Tikriausiai dauguma iš mūsų žinome, jog į bažnyčią anksčiau buvo įleidžiami tik krikštyti valstiečiai. O kodėl per šv. Mišias kunigai vilki skirtingų spalvų drabužius? Kaip elgtis įžengus į Dievo namus? Kas gali ir kada gali skaityti per pamaldas ištrauką iš Šventojo Rašto?

Šv. Kryžiaus katalikų parapijos klebonas Remigijus Saunorius Šilutės Rotary klubo nariams ir jų žmonoms aprodė ir išsamiai papasakojo apie bažnyčią.

Atsakymus į šiuos klausimus pateikė ir apie liturginius simbolius ir ženklus antradienį, vasario 4-ąją, Šilutės Rotary klubo nariams po vakarinių šventųjų Mišių papasakojo Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius.

Bažnyčios prieangis

Pažintį su nedidele, bet jaukia Šilutės katalikų bažnytėle klebonas pradėjo nuo bažnyčios prieangio, kuris yra vos pravėrus sunkias šios šventovės duris. Jis pasakojo, jog nekrikštyti suaugusieji, vadinamieji katahumenai, seniau į bažnyčią įeiti negalėdavo, tad burdavosi būtent prieangyje. „Jie ateidavo į bažnyčią, pabūdavo prieangyje, o toliau žengti jiems buvo nevalia. Žinoma, laikai keičiasi, dabar to nebėra. Dabar įžengusio į bažnyčią žmogaus niekas juk neklausia: „Ar esi krikštytas?“ Anuomet kaimo žmonės apie vienas kitą žinodavo viską, kuris krikštytas, o kuris ne – taip pat būdavo žinoma. Neduok Dieve, dar ir geriantis, tuomet visai nevalia buvo patekti į bažnyčią…“ – priminė klebonas.

Krikšto simbolis

Iš prieangio įžengiant į bažnyčios vidų yra švęsto vandens indas, kuris randamas visuose Dievo namuose – bažnyčiose, katedrose, bazilikose. Tikintieji visi žino, kad įžengiant būtina pamerkti pirštus į šventintą vandenį ir persižegnoti. Tai krikšto simbolika. „Kai kiekvieną iš mūsų pakrikštija, yra atleidžiama gimtoji nuodėmė. Taip pat ir ateidami į šiuos Dievo namus, su švęstu vandeniu persižegnodami, prašome, kad Dievas atleistų mūsų klaidas, kurios pasitaiko mūsų kasdienybėje“, – trumpai priminė klebonas R. Saunorius, nukreipdamas susirinkusiųjų akis į svarbiausią bažnyčios akcentą – raudonai šviečiančią lemputę viršuje prie altoriaus. Ši šviesa rodo Švenčiausiojo Sakramento buvimą bažnyčioje. Ne visose koplyčiose ar bažnyčiose nuolatos būna Švenčiausiasis. Pavyzdžiui, Vilniaus bažnyčiose, kai vyksta įvairūs koncertai, Švenčiausiasis turi būti išnešamas. „Yra koplyčių vienuolynuose, ligoninėse, kur Švenčiausiojo laikyti negalima dėl apsaugos. Tam, kad nebūtų išniekinimų ar vagysčių“, – paaiškino klebonas.

Nebūtinai į klausyklą

Klausykla, tarnaujanti nuo pat bažnyčios pastatymo.

Kas yra klausykla, tikriausiai žino kiekvienas. Tai vieta, kur žmogus kunigui išpažįsta savo nuodėmes. Pasirodo, nuodėmes galima išpažinti ne tik klausykloje. R. Saunorius papasakojo, kad ypač Romoje, Italijoje, Ispanijoje yra populiaru ateiti pas kunigą tiesiog pokalbiui. Tuo metu uždegama žvakė ir susėdę vienas priešais kitą žmonės kalbasi. Tai vadinama dvasiniu pokalbiu.

„Tai populiaru bažnyčiose, kuriose yra daugiau kunigų. Jeigu pas mane visi kalbėtis eitų į kleboniją, vargu ar užtektų 24 valandų paroje… Tam nėra galimybės. Žinoma, yra žmonių, kurie ateina pasikalbėti po įvairių gyvenimo sukrėtimų, taip pat ilgai nebuvę išpažinties. Tiesiog įspėja, kad prie langelio jiems to padaryti tiesiog nepavyks. Priimame“, – sakė klebonas.

Rotariečiams pasiteiravus apie bažnyčioje esančius altorius, klebonas pranešė, jog Šilutės muziejus jau restauravo senąją šios bažnyčios krikštyklą, kuri anksčiau stovėjo bažnyčios gale. Netrukus ji bus parvežta ir prie Jono Krikštytojo altoriaus bus krikštijami vaikai.

