Šilutės muziejus įgyvendina projektą „Kaip lietuvininkai ypatiškas šventes šventė“. Prieš Užgavėnes pakvietė šilutiškius pasiklausyti apie Užgavėnių papročius. Apie tai porino etnologė Gražina Kadžytė.

2015-ųjų metų Užgavėnės Ventės rage. Romo Tarvydo nuotr.

Mažojoje Lietuvoje Užgavėnes šventė iki XVI amžiaus. Muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė priminė 1428 m. pasirodžiusį H. Beringerio pamokymą, esą per Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai, kas Dievo yra uždrausta.
Tačiau ne visi Mažojoje Lietuvoje laikėsi šio pamokymo. Vėliau šiame krašte įvairių švenčių šventimas buvo reglamentuojamas norminiais karalių potvarkiais. Vienu tokiu norminiu potvarkiu XVIII a. buvo uždrausti Užgavėnių karnavalai, o nepaklusniųjų laukė didelės baudos…
Žemaitiškas Užgavėnių modelis
Pasak etnologės G. Kadžytės, Lietuvą perdengė žemaičių Užgavėnių mados. Per Užgavėnes deginama Morė, Lašininis grumiasi su Kanapiniu, po kiemus vaikštantys persirengėliai linki gerų metų, pašiepia laiku nesukūrusius šeimos ar kitokių negerovių prisidariusius.
Tokie karnavalai kadaise vykdavę per visą mėsėdo laikotarpį. Tas metas yra simboliškai aprėmintas. Pirmąją Kalėdų dieną šeimininkė ant stalo dėdavo papuoštą virtą kiaulės galvą. Vėliau po truputį buvo valgomos ir kitos kiaulės dalys, kol į Užgavėnių šiupinį belikdavo įmesti uodegą, kojūgalius, ir kitokius galelius. Taip būdavę valstiečių trobose, kur maisto nedaug. O dvaruose maisto netrūko, iki pat gavėnios būdavo žaidžiama, dūkstama.
„Ką mes dabar turime kaip neeilinę šventę, tai anksčiau buvo tik pati pabaiga. Per Užgavėnes pabaigdavo nunešioti kaukes, o iš tų nunešiotų draiskalų ir Morę padarydavo, ir kostiumų likučius į laužą sumesdavo“, – pasakojo etnologė.
Morė – blogis
Dabar madinga gaminti gražias, net meniškai padailintas Mores. Senos nuotraukos byloja ką kita. Iš jų Morė „žvelgia“ be akių, šypsenos – tikra baidyklė ar pamėklė, suraišiota iš šiaudų, skudurų. Pamėklės rankos – be plaštakų, pirštų, ji neturi kojų. Anot etnologės G. Kadžytės, Morė nėra žmogus. Užtūpusi saulę, surenkanti bėdas iš žmonių ji yra blogis….
Blogis šio krašto žmonėms buvo šaltis, badas, ligos, tarpusavio pykčiai. „Blogis – gudrus, jis nori apsimesti, atrodyti, kaip ir mes, įsibrauti į būrį ir pradėti mus keisti pagal save, kad taptume kaip jis: akis lyg ir turime, bet nematome, ausis turime, bet verkiančio, pagalbos prašančio negirdime, liežuvį turime, bet jis neapsiverčia pasakyti gerą žodį, rankas turime, bet jomis neapkabiname…“ – porino etnologė.
Žemaičiai Morę meistraudavo ant senos, be apkausto rogių pavažos stipino arba specialiai šiam reikalui jos viduryje įtvirtinto kuolo užmaudami darbui netinkamo vežimo ratą. Morė vežiojama sukiojosi, mostagavo rankomis, iš žmonių rinkdama visokiausią blogį.
Morės norima atsikratyti, išstumti, sunaikinti, sudeginti. Deginimas – tai apsivalymas. Sudegindami Morę, išvaduojame saulės ratą, ji kils vis aukščiau į dangų ir atsivers pavasarį drauge su šiltomis ir giedromis dienomis.
„Patobulintos“ Morės
Vėlesniais laikais atsirado Morių atmainų – karikatūros, išjuokiančios visuomenėje nepriimtiną elgseną ar apsirengimo stilių. Morė atspindėjo tai, kas neatitinka bendrosios nuomonės, dorovės, bendruomeninės elgsenos standartų.
Ar ne todėl šiandieninės Morės vaizduojamos didžiakrūtės, su auskarais bamboje?..
Keičiantis visuomenės gyvenimui, jos atspindžių rasdavosi Užgavėnių karnavaluose: čigonai, žydai, prekybininkai, daktarai. Kaimo žmogui prisijaukinus gyvūnus, jų kaukių atsirado Užgavėnėse. Žmonių per metus sukaupti nuotykiai atsispindėdavo karnavalų vaidinimų scenose.
Pasak etnologės, Užgavėnės – gražus margumynas persirengėlių, keliaujančių iš namų į namus, šeimininkių klausiant, ar šios leidžia palinksminti. Jei šeimininkė sutinka, užeina, jei ne – namus aplenkia.

Laima PUTRIUVIENĖ