2017 m. Švėkšnos muziejaus muziejininkė gavo pranešimą apie nugriautą seną namą Švėkšnoje ir galimybę iš namo griuvėsių pasirinkti muziejui eksponatų. Namo griuvėsiai jau buvo pervežti į kitą vietą ir paruošti rūšiavimui: mediena bus supjaustyta malkoms, o visa kita bus išvežta į sąvartyną.

Parodos „Jonas ir Marytė: popierinė dėžutė, paukštis ir degtukai“ fragmentas. M. Žąsytienės fotografija.

Švėkšnos muziejuje (Bažnyčios g. 9A, Švėkšna) iki rugsėjo pabaigos veikia paroda „Jonas ir Marytė: popierinė dėžutė, paukštis ir degtukai“. Kviečiame aplankyti!

Sąjūdžio laikų Lietuvos vėliava, vaistų buteliukai, daug smulkių daikčiukų… Rožančiai, škaplieriai, Brailio rašto knygos… Kvepalai, papuošalai, žaislai, degtukų dėžutės. Vaistų receptas su Jono Kuktorovo pavarde. Viena nuotrauka, puodelis, šaukštas. Kelioninė XX a. I pusės skrynia.

Daiktas po daikto leido atkurti namo, stovėjusio Vilkėno g. 38 istoriją, kuri prasidėjo nuo Eitvydų šeimos. Rastos Juozapo Eitvydo kelioninės skrynios etiketė nurodė švėkšniškio emigranto kelionės garlaiviu „Majestic“ (priklausė „White Line“ kompanijai) kryptį. Skrynia turėjo būti pristatyta į Klaipėdos uostą per Sautamptono uostą.

• JUOZAPAS EITVYDAS (1873-1941) gimęs Jucaičių k. (tėvai Mateušas ir Marijona Juciūtė Eitvydai), 1912-01-15 vedė Eleną Bergelytę (g. ~1891 m., tėvai Domininkas ir Uršulė Andriejauskaitė Bergeliai) iš Šiaulių k. Neilgai trukus šeima išvyko į Ameriką, tikėtina, kad ten gimė ir jų vaikai Antanas, Juozapas ir Elena. Tarpukariu minimą namą Švėkšnoje, kartu su stovinčiu šalia, Eitvydai nusipirko jau grįžę iš Amerikos. 1927 m., mirus Stankiškių malūno savininkui Šimkui, iki 1939 m. malūną valdė Juozapas Eitvydas, o apie 1937 m., pakeitęs prieš jį dirbusį J. Žiūraitį, J. Eitvydas pradėjo dirbti Švėkšnos valsčiaus sekretoriumi. Minėto malūno kaina su dviem žemės sklypais (iš viso 5,7 ha) ir ūkiniais pastatais 1939 m. siekė 32 000 litų.

Švėkšnos valsčiaus viršaitis Tadas Toliušis (kairėje) ir valsčiaus sekretorius Juozapas Eitvydas valsčiaus pastate, 1937 m. Fotografija saugoma Švėkšnos ekspozicijoje.

Iš Švedijos – į Ameriką

Išlikę Eliso salos keleivių sąrašai rodo, kad Jr. Juozapas Eitvydas (Jr. – junior – jaunesnysis) 1934 m. plaukė „Gripsholm“ laivu, plukdžiusiu keleivius iš Švedijos į Ameriką maršrutu Geteborgas-Niujorkas-Geteborgas (laivas vienu metu talpino daugiau nei 1500 keleivių!). 1936 m. Antanas Juozapas Eitvydas plaukė laineriu „Kungsholm“, kuris taip pat kursavo maršrutu Geteborgas-Niujorkas-Geteborgas.

Tikėtina, kad sūnūs Antanas (g. 1915 m.) ir Juozapas (g. 1916 m.) tuomet lankė į Švėkšną grįžusius gyventi tėvus (vaikai pasiliko gyventi Amerikoje). Amerikoje pasiliko ir dukra Elena (g. ~1921 m.), kuri ten ištekėjo ir į Švėkšną gyventi taip pat negrįžo.

Elena Eitvydienė su dukra Elenute, JAV, XX a. 3-4 deš. Fotografija saugoma Švėkšnos muziejaus ekspozicijoje.

Tarpukario inteligentai

Namai buvo lankomi svečių, dažnai pas Eleną Eitvydienę užsukdavo draugės atsigerti arbatos, lankydavosi giminaičiai, puošniuose kambariuose nuolat girdėdavosi pašnekesiai, aidėdavo juokas, grodavo muzika. Eitvydai buvo gerbiami tarpukario inteligentai, minimi tarp žymesnių aukotojų renkant lėšas Švėkšnos gimnazijos statybai.

Elena aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, buvo kviečiama užimti pareigas bažnyčios komitete. Užmarštyje likusi vekselių knygelė liudijo, kiek daug pinigų Eitvydai išskolino švėkšniškiams…

Paskutiniais metais su Eitvydais kartu apsigyveno Ona Bočkutė (1903–1977), kuri juos prižiūrėjo. Juozapas nuo širdies ligos mirė 1941 metų pradžioje, o po metų – 1942 m. nuo inkstų uždegimo mirė Elena. Po Eitvydų mirties namą paveldėjo Ona. Visi ją vadino Onute – tai buvo nedidukė, su kuprele moteris, labai religinga, žmonės sakė ją buvus vienuole. Onutė net sovietmečiu prie šventoriaus slapta prekiaudavo rožiniais, medalikėliais ir kita religine atributika.

