Šilutės muziejuje atidaryta paroda „Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918): istorinių įvykių atspindžiai Rytų Prūsijoje”. Pasak muziejaus direktorės Rozos Šikšnienės, ši tema aktuali ir šiandien, taikos metais, ypač pastaraisiais mėnesiais ryšium su karo veiksmais Ukrainoje.

Paroda parengta minint 100 metų sukaktį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
Eksponuojamos autentiškos 1914-1918 m. nuotraukos iš muziejaus fondų, XX a. pr. numizmatika, spaudiniai bei apdovanojimai už karo tarnybą, leidžiantys susidaryti vaizdą apie to meto įvykius, ekonominę ir politinę visuomenės padėtį Europoje.
„Šilutėje žmonės taip pat bijojo karo“, – R. Šikšnienė perpasakojo vieną iš tų laikų likusį vietos gyventojos užfiksuotą pasakojimą, puikiai atspindintį to meto krašto žmonių nuotaikas. Karui prasidėjus, Šilutėje gyvenę vokiečiai buvę labai įsitempę. Nugirdę kad „ateina rusai“, suskubo slėptis Varnamiškyje. Nors netrukus paaiškėjo, kad gandas netikras ir visi grįžo į namus, tačiau ir šiandien aišku, kad slėptis kiaurai permatomame miestiečių poilsiui skirtame miškelyje buvo beprasmiška…
Pasak R. Šikšnienės, Pirmojo pasaulinio karo metais Šilutė stipriai nenukentėjo vien todėl, kad čia nebuvo didesnių kariuomenių susidūrimų. Labiau nukentėjo gretimi Ramučių, Virkytų kaimai.
Kodėl nesugriovė Klaipėdos?
Parodą rengęs Šilutės muziejaus istorikas Ignas Giniotis trumpai priminė Pirmojo pasaulinio karo etapus, paaiškino, kodėl Klaipėdai ir visam kraštui pavyko išvengti didesnių šio karo nuostolių. Rusijos kariuomenė lengvai užėmė Klaipėdą, nes šio krašto kareiviai buvo išsiųsti sustiprinti Gumbinės gynybą. Ši priežastis buvo viena iš tų, kurios nulėmė, kad Rusijos kariuomenei pavyko lengvai užimti Klaipėdą ir miestas nebuvo sugriautas. Pirmąjį pasaulinį karą šio krašto žmonės jautė tik 14 mėnesių, per tą laiką didesnių žmonių aukų ar pastatų sugriovimų nebuvo.
R. Šikšnienė priminė, kad krašto evangelikų liuteronų bažnyčiose yra išsaugotos lentos, kuriose išvardinti žuvusieji Didžiajame kare. Įdomu, kad Ramučių bažnyčioje surašytos pavardės, o prie jų prirašyta, kuo tarnavo kareivis ir net kur žuvo. Beje, Klaipėdos krašto vyrai tarnavo karališkajame jūrų laivyne, Kylyje.
Ir kare skaitė laikraščius
Parodos lankytojus pasitinka stilizuoti manekenai, aprengti Prūsijos muitininko ir Rusijos pasieniečio uniformų kopijomis. Iš vieno parodos stendo tampa aišku, kad ir karo metais žmonės skaitė laikraščius. Šilutės muziejuje yra saugomi 1916 m. leisto laikraščio „Fuer alle“ (liet. „Visiems“) 27 numeriai, keli jų eksponuojami parodoje. Laikraštis kartą per savaitę buvo leidžiamas 1914-1918 m.
Kitas stendas pasakoja apie ekonominę padėtį po karo. Šiame stende eksponuojami 1900-1916 metų laikotarpio vokiškos monetos bei 1909-1923 metais cirkuliavę popieriniai banknotai. Vienas iš eksponatų – milijono vertės markė.

Apie parodos eksponatus pasakojo ekspoziciją rengęs Šilutės muziejaus istorikas Ignas Giniotis.

