Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai.

Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas.

Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų. Kai tekdavę važiuoti į bityną netoli Pagėgių, kur jų augdavę beveik ant kelio. Kai greideriu lygindavo kelią, jo pakraščiuose likdavo net nustumtų, žemėmis apibertų.

Onutė, norėdama išgelbėti pasmerktų žibučių kelmelius rinko ir ne kartą parsivežė į sodybą Pagryniuose. Pasodino miškelyje 10-20 krūmelių, jų vis po kelias parsiveždama. Prigijo, augo, plėtėsi. Ir pastaraisiais metais ėmė žydėti beveik visas miškelis aplink galingą ąžuolą.

„Džiaugiuosi, einu ir einu pažiūrėti…“ – pasakojo O. Petrošienė. Anot jos, kai žibutės peržydi, jų sėklytes mėgsta skruzdės išnešioti, o tų sėklyčių kiekvienas žiedelis subrandina daug. O kur dar vakario vėjo šuorai! Todėl ir užsisėjo beveik visas miškelis. Sėklų nuskrido ir į kaimynų sklypus, bet negausiai.

Onutės Petrošienės nuotr.

Tiesa, šeimininkai miškelyje negrėbia lapų, nemeta ten sugrėbtų sodyboje, nurenka nebent medžių šakas, nes grėbstant žibutės vargu ar išlikų. Šį pavasarį į miškelį atklydo kurmiai: atrodė, kad žibučių gali ir nebelikti, nes kurmiarausis prie kermiarausio…

Onutės ir Prano Petrošių sodybą nuo žibuoklių giraitės skiria neasfaltuota Žalioji gatvė. Toks gatvės pavadinimas labai taiklus, mat per vidurį driekiasi miškelis, o jam iš šonų – Žalioji gatvė. Toks ir tas miškelis – neplatus žemės rėžis, kuriame auga drebulės, beržai, ąžuolai, ievos, klevai, o palei kraštą savininkai pasodino eglaičių.

Žibuoklių miškelis yra privati Prano Petrošiaus nuosavybė: tie keli arai teko kaip paveldėtas turtas. Sklypelis aptvertas, yra varteliai. Anot Onutės, žibutės visą laiką masino praeivių dėmesį: yra buvę tokių, kurie ėjo į miškelį, skynė žiedus, net rovė krūmelius… Ne visi suprato pastabą, kad tai privati valda, kad žibutės pasodintos, saugomos… Buvo ant didžiojo ąžuolo pakabinta supynė, bet šeimininkai jos atsisakė.

Jeigu kam tektų pro šalį eiti, važiuoti, verta stabtelėti trumpoje Žaliojoje gatvėje, pasigrožėti žibučių miškeliu, tačiau vidun veržtis neverta – viskas gerai matosi ir nuo žvyrkelio. O skinti ryškiai mėlynus žiedus ar net išrauti krūmelį kam kiltų ranka! Ar negana pasigrožėti vaizdu, kai tarsi dangus ant žemės nusileido, dar galima ir nusifotografuoti.

Tiesa, kaimyno sklypelyje iš toli pargabentas žibuokles ir pasodintas neaptvertame plote palei kelią kažkas per porą metų išraustė. Tik kažin, ar labai džiugins vogtų žibuoklių kelmeliai…

Stasė Skutulienė