Lankydamasi bažnyčioje, Onutė ten sutiko neregį Joną Kuktorovą. Kadangi Jonas buvo labai pamaldus, dažnai lankėsi bažnyčioje, moteris tai pastebėjusi pakvietė apsigyventi kartu Vilkėno gatvėje esančiame name.

Mįslinga istorija

Jono Kuktorovo (g. ~1936 m.) istorija labai mįslinga: per karą Raudondvaryje aklą berniuką buvo priglaudę vokiečių karininkai, net pramokė groti pianinu. Vėliau jis glaudėsi Raudondvario vaikų prieglaudoje, kur dirbo daug vienuolių (vienuolynai karo metu buvo sunaikinti). Vienuolės berniuką išmokė melstis ir įdiegė begalinę meilę Dievui.

Baigęs Kauno aklųjų mokyklą-internatą, Jonas Kuktorovas apsigyveno Švėkšnoje, dirbo Lietuvos aklųjų Švėkšnos kombinate, kur vėlė veltinius, darė filtrus mašinoms, segtuvus. Besimokydamas Kaune, Jonas susipažino su Marijona Emilija Aguonyte (1934–2009). Mergina buvo gimusi Lazdijų rajone, augo kaime, 5 vaikų šeimoje. Kaip ir daugelis to meto vaikų piemenavo: ganė karves, avis. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas šeimai lėmė sunkų laikotarpį – apie 1942 m. Marijona susirgo skarlatina. Pagalbos tuo laiku buvo sunku sulaukti, ligai progresuojant, tėvas dukrą arkliais išvežė gydyti į Kauną. Mergaitės gyvybę išgelbėti pavyko, tačiau ji visiems laikams liko neregė.

Marijona ir Jonas Kuktorovai. Fotografija iš Juliaus Kuktorovo albumo.

Pasibaigus karui, atėjo neramūs laikai. Šeimos sodyba buvo Dzūkijos miškų apsuptyje, naktimis dažnai užeidavo partizanai. Marijona išmoko daug partizanų dainų, jas užrašinėjo į sąsiuvinį (vėliau sąsiuvinis dingo). Miško broliai padovanojo mergaitei peiliuką ir išmokė drožinėti švilpukus bei dūdeles. Vieną partizanų dovanotą švilpuką-paukščiuką ji išsaugojo ir visada turėjo su savimi.

Po poros metų į Švėkšną dirbti atvyko ir Marijona, 1959 m. ji ištekėjo už Jono Kuktorovo ir apsigyveno kartu, susilaukė 8 vaikų. Marijona labai mėgdavo klausytis paukščių čiulbėjimo, vėlesniais metais vaikai mamai nupirko diktofoną, kuriuo įsirašydavo jai patikusius garsus ir klausydavosi. Pasak sūnaus Juliaus, buvo gera žolininkė, žinojo nemažai receptų, gražiai drožinėjo. Jonas buvo labai religingas, todėl didžiąją dalį laiko leisdavo bažnyčioje. Mėgo konstruoti. 

Lietuvos aklųjų draugija

Švėkšnoje nuo 1953 m. veikė Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) gamybinis mokymo kombinatas. Įmonės vadovu buvo paskirtas Vladas Račkauskas. Naujasis kombinatas glaudžiai bendradarbiavo su Klaipėdoje veikusiu LAD gamybos mokymo kombinatu. Netgi gamino panašią produkciją, todėl įdiegiant naujus gaminius darbuodavosi Klaipėdos kombinato technologai ir inžinieriai.

Švėkšnos kombinatas nebuvo didelis, jame dirbo apie 50 darbuotojų. Kombinatui buvo perduoti 3 namai Švėkšnoje: buvusi špitolė, ir du namai Liepų a. (Nr. 15 ir Nr. 24). Liepų a. 15 buvo kontora, valgykla, bendrabutis (dalis bendrabučio kambarių buvo špitolės antrajame aukšte), vėliau ir skaitykla. Kombinate buvo gaminama tuo metu paklausi produkcija: veltinė avalynė, tepaliniai filtrai, segtuvai dokumentams, skalbinių segtukai. Taip pat neapsieita be tradicinės aklųjų produkcijos – pintų gaminių ir šepečių.

LAD Švėkšnos gamybinio mokymo kombinato darbuotojai, XX a. 6-7 deš. Fotografija iš Danutės Gailiūnienės albumo.

Kombinato darbuotojai aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: veikė keli meno būreliai, vokalinis ansamblis, išaugęs į chorą, veikė biblioteka, buvo mokoma Brailio rašto. Iš meno vadovų galima išskirti Joną Gudą, Augustą Kasparavičių, Juozą Dzidoliką, Romualdą Pintverį.

1962 m. Švėkšnoje nutiesta nauja gatvė, pavadinta Luji Brailio vardu ir LAD Švėkšnos kombinate dirbusiems žmonėms pastatyta 20 standartinių gyvenamųjų namelių.

1963 m. Švėkšnos gamybinis mokymo kombinatas nustojo veikęs, nuo 1964 m. cecho teisėmis prijungtas prie LAD Klaipėdos kombinato.

Po Onos Bočkutės mirties 1977 m., namą Vilkėno gatvėje paveldėjo Jonas Kuktorovas su šeima. Vėliau, po Marijonos mirties, Jonas išsikėlė gyventi pas sūnų, namas Švėkšnoje parduotas, naujieji savininkai 2017 m. jį nugriovė, likusiame tuščiame sklype pasistatė naują. Dalis daiktų iš kadaise Eitvydams, vėliau Onai Bočkutei ir galiausiai Kuktorovams priklausiusio namo atsidūrė Švėkšnos muziejuