Laimos Putriuvienės nuotr.

Vizija
A girdi, motin? Ko ten renki iš šiukšlių kibiro popierukus, juk sakiau – prasigyvensim.
Jau tuoj dalins. Ir ko tik negausim… Plakatukų, laikraštukų, lankstinukų, sulenktų skersai ir išilgai, o kalendoriukais galėsi lauko tualeto plyšius užlopyti, kad skersapūtė nesusuktų.
Koncepcija
Išklijuosi, kaip pati norėsi: gali atvaizdėliais į viršų, gali ir kalendoriais. Atvaizdėliai – gražūs: ir kandidotai vis tie patys, ir metų dešimtys prabėgę, o veideliuose – nė raukšlelės. Kaip Barluckono. Žaltys gabalą už mane senesnis, o atrodo kaip šešiolikos. A girdi, motin? Gal kalendoriukais į viršų neklijuok. Ten tupėdama taip įsijausi, kad užsigeisi ilgai gyvent. O kam tu čia reikalinga? Pensiją mokėk, atimtą jos dalį grąžink, didink, įklotukų duok, vaistus pigink, o gydytojų durys nuo tavo varstymo visos jau girgžda, kiek purvo ten prineši. Dar kaip akis išdegus leki tos europinės išmaldos. A girdi, motin? Sakau, gerai, kad prieš Kalėdas gavai kaip zuikis morkų ir du kopūstus, o tą briuselinį maisto paką gražiai pažadėjo pernai, negavai dar ir šiemet. Pastovėsi kelias valandas eilėj, gaus tris pakelius „greitos“ sriubikės. Anos ir šuo nelaka, kai užplikai. O lakstei ir lakstei, net tų šiaurietiško ėjimo lazdų nereikėjo. Gal jiems maisto ten Briusely labiau reikia?
Sakai Silvijui Barluckonui? Štai ko prie televizoriaus sėdi prilipus, tai jau įsižiūrėjai Barluckoną, net vardą žinai… Anas, motin, su panom prapuolęs. (Tyliai: „Tai šustras senukas, Dievo duota, bet ne kiekvienam…“) A, motin, štai ir mąstau, kam tu, brangioji, bereikalinga. (Tyliai: „Gerai tam Barluckonui, biesas, kaip gerai…“) Tik man. Dabar taip reikalinga, kaip nebuvai reikalinga nė jaunystėj.
Strategija
Iš pašto dėžutės (kad tik toji dar vienus rinkimus atlaikytų, kad tik neplyštų),iš kiemo ir patvorių rinksi viską, ką suneš, suveš, įkiš, įteiks, ir gabensi į katilinę – čia, motin, kuras, ilgam bus jo ir nemokamai. Jei per partijų ir kitokius štabus perbėgsi, pasiėmusi šiaurietiško ėjimo lazdas, – dviguba nauda. A, motin, popierukas ir prakurui tiks, ir malkų nereikės. Tų didelių portretų neimk – pati žinai, kad popierius storas, netinka nei tai vietai pavalyti, nei į krosnį – raitosi kaip žaltys.
