Žvelgti mirčiai į akis

48-erių šilutiškis, dziudo treneris Rimvydas Lukošius žino apie karą ne iš knygų ar filmų – 1985-1987 m. 19 mėnesių tarnavo sovietų kariuomenėje Afganistane. Jie ten buvo svetimi. Kulkos atskrisdavo nuo pilkų kalnų, iš kišlako plūkto molio trobelių. Kiekviena diena – gyvybės ir mirties loterija: būti ar nebūti? Rimvydas išsisuko nuo blogiausio – grįžo į namus sveikas, bet anų dienų prisiminimai atgyja vos paliečia nuotraukų albumą, ant kurio viršelio spausdintomis raidėmis rašalu užrašyta: KARINĖS.

Ruchoje, 1986-ųjų kovas. Rimvydas ant šarvuočio.

R. Lukošių į tuometinės TSRS (Tarybų socialistinių respublikų sąjunga) kariuomenę, paprasčiau pasakius, į Rusijos armiją pašaukė 1985-ųjų gegužės 11 dieną. Raudonoji armija jau kariavo Afganistane. Į religingą musulmonų šalį, gyvenusią vos ne pagal viduramžių įstatymus, įsiveržta 1979-ųjų gruodžio pabaigoje. Rusija invaziją pradėjo, paprašyta vietos prokomunistinės vyriausybės. Pastarosios staigias socialinio-kultūrinio gyvenimo reformas Afganistano gentys sutiko priešiškai, pakilo į aršią ginkluotą kovą. Afganistaniečiai gynė savo tikėjimą, papročius. Vyriausybininkų kariuomenė neatsispyrė, ėmė trauktis. Jiems į pagalbą atskubėjo daugiau kaip 100 000 TSRS karių. Į tą mėsmalę pateko beveik 5000 lietuvių, tarp jų ir Rimvydas Lukošius.
„Gladiatorių“ mokykla
Kaip kariauti kalnuose, minuoti, daryti pasalas, Rimvydą ruošė Turkmėnijoje, Tedžene, nuošaliame įslaptintame karinių mokymų centre. Aplink – dykuma. Pirmas vaizdas, anot Rimvydo, buvo nykus: keturi nuo karščio nuleipę medžiai, penkios kareivinės. Dailininkui nebūtų ką piešti. Nebent šauktinius: rusus, ukrainiečius, kazachus, kaukaziečius, vieną kitą estą. Negyveno broliškai, pasimušdavo. Nori įgyti pagarbą kitų akyse – nenusileisk, atsikirsk ne vien liežuviu – kumščiais. Ypač konfliktuodavo su tadžikais, uzbekais. Jie norėjo dominuoti. Gavę pylos pasikeisdavo. Draugiški buvo kaukaziečiai. Rimvydui apsiginti padėjo dziudo. Jis – buvusios TSRS „Dinamo“ draugijos dziudo pirmenybių prizininkas. Tokį lengvai „nesuraitysi“. Kas bandė, „atsikando“. Bet sunkūs mokymai, ateityje laukiami pavojai pamažėle vienijo karius. Jie žinojo: ruošiami karui Afganistane.
Tedženo karinio mokymo centras garsėjo kietu muštru. Afganistane karininkai, sužinoję, kad naujokai atvyko iš Tedženo, likdavo patenkinti – sakydavo, kad jiems ir reikia vyrų-gladiatorių. Beje, Tedženo „abiturientai“ – žvalgai ir šarvuočių mechanikai. Į mechanikus atsijodavo fiziškai silpnesnius naujokus.Tai paaiškėdavo po pratybų. Trijų dienų žygis dykuma su pilna kariška ekipiruote, kai, svilinant saulei, karštis siekia 65-70 laipsnių, netrunka parodyti, kas yra kas. Išgyvenimui – tik litras vandens. Lietaus čia nesitikėk, nebent sapne. O jei kyla smėlio audra! Nėra bjauresnio dalyko nei lekiantis smėlis…
Rimvydas tapo žvalgu. Prieš išskrendant į Afganistaną dar mėnesį praleido netoli Irano sienos. Tolumoje matėsi kalnai. Čia neatostogavo – karininkai vaikė ne ką prasčiau nei Tedžene. Visi žinojo: karas silpnų neužjaučia.
Po pusmečio mokymų apie 30 karių naktį susodino į lėktuvą. Visi turėjo parašiutus. Spalio 23-iosios rytą lėktuvas nusileido Afganistano sostinėje Kabule. Pliekė kulkosvaidžiai. Liepė bėgti į slėptuvę. R. Lukošius gerai atmena tą skrydį, kuris sutapo su jo 19-uoju gimtadieniu. Dovanų gavo sausainių pakelį iš gero draugo, esto Aigaro Kivisiko.
Kitą dieną naujokus išgraibstė „pirkliai“ – taip kariai vadino karininkus, atvykusius rinktis papildymo. R. Lukošius ir dar keli kariai sraigtasparniu M-8 išskrido į Ruchos kišlaką Panšero tarpeklyje. Čia vyko dideli mūšiai. 682-asis pulkas, kuriame tarnavo Rimvydas, buvo sukomplektuotas iš trijų batalionų: artilerijos, išminuotojų, ryšininkų.

