Vingiuota kultūros vaga Lietuvos istorijoje
Pirmadienį Lietuvoje jau tryliktą kartą paminėta Pasaulinė kultūros diena, kurią 2006 m. Seimas paskelbė atmintina. Šilutės rajone kultūros įstaigų darbuotojai jau dešimt metų turi tradiciją savo profesinės šventės proga kur nors nuvykti. Ankstesniais metais aplankyti Telšiai, Anykščiai, Molėtai, Vilnius ir kitos Lietuvos vietos, šiemet surengta ekskursija į Varšuvą, Lenkijos sostinę.
Šiemet Pasaulinė kultūros diena minėta balandžio 15 d., pirmadienį. Šilutės r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė „Pamariui“ pasakojo, kad į ekskursiją po Varšuvą 40 kultūros įstaigų darbuotojų išvyko balandžio 14 d., sekmadienį. Kaip minėta, tradiciškai Kultūros dieną vykstama aplankyti vis kitą Lietuvos miestą, iš anksto pasirinkus objektus, institucijas, kur galima išgirsti, pamatyti, sužinoti vis ką nors naujo, kartu būna proga kelionėje saviškiams pabendrauti bei pasikalbėti su kolegomis ten, kur nuveda ekskursijos kelias. Šiemet – pirmoji išvyka į užsienį. Ją padovanojo Savivaldybės administracija, o lėšų prisidėjo ir patys kultūros darbuotojai. Anot V. Griškevičienės, visus metus bibliotekos, muziejaus, kultūros centrų, teatro kolektyvai kuria ir kviečia krašto žmones įkvėpti kultūros „oro“, o štai vieną dieną per metus – Kultūros dieną – apdovanoja save atokvėpio ir pažinimo išvyka.
Švenčia įvairiai
„Pamarys“ pasidomėjo, kaip Kultūros dieną švenčia kitur. Štai pernai Palangos Nepriklausomybės aikštėje susirinkę kultūros darbuotojai išskleidė Taikos vėliavą ir bibliotekos kiemelyje pasodino vaismedžių sodelį. Čia augusi tik obelis. 7 kultūros įstaigos pasodino vis kitos rūšies medelį: lazdyną, sedulą, šilkmedį, gudobelę, šermukšnį, šaltalankį, net sakurą, kuri vaisių neduoda, bet gražiai žydi – tarsi kultūra, kurios ranka nepačiupinėsi, bet gražu ir naudinga pažiūrėti.
Pasaulinė kultūros diena balandžio 15 d. minima ne atsitiktinai. 1935 metų balandžio 15 dieną Vašingtone JAV prezidentas F. Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų ir istorinių paminklų išsaugojimo. Tad ši diena paskelbta Pasaulio kultūros diena, siekiant paskatinti saugoti visos žmonijos kultūrines vertybes.
Šilutės istorijoje
Turi ir Šilutė savo istorijoje daug žmonių, kuriems kultūros vertybės, jų saugojimas buvo ne tik pomėgis, bet ir ilgas bei sunkus darbas. Štai šviesios atminties Petras Jakštas, gimęs Rokiškio rajone, Aukštaitijoje, Šilutėje pragyventais metais tęsė tarnystę knygai, kraštotyrai ir kultūrai. Mirė 1988 m., nesulaukęs 90 metų jubiliejaus. Išleido knygą „Senoji Šilutė“, kuria pratęsė vokiečių etnografų kraštotyrininkų darbų apie Mažąją Lietuvą tradiciją. Jo bibliotekoje buvo 6-7 tūkstančiai knygų. Nemažą dalį 1945 m. sudegino kareiviai.
P. Jakštas kaupė knygas ir pokariu. Paskutinė prieš jo mirtį įrašyta 6551-oji knyga. Jo leidiniai neturėjo ramybės – jis nuolatos juos sklaidė. Po mirties biblioteka buvo padovantota Vilniaus universitetui. P. Jakštas parašė daug straipsnių spaudoje, žurnaluose, paruošė daug darbų apie krašto praeitį. Draugystė su jaunimu, mokslo ir kultūros veikėjais, kraštotyrininkais, knygos bičiuliais – visa tai jam teikė norą gyventi ir dirbti. Be parengtų knygų apie Rusnę, Šilutę, jis paliko 14 kraštotyrinių rankraščių, kurių dauduma skirta Mažajai Lietuvai, ypač daug – Šilutei.
P. Jakšto knygoje „Senoji Šilutė“ vienas skyrius skirtas mecenatui Hugo Šojui, vokiečiui dvarininkui, kuris išmoko lietuvių kalbą, rinko tautosaką, užrašinėjo lietuvių kalbos žodžius, posakius, pasakas, padavimus, dainas, patarles, mįsles. Buvo 1879 m. Tilžėje įsteigtos Lietuvių literatūros draugijos narys ir vienas iš įkūrėjų. Draugijoje buvo vokiečių, lietuvių, rusų. Iš viso 200 narių. Savo mokslo darbus jie skelbė žurnale, vėliau leido knygeles, kurių buvo 30. Jos sudarė 5 didelius tomus. H. Šojus surinktą kalbos ir tautosakos medžiagą siųsdavo tai draugijai. Visa tai buvo išleista atskira knyga.
H. Šojus grožėjosi lietuvių tautiniu menu, rinko ir sukaupė įvairių senovinių įrankių, baldų, kitko, kas jo dvare vos sutilpo į du didelius kambarius. Čia buvo net akmens amžiaus radinių – per 50 akmens kirvukų, titnaginių ietgalių, peiliukų, skaptukų, molinių indų šukių. Visos vertybės buvo suženklintos, aprašytos ir skrupulingai sudėliotos į tam skirtas vietas. Apyrankės, žiedai, segės, vėriniai, taip pat vestuviniai švarkai, marškiniai, prijuostės, sijonai, staltiesnės, juostos, jaunamartės vainikas senovinis lopšys ir t. t. Visą šitą gėrį dvarininkas leisdavo apžiūrėti atvykėliams. H. Šojus turėjo ir didelę biblioteką. Rašė straipsnius, net kūrė eilėraščius.
Tačiau visas H. Šojaus sukauptas kultūros, istorijos turtas bėgant metams buvo niokojamas ir barstomas. Kas išliko, tebėra jo buvusiame dvare, kuris restauruotas ir šiandien jame veikia Šilutės dvarininko H. Šojaus vardu pavadintas muziejus.
Spaudai parengė Stasė Skutulienė