Ginklai
Parodos lankytojus domino gausi ekspozicija, kurioje pristatoma gausybė įvairių šaunamųjų, duriamųjų ginklų, naudotų nuo XIX a. pr. Iki XX a. vidurio. Eksponuojama parakinė patranka rasta H. Šojaus dvare 1949 m. čia veikusios Šilutės žemės ūkio mokyklos kieme. Manoma, kad tai yra XVIII-XIX a. patranka. Sviediniai prie patrankos – akmeniniai, geležiniai ar medinia,i dengti geležimi. Ne mažą vietą ekspozicijoje užima ir Antrajame pasauliniame kare naudotas kulkosvaidis „Maksim“. Pasak Šilutės muziejaus direktorės šį eksponatą iš muziejaus buvo bandyta „konfiskuoti“, tikinant, kad jį reikia paimti saugoti Vilniuje. Tačiau eksponatą pavyko išlaikyti.
Parodos atidaryme dalyvavęs Savivaldybės mero pavaduotojas istorikas, pedagogas Algirdas Gečas dėkojo savo buvusiam mokiniui, muziejaus istorikui Ignui Giniotui už parodą, manydamas, kad paroda nestokos lankytojų.
Pedagogas apie vieną didžiausių žmonijos nelaimių karą kalbėjo. „Karas – baisus dalykas. Jam yra daug apibrėžimų. Kai kurie kalba, kad karas yra politikos tęsinys: kai politikai nebeturi ką pasakyti – sužvanga ginklai. Tokių dalykų 21 amžiuje neturėtų būti, tačiau yra visai kitaip“.
Prarastoji karta
Pirmojo pasaulinio karo metais literatūroje atsirado terminas „prarastoji karta“, kurią puikiai atspindėjo Erichas Marija Remarkas, knygoje „Vakarų fronte nieko naujo“ pavaizdavęs jaunuolius, kupinus entuziazmo išėjusius į karą ir grįžusius iš jo dvasios luošiais, nebemačiusiais gyvenimo prasmės.
Karui, kuris, buvo manyta, padės apsivalyti, pritarė net humanistas Tomas Manas. Pasak A. Gečo, vadovėliai ir istorikai rašo, kad žmonės karui ruošėsi, galvojo, kad karas tebus trumpas, pergalingas – pakariaus iki Kalėdų ir visi grįš namo. Deja, karas užtruko ilgiau negu planuota, jį užbaigti nebuvo paprasta. Karas buvo imperialistinis, grobuoniškas, jam pasibaigus visi kaltino Vokietiją, nors kaltų galima rasti gerokai daugiau.
Karas lietuvių tautą palietė jau karo pradžioje. Vyrai buvo pašaukti į kaizerinę ar caro kariuomenes. Vadovėliuose fiksuojami vaizdai, kaip lietuviai iš Prūsijos ar kitos Lietuvos pusės guli skirtingose apkasų pusėse ir kariauja vienas prieš kitą. Pasak A. Gečo, karo pamokos turėtų būti įvertintos ir dabartinių politikų, tačiau pastebėjo, kad Pirmasis pasaulinis karas turėjo ir teigiamų dalykų. Griuvus imperijai, susidarė unikali galimybė Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos tautoms atgauti nepriklausomybę.
Karas – badas, maras ir utėlės
Parodos atidaryme dalyvavęs Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Raimundas Ambrozaitis atkreipė dėmesį, kad yra būdų laimėti karą nekariaujant. Toks pavyzdys yra Baltijos kelias, kurio 25 metines minime, o šių dienų jaunimui yra didžiausias uždavinys išlaikyti tai, kas buvo pasiekta.
R. Ambrozaitis pamena savo senelio prisiminimą apie karą. Į klausimą, kas yra karas, jis atsakė: „Karas yra maras, badas ir utėlės.“

Laima PUTRIUVIENĖ