Kandidotų, motin, pasirodys kaip kalakutų banda. Irgi duos – tušti neužsuka. Bet čia, motin, jei kas popieriško, tai jau tu, jei kas su laipsniukais, koks eurukas, tai jau ne bobų reikalas. Vakar prigulus prie televizoriaus mačiau klauseisi, kad įdavus, įskundus kokį korumpuotą, tūkstančius eurukų mokės. Oi, motin, atsiveria mums geri laikai. Imsim po mobiliuką ir pranešinėsim: Motiejus kandidotui bidoną naminės pripylė – taip per visus rinkimus, kiek pamenu, būna… Tu tai nepameni, anokia tavo atmintis. Ką ten burbi? Pas Jūzapą kandidotas balių daro? Antosė sakė? Kada, motin? Čia jau galim skubiai informuoti, o eurukai už tai plumpt į mano sąskaitikę. Į tavo, motin? Gal su galva negerai? Atsidaryk tą didįjį stalčių, dešinėje po aštuoniomis dėžutėmis yra buteliukas – gurkštelk, kad atmintį sugrąžintų. Sąskaitikė, motin, mano buvo, yra ir bus. Ko kudakuoji? Juk nesiskiriu, kur geresnę berasiu. (Tyliai: „Ach, gerai tam Barluckonui…“)
Žinai, per anuos rinkimus Kazimieras pasakojo ne vieną dešimtinę gavęs. Iš kur? Teisėtai – nes buvo rinkimų prievaizdas, sėdėjo, veizėjo, už tai gavo į delną, kaip sakoma, teisėtai. O dar už balsą ir jam, ir jo atsivestiems draugams dar kartą į delną įspaudė. Mokykis, motin. Mūsų balsai – du, o dar Jonas su pačia, dar tavo brolis, tas bestija su sugyventine, kurios sūnus iš trečios santuokos jau balsuoja, o gal tas iš antros santuokos jau irgi? Motin, nešk popieruko gabalą – viską reikia sutvarkyt, kaip sakoma, buhalteriškai. Ar atmintis jau sugrįžo? Klok savo draugeles su tom šiaurietiško ėjimo lazdom, sesers šeimos neužmiršk, pusbrolio, mūsų Rimantėlio kūmų, Onutės su jos vyro gimine… Nesidžiauk, Barluckonai, tau sekasi vienoj sferoj, kaip sako prie buteliuko Mykolas, o man – kitoj. Mes čia Lietuvą keliam, balsuojam, padedam.
Misija „su baltom pirštinėm“
Motin, nešk telefoną, skambina. O dabar stovėk ir tylėk – su kandidotu kalbėsiu.
Po kiek litų, atsiprašau tamstytės, draugas, ponas kandidote, ką čia nusišneku, reikia jau eurukais, jau jais. Motin, nešk kulkuliotorių. Čia tokia aritmetika. Po kiek? Tiek daug? Suprantu, ponas draugas, merų kandidotas, gyvenimas Lietuvoje gerėja, eurukas įvestas, ekonomika auga, socialistinis, atsiprašau, tautinis lenktyniavimas vyksta. Taip, padarysim planą. Ir viršysim. O kiek procentų viršyti tamstelė pageidausite? Be rūpestėlio. Kaimas dar neišmirė, ačiū Dievui, esu geras žmogus, padorus, patikimas, viskas bus gerai. Bus, ponas draugas, kandidotas, atsiprašau, ar jau reikia meru vadinti, žinoma, draugas meras, viskas bus gerai. Tik va, mes su vyrais prie buteliuko, taip sakant, pasitarėme, gal vienu užsimojimu keturis merus išrinkti, o penkis palikti atsargoj, jei kas? Ponas draugas, ne, nenusišneku. Mes čia – paprasti žmonės, mes čia viską buhalteriškai. Už keturis kandidotus dirbsim, taip sakant, pajamos didėja. Kaip keturių nereikia? Tamstyte, draugas, ponas, keturių reikia. Mes tą situaciją prie buteliuko išgvildenome: ketveri metai – keturi merai. Tiko? Viskas pagal įstatymo raidę, ponas draugas kandidote. Keturis kartus važiavau į Šilutės savivaldybę – vis kitas meras sėdėjo. O tai kodėl dabar tik vienas bus? Nerūstauk, ponas draugas, mes čia viską kaip pridera. Su baltom pirštinėm? Galim, čia tai jau marčių vestuvines baltas pakirpsim, manoji turi baltas darže ravėti. Tik su Motiejum bus prasčiau, jis net juodų pirštinių niekada neturėjo. O skrybėlių, ponas draugas deputate, nereikia? Mes galim. Dar tėvuko turiu. Su pelėsiu, skyle, bet galim. (Tyliai: „Šitoj sferoj, Barluckonai, ir tave pralenksim“). Draugas deputatų kandidote, kaip sako rusų radijas: „Vsio budet chorošo“. Nelietuviškai kalbu? Ponas draugas, juk supranti: viskas bus gerai!

Užrašė
Apolonija Rinkimienė