Gyvenimas – smėlio pilis…
35-erių našlys Endrius sako, kad jo gyvenimas, kaip vaiko delniukų paplūdymyje nulipdyta smėlio pilis, kurios nebeliko, kai kažkas skubėdamas užmynė statinėlį su bokštais ir ant jų nutūpusią plaštakę gelsvais sparneliais… Dvejus metus Endrius nuo Velykų iki Vėlinių gyveno atsiskyręs nuo žmonių girios viduryje, susirentęs varganą guolį po senu ąžuolu, kurio drevėje naktimis ūktelėdavo pelėda. Paukštis geltonomis akimis apsiprato su žmogaus buvimu ir nesikuklindavo imti maistą iš vyro sukaltos lesyklos. Pelėdai nerūpėjo, kas jos kaimyną nubloškė į mišką – egzotikos ieškojimas