Ir vėl diena, kada pajuntame, kad rudenėja. Gražuolė vasara kiek įmanydama stengiasi globoti suvešėjusią augmeniją, žoles ir krūmus laiko apkabinusi švelniu voratinklių pūku, kad šalnos nepakąstų. Per širdį nusirita banga – nejau ir vėl ruduo žingsniuoja pamažu už rankos vasarą paėmęs, jų pėdsakus nuplaut vis paskuba neklaužada lietus.
Mūsų svajonės išsipildė: mes, „Smaragdo“ meditacijų klubo moterys, savo Žolinių pasakos kūrėjos… Tęsdamos tradiciją susiburti maloniai pabendrauti, prasmingai praleisti laiką gamtoje, vaikštant po pievas ir renkant Žolinės puokštę, kurią pradedame komponuoti nuo kiečio, pelyno, dagio ir usnies, pridėdamos jonažolių, kraujažolių, bitkrėslių ir visų kitų vasaros spalvomis alsuojančių žiedų, žiedelių ir javų varpų. Mūsų puokštė – žinutė Gamtai, dievams, padėka už naująjį derlių, naują etapą, už bendravimo džiaugsmą ir trumpą atsipalaidavimą.
Trumpai aptarusios numatytus darbus, patraukėme į pievą rinkti žiedų gėlių kompozicijai. Iš pievų ir darželio gėlių, lapų, javų varpų sukūrėme apskritimo formos geometrinę kompoziciją, simboliškai vaizduojančią dvasinę ir kosminę tvarką. Kompozicijos centrą papuošėme penkiomis vandens lelijomis. Taip septintąjį kartą, susirinkusios Povilų kaime, Kintų seniūnijoje, pas bičiulę Virginiją, atsisveikinome su vasara.
Užbaigusios kūrybinį sumanymą, kartu džiaugėmės, fotografavomės, stebėjomės, kad atradome naują Žolinę, atsivėrusią neregėtai naujomis vasaros spalvomis, kvapais ir gamtos ramybe.
Ačiū Tau, Virginija. Tai nepamirštama!

Violeta Astrauskienė, meditacijų klubo „Smaragdas“ narė