Įdomybės

Priminsime, kad 2018-aisiais remonto metu Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje buvo pakeista elektros instaliacija, perdažytos sienos, atnaujinti suolai, pakeistos grindys, įrengtas grindinis šildymas. Ir dabar bažnyčios gale yra paliktas stiklinis kvadratas, per kurį galima pamatyti, kaip atrodė pirmosios bažnyčios grindys.

Žinoma, kad katalikų bažnyčia Šilutėje pastatyta 1853-aisiais.  „Gaila, nežinome, kada konkrečiai… Spėjama, kad sovietmečiu buvo supjaustytos raudonų plytų bažnyčios grindys, sudėti traukinio bėgiai ir užpilta betonu. Tik šią raudonų plytų dalelę nuvalėme. Norėjosi parodyti žmonėms, kokios buvo pirmosios bažnyčios grindys. Sakoma, jog raudonos plytos sutraukdavo drėgmę“, – kalbėjo klebonas. Kuriose tiksliai vietose po bažnyčia galėtų būti traukinio bėgiai, nežinoma. Tačiau štai ant medinės bažnyčios sijos rastas užrašas, kuris skelbia: „Naujoji gatvė 5. 1982 m. birželio 17 d. Sendžikas. Medžio meistras. Pasimelskite už mane“. Visos bažnyčios sienos prieš 38 metus apkaltos būtent šio meistro. Rotarietis Saulius Skabeikis pridūrė, kad talkinti atliekant šiuos darbus teko ir jo tėvui bei jam pačiam.

Apie stacijas, sakyklas

Kryžiaus kelio stotys, liaudiškai vadinamos stacijomis. Šis kelias einamas meldžiantis už mirusiuosius, taip pat Gavėnios metu. Gavėnios laikas – laukiama Viešpaties mirties ant kryžiaus. Kryžiaus kelio paveikslai randami kiekvienoje bažnyčioje, vienur didesni, kitur mažesni. Jei teko lankytis Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje, pastebėjote, kad ten yra ne vienos rūšies stacijų. Senosiose bažnyčiose, pavyzdžiui, Alsėdžiuose, dvejos stacijos – senosios ir naujosios. Kodėl? Ne visi tikintieji pageidauja naujovių. Dėl šios priežasties paliekamos abejos. Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje yra vienos stacijos.

Bažnyčioje neįmanoma nepastebėti sakyklos, kuri, pasak klebono R. Saunoriaus, šiandien nebenaudojama. „Anksčiau įgarsinimų nebuvo, todėl pamokslą sakyti kunigas lipdavo į sakyklą. Tam, kad žmonės jį geriau girdėtų. Dabar sakyklos nebenaudojamos, jos beturi istorinę vertę. Į sakyklą lipti galėdavo tik kunigas ir lektorius – žmogus, kuris turi leidimą skaityti Šventąjį Raštą“, – pasakojo kunigas. Skaityti iš Šventojo Rašto – garbė. Anksčiau leidimą tam išduodavo tik vyskupas, o dabar – parenka klebonas.

Senovėje prie altoriaus galėjo stovėti tik kunigai. Tikintieji į tą erdvę įeiti negalėdavo. Dabar taip nebėra. Altorius – šventa vieta, nes ant jo per šv. Mišias pakartojama Kristaus auka.

 Arnotai – apeiginiai drabužiai

Purpurinės spalvos arnotą kunigai velkasi aukodami šv. Mišias už šventuosius kankinius.

Apžiūrėjus bažnyčią, klebonas aprodė ir naujai suremontuotą parapijos raštinę, vadinamą zakristija. Čia laikomos liturginės knygos, apeiginiai kunigų rūbai, monstrancija ir kiti pamaldoms reikalingi apeiginiai dalykai. Klebonas aprodė liturginius rūbus. Tądien vakarines šv. Mišias aukojęs klebonas vilkėjo raudonos spalvos arnotu, mat buvo minimas Šventasis Blažiejus, bažnyčios kankinys. Raudona spalva – kraujo spalva, kuri simbolizuoja kryžių, kančią…

Violetinės spalvos arnotas vilkimas gavėnios ir advento laiku bei gedulingose pamaldose. „Visi arnotai gali būti išsiuvinėti skirtingais raštais. Vienur išsiuvinėtos varpos, vynuogės ar kryžius. Tai priklauso, kur rūbai įsigyti“, – paaiškino klebonas, pridurdamas, kad žalios spalvos arnotas vilkimas aukojant kasdienines Mišias. Baltos spalvos rūbu kunigai rengiasi per šventes ir atlaidus. Prie kiekvieno arnoto yra stula – šalikėlis, kuris simbolizuoja tiltą tarp Dievo ir žmogaus.

Bažnytinius drabužius siuva Lietuvos vienuolynuose, jų galima įsigyti ir Lenkijoje esančiose liturgijos reikmenų parduotuvėse.

Viktorija SKUTULIENĖ, Petro Skutulo nuotr.

Bendra nuotrauka priešais pagrindinį Švento Kryžiaus bažnyčios altorių.