai jo artimųjų neliečia. Mes ką tik kalbėjomės apie Savivaldybės tarybos opoziciją. Pakartosiu: nežinau jų teiktų pasiūlymų.
Tai kas formuoja rajono politiką? Turbūt labai siauras ratelis… Ar gali rajono gyventojas jaustis reikalingu, svarbiu, ar jo nuomonė kam reikšminga? Taip žmonės ir nutyla. Ir nenori viešai vertinti įvykių, tuo labiau – kritikuoti.
– Rodos, gerus šešerius metus jūs gyvenote savame Šilutės krašte, tačiau iškentėte viešai nieko nevertindamas, nekritikuodamas. Esate kantrus žmogus?
– Atvirai pasakysiu, kad ne ką težinau apie Liberalų sąjūdžio, kuriam priklausau, reikalus teismuose, tačiau man reikėjo laiko tai suvokti, įvertinti. Tiesiog nedalyvavau nei politikoje, nei buvau aktyvus Šilutės skyriuje. Toji brendžio dėžutės su pinigais istorija su mūsų sąjūdžio lyderiu… Nesijaučiau kaltas, bet jaučiausi atsakingas. Kad ir senokai buvau Seime, gal galėjau matyti, nujausti.
– Opozicija teigia, kad jie negauna informacijos, nežino…
– Aš negaliu teigti, kad Savivaldybėje informacija slepiama, nes savo kailiu esu patyręs – jei klausi, atsakymą gauni. Savivaldybėje dirba daug gerų specialistų, jie išmano savo darbą, man visada atsakydavo, paaiškindavo. Kaip sakoma, belskite ir bus atidaryta, o jeigu daug kartų belsiesi… Yra toks anekdotas, kai dvi varlės sukrito į puodą su grietine. Viena nuskendo, o kita spardėsi, sumušė sviestą ir išlipo. Ir sau tą taikau: jeigu nieko nedarysi, tai ko gali tikėtis?
– Kaip vertinate aistras Lietuvoje dėl vaikų paėmimo iš šeimų?
– Jeigu taikyčiau tą įstatymą, kurį esu perskaitęs, savo šeimai, kai vaikai dar buvo maži, juos būtų atėmę…
Dabar mano vaikai jau užaugo. Ačiū Dievui, tokios įtampos nebeturiu. Bet tėvams dabar tenka susidurti su stresu, kai nežinai, kada ir kas pasibels į duris, sueis į namus. Kita vertus, juk neužmiršome to užmušto Matuko istorijos. Žinau dar iš darbo Seime labai baisių pavyzdžių. Turi būti aiškios ir teisingos taisyklės, kaip tinkamai reaguoti į smurtą. Vaiko paėmimas – tai turi būti atvejis, kai kitų būdų padėti nebėra. O dabar toks įspūdis, kad iš bet kurios šeimos gali paimti vaikus. Kai taip atsitiko, ko delsiama, kodėl netaisomas įstatymas? Galima padaryti klaidą, taip pat ir Seime, tačiau ją reikia nedelsiant taisyti.
– Kaip ir dėl mokytojų etatinio darbo apmokėjimo.
– Kažkodėl nenorima pripažinti padarius klaidų. Jų daro visi žmonės. Taisydamas klaidas būsi ir labiau gerbiamas, ir suprastas. O klaidos nepripažinimas, net noras ją neigti – netinkamas dalykas nei Šilutėje, nei Vilniuje.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