Žvalgai po pratybų. Dešinėje iš krašto – Rimvydas.

Frontas buvo visur
Afganistane nebuvo fronto linijos, apkasų karo – frontas buvo visur. Partizanai, vadinami mudžahedai, puldavo iš pasalų. Mirti už savo tikėjimą – jiems garbė, amžinas gyvenimas Alacho soduose. Ypač drąsūs, kai jų daug. Žemesnio nei vidutinio ūgio, juodabarzdžiai, su fanatiška ugnimi akyse. Juos galima suprasti: kovojo su įsiveržėliais svetimšaliais už tėvynę. Internacionalinei rusų armijai nebuvo lengva. Mirtis tykojo kario kiekviename žingsnyje. Pasak Rimvydo, net pakviesti į vietos gyventojo komunisto vestuves, vaišinami draugiškai nusiteikusių vestuvininkų skania koše, jautė įtampą. Beje, su taikiais afganistaniečiais ne taip dažnai susidurdavo. Į akis krisdavo jų moterys ilgais iki kulniukų apdarais, slepiančios veidelius po čadromis. Viena kita slapčiomis dirstelėdavo į svetimšalius ir vėl greit nusisukdavo. Musulmonės turi ištekėti skaisčios, jų papročiai šiuo atžvilgiu griežti. Apytuščių kišlakų gyventojai mielai aprūpindavo sovietinės Rusijos karius rūkomu narkotiku hašišu, mainais gaudami mėsos konservų. Hašišas maišomas su tabaku. Kriaušės skonio dūmo įdomumo dėlei patraukė ir Rimvydas – lengvą atsipalaidavimo jausmą sukeliantis kvaišalas jo nepavergė. Labiau svaigino iš saldžių šilkmedžio uogų verdamas gėrimas. Neretai kariai atimdavo tą afganistanietišką „naminę“.
Kariai gyveno žieminėse. Kario ginkluotė: automatas AK-47, granatos, peilis, signalinės raketos. Turėjo dviejų tipų šarvuotas liemenes, sveriančias 16 ir 8 kg. Pirmųjų beveik nevilkėdavo – per sunkios eiti į kalnus. Antrosios labiau saugodavo nuo skeveldrinių sužalojimų. Tarpeklio slėnyje įrengtą stovyklavietę supo pilki kalnai. Nuo viršukalnių kartais prapliupdavo kulkų lietumi, kieme aplink valgyklą sproginėdavo minos. Mudžahedai mėgo pasalų karą. Šaudė patys būdami tarsi nematomi. Durtuvų kautynių vyras prieš vyrą vengė. Net, rodos, išmiręs plūkto molio kišlakas, supamas tokių pat tvorų, slėpė pavojų. Tos tvoros, nors ir nekeista, pirmu pabūklo šūviu nepramuši. O kur dar minos! Užmynei ir – bach! Skrendi sudraskytas į skutus. Kiekvienas kario žingsnis galėjo būti paskutinis. Žvalgams tekdavo vykdyti ypač sunkias užduotis: išžvalgyti teritoriją, rasti ir įrengti komandinę vadavietę, paimti „liežuvį“, tai yra belaisvį. Rimvydas dalyvavo ne viename žygyje. Teko pabūti kalnuose ir apsuptiems.12 karių būrys tris savaites priešo teritorijoje laukė atskrendant sraigtasparnio su šaudmenimis, maistu, laiškais. Mudžahedai tykojo numušti malūnsparnį. Jų šūviai kaustė žvalgų veiksmus, sužeidė vieną karį. Kai žvalgai gavo pranešimą, kad sraigtasparnis išmes krovinį už 100 metrų tarp uolų, kybodamas prie pat žemės, Rimantas ir dar du vyrai, rizikuodami gyvybėmis, sugebėjo užimti pozicijas kalno papėdėje. Jų kryžminė flanginė ugnis iš automatinių ginklų suguldė mudžahedus, privertė juos nutilti. Apsuptiesiems padėjo ir pulko artilerija, kurios sviediniai pradėjo sproginėti kitoje kalno pusėje. Pabūklų šūvius koregavo žvalgai. Partizanai atsitraukė.
Suvalgė tarnybinį šunį
