Istorija byloja, kad buvusiame Žibų kaime, kuris metams bėgant organiškai įsiliejo į Šilutės miestą,  tolimais 1888 metais buvusi įsteigta našlaičių prieglauda. O 1905 m. šalia katalikų bažnyčios iškilo Našlaičių namais pavadintas raudonų plytų pastatas. Sovietmečiu jame buvo vaikų tuberkuliozės sanatorija „Eglutė“. Pasak paskutinės šios įstaigos vadovės Vincentos Bubilienės, internatinė sanatorija veikė iki dvidešimtojo amžiaus paskutinio dešimtmečio.

Tolimesnis šio pastato likimas bebuvo linksmas: liko niekam nebereikalingas, plėšiamas, vandalų niokojamas ir pamažu griaunamas… Nors ir stovi šalia bažnyčios. Naujuoju Šilutės katalikų parapijos klebonu paskirtas Remigijus Saunorius iškart atkreipė į tai dėmesį. Pradėjo varstyti valdiškų įstaigų duris ir raginti prikelti architektūriškai vertingą pastatą iš pražūties.

Klebono rūpesčiai davė vaisių. Po kelerių metų restauracijos ir remonto darbų praėjusį pirmadienį, gruodžio 5 d., šis pastatas su kukliomis iškilmėmis buvo atidarytas naujam gyvenimui. 

Pašventintas atgimęs statinys

Skambant „Pamario brass“ iškilmingam maršui, atnaujinto pastato atidarymo juostą perkirpo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas dekanas Remigijus Saunorius, pastatą renovavusios statybų bendrovės „Stamela“ vadovas Matas Liepis, Šilutės H. Šojaus muziejaus, kurio globon perduotas šis pastatas, direktorė Indrė Skablauskaitė.

Į šio pastato konferencijų salę pakviestiems parapijiečiams, pastato projektuotojams, projekto rengėjams, savivaldybės vadovams Žemaičių krašto Vyskupas Algirdas Jurevičius kalbėjo: „Kai pirmą kartą prieš porą metų klebono pakviestas lankiausi šiame pastate, vietoj perdangų buvo tik stori rąstai… Dabar matome, kad viskas padaryta. Ir padaryta tai visų pastangomis, bendradarbiaujant. Nei Savivaldybė, nei parapija po vieną nepajėgi tokio pastato įveiklinti ir suremontuoti. Bet kai ateina parama iš Europos Sąjungos fondų, kai padeda Vyriausybė, Savivaldybė ir parapija, bendros pastangos duoda vaisių“.

Vyskupas pašventino naująsias pastato erdves ir atidžiai apžiūrėjo patalpas, kai ką įdomaus įamžindamas savo išmaniajame telefone. Nedažnai tenka pamatyti fotografuojantį vyskupą…

„Kultūrinė sanatorija“?

Renginio pradžioje vedėja pavadino naująjį pastatą kultūrine sanatorija (kol kas tai nėra oficialus pavadinimas). Vyskupas pasidžiaugė, kad šiuo metu šioje „kultūrinėje sanatorijoje“ yra eksponuojami patys įdomiausi dekanato paveikslai iš Švėkšnos bažnyčios, vaizduojantys išganymo scenas iš Senojo ir Naujojo testamento. Rodoma gražiai restauruota labai sena Šilutės bažnyčios krikštykla (ją beje restauravo H. Šojaus muziejaus restauratoriai), puošnūs liturginiai rūbai, maldų knygos, įvairūs bažnytiniai daiktai.

Vyskupas padovanojo padidintą ir įrėmintą atviruką, kuriame užfiksuoti Katalikų bažnyčia ir Našlaičių namai prieš 90 metų. Dabar šie pastatai vėl tokie patys kaip tada.

Vyskupas atkreipė dėmesį, kad gerai, jog šių pastatų grožio nebeslepia medžiai, kuriais sovietmečiu bandyta paslėpti slogiai atrodančius anų metų blokinius pastatus.

Tarnaus bendruomenei

Galimybe dalyvauti šiame renginyje pasidžiaugęs evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis priminė, kad Šilutėje gyvenęs rašytojas Hermanas Zudermanas savo raštuose yra rašęs, kad pasimeldęs Verdainės bažnytėlėje, jis užsukdavo ir į katalikų bažnyčią pasiklausyti ir pasižvalgyti katalikų bažnyčios liturginių apeigų.

Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis vardijo visus, kurie daug nuveikė atgaivinant šiuos namus. Sakė, kad dar nėra žinoma, kaip bus pavadinta buvusi našlaičių prieglauda. Vienu iš galimų pavadinimų, anot jo, galėtų būti ir minėtoji „kultūrinė  sanatorija“. Jo žodžiais, kadangi čia visą laiką buvo globos namai, gal ir dabar čia bus religinės krypties prieglaudos namai. Čia veiks paroda, pastogę poilsiui ras piligrimai.

Meras dėkojo visiems, kurie prisidėjo atstatant šį išvaizdų Šilutės pastatą. Jo žodžiais, pagrindinis šio pastato gaivinimo iniciatorius yra klebonas Remigijus, nė akimirkai nesuabejojęs šių namų reikalingumu. „Nieko nebūtų buvę padarytą, jei ne klebono R. Saunoriaus iniciatyvumas, užsispyrimas ir energija“.

Į tai klebonas dekanas R. Saunorius juokaudamas iškėlęs rodė delnus, sakydamas: „Ant mano rankų nėra nė vienos pūslės. Nė vienos plytos neatnešiau… Viską lėmė bendras darbas, kurio rezultatą šiandien matome. Simboliška, kad pradžioje čia buvo našlaičių prieglauda, priimdavo vienišus, be tėvų likusius vaikus. O po kažkiek laiko pats pastatas tampa našlaičiu: nebeturi durų, nebeturi langų, nebeturi šeimininkų. Šiandien viskas yra. Jis jau gali priimti mus visus, kurie esame Dievo vaikai“.

Klebonas dėkoja visiems: projekto rengėjams, projektuotojams, statybininkams, Savivaldybės vadovams, muziejaus darbuotojams, aukojusiems parapijiečiams… Pasak klebono, čia ir toliau bus prieglauda, ateiti galės visi, kas tik norės. „O su muziejumi bendradarbiausime tiek, kiek norėsime kartu dirbti“.

Belieka visiems šilutiškiams pasidžiaugti miestą vėl puošiančiu gražiai atjaunėjusiu raudonplyčiu pastatu. Ir nesvarbu, kaip bus pavadinta kažkada buvusi našlaičių prieglauda. Iš garbingų dvasininkų ir valdžios vyrų kalbų darytina išvada: kad ir kaip bus pavadintas šis pastatas, jis bus atviras miesto bendruomenei ir svečiams.

Petras Skutulas, autoriaus nuotraukos