Kartą kalnuose išbuvo 10 dienų be maisto. Snigo, sraigtasparnis negalėjo atskristi. Pabaigę vandenį tirpdė sniegą. Anot Rimvydo, labiausiai suirzę buvo rūkaliai. Jis nerūkė. Nerūkantis karys kas mėnesį gaudavo 2 kg cukraus. Nors ir alkani, drožė surengti kitą pasalą. Priekyje, šniukštinėdamas kelią, bėgo tarnybinis vilkšunis. Kariai smaigstė jį akimis. Kai aviganis netikėtai sukėlė sniego laviną, jo likimas tapo aiškus – puodan. Šuniena padėjo išlikti…
Grįžę iš kalnų skubėdavo pirtin. Vanduo Afganistane – brangenybė. Įsikaitindavo, net oda lupdavosi. Po to vieni pasinerdavo į apatiją, kitiems kildavo noras pasišnekučiuoti ar žiūrėti į žvaigždėtą nakties dangų ir galvoti apie toli esančius artimus. Tėvai, mylimoji… rodos, niekada nebegrįš pas juos iš to prakeikto karo, niekada nebeapkabins. Karys – sraigtelis politikų rankose. Totalitarinėse valstybėse nuo jo niekas nepriklauso, kaip ir nuo piliečių. Pašaukia į kariuomenę, apmoko, apginkluoja ir pasiunčia gintis arba pulti.
Į žmogų – pro ginklo taikiklį
Anot Rimvydo, net kariaujant sunku taikytis į žmogų ir nuspausti automato nuleistuką. Negalvodami šaudo tik fanatikai ar apsikvaišinę. Ideologijos taip pat gali kvailinti. Jiems irgi kimšo į galvas mintį apie internacionalinę pagalbą „broliškai“ Afganistano tautai. Ne visi tuo tikėjo. Bet į tave šaudo ir, norėdamas išlikti, priverstas paleisti atsakomąją ugnį. Bėgsi – gausi kulką į nugarą nuo savų ar į krūtinę nuo priešų. Belieka būti drąsiam… Už drąsą Rimvydas apdovanotas dviem rusiškais medaliais. Patys mudžahedų vadai neslėpė, jog sovietų kariuomenė gerai ginkluota, neblogai paruošta taktiškai, tačiau kariai per jauni. Partizanams siaubą varydavo įsiveržėlių aviacija, ypač sraigtasparniai, kalantys sudvejintais kulkosvaidžiais, pliekiantys raketomis. Sraigtasparniai sėjo mirtį. Jų numušdavo, bet ir bebaimiai mudžahedai patirdavo nuostolių. Beje, Afganistano kare, kuris vadinamas „rusų Vietnamu“, žuvo apie 14 000 TSRS karių, tarp jų 96 lietuviai.
R. Lukošius Afganistane išbuvo 19 mėnesių. Į Lietuvą grįžo sveikutėlis 1987-aisiais. Rusų kariuomenė iš Afganistano išvesta 1989-aisiais iki vasario vidurio, taip nieko ir nepasiekusi. Bet karas šalyje tebevyksta. Dabar mudžahedų priešai – amerikiečiai ir jų sąjungininkai NATO valstybių kariai. Tarnauja ten ir nedidelis lietuvių karių kontingentas. Politikai nusprendė, kad tai mūsų karas, taikos misijos palaikymas. Argi? Ar iki dantų ginkluotas vyras taikdarys? Amerikiečiai taipgi ruošiasi išvesti savo karius, bet gal ne visus…
Iš Afganistano R. Lukošius parsivežė 35 nespalvotas nuotraukas. Jos mena laiką, kai žvelgė mirčiai tiesiai į akis. Žiemą užsiropšdavo į 3000 metrų aukščio viršukalnę – pažvelgus į apačią, nupurtydavo šiurpas. Žiemos Afganistane šaltos, vasaros – karštos. Per didelius karščius kovojančios pusės laikinai padėdavo ginklus į šalį. Tuomet kariai dėkodavo saulei. Anas dienas primena ir kartu tarnavusių draugų laiškai – ukrainiečio Viktoro Kapliš, kalmuko Piotro Manžikovo iš Elistos, ruso Ivano Paromonovo iš Volgogrado. Jie buvo vėliau subyrėjusios sovietinės Rusijos įkaitais svetimoje šalyje. Deja, žmonija neatsisako tvarkyti reikalų karais. Dėl to galime tik apmaudauti.

R. D. Mažutis

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

COVID-19 situacija Šilutės ligoninėje

Dėl nepalankios epidemiologinės situacijos, Šilutės ligoninėje atidedamos visos planinės operacijos ir hospitalizacijos, pacientų lankymas draudžiamas nuo 2021 m. spalio 27 d. Lietuvai galynėjantis su ketvirtąja COVID-19 užkrato banga, vis naujų iššūkių patiria ir Šilutės ligoninė. Esant įtarimams, atlikus antrąjį PGR testą, koronavirusas diagnozuotas Vidaus ligų skyriaus pacientui. Nedelsiant profilaktiniai testai buvo atlikti ir kitiems skyriaus pacientams bei darbuotojams. Šiandien paaiškėjo, kad infekcija pasitvirtino dar 9 pacientams. Sergančių darbuotojų nenustatyta. Atsižvelgiant į susidariusią padėtį, pranešama, kad Šilutės ligoninėje buvo imtasi visų

Grabupiuose sprogo ir užsidegė malūnas

Grabupiuose sprogo ir užsidegė malūnas, per nelaimę nukentėjo vienas darbininkas. Pirmadienį apie 10.30 val. buvo gautas pranešimas, kad Grabupiuose, Kiaulių auginimo ūkyje, įvyko sprogimas malūno viduje, kilo gaisras. Atvykus gelbėtojams, iš pastato veržėsi dūmai. Kilusį gaisrą vandens laistymo žarna gesino vienas darbuotojas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas pranešė, kad Sprogimo banga išgriovė 30 metrų aukščio pastato sieną, išdužo visi pirmo aukšto langai, išvirto lauko durys, užsidegė viduje laikyti polietileniniai maišai su miltais. Per gaisrą nukentėjo viduje buvęs darbininkas. Nukentėjusysis patyrė

Vietinės bitės Lietuvoje gali išnykti

Lietuvos mokslininkai vos prieš kelerius metus atrado vietines – lietuviškas – bites, tačiau šiandien joms gresia išnykti. Todėl svarstoma jas saugoti valstybės kontroliuojamuose selekciniuose branduoliuose. Apie tai, kas ir kaip galėtų tapti tokiais selekciniais branduoliais, kas galėtų parengti vietinių bičių išsaugojimo programą, Žemės ūkio ministerijos atstovai Marcinkonyse diskutavo su Dzūkijos Nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovybe ir mokslininkais. Mokslininkai ištyrė, kad kai kuriuose tradiciškai bitininkaujančiuose bitynuose dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės

Šokių grupės „Juknaičiai“ sėkmė konkurse „Pora už poros“

Dvi dienas Prienuose vyko konkursinio festivalio „Pora už poros“ nacionalinis turas. Smagiame, spalvingame renginyje laureato vardą pelnyti siekė per šešiasdešimt liaudiškų šokių grupių iš visos šalies ir lietuvių bendruomenių Seinuose bei Punske (Lenkija) šokių kolektyvai.  Konkurse dalyvavo ir Šilutės rajono vyresnio amžiaus žmonių liaudiškų šokių grupė „Juknaičiai“, pasirodymas sulaukė pripažinimo ir gero įvertinimo. Šis konkursas vyksta kas ketveri metai. Juknaitiškių kolektyvas šiame konkurse dalyvauja nuo pat 1997 metų. Nuolatos pelnydavo prizines vietas, o 2001 ir 2005 metais tapo laureatais. Sėkmė

Taip pat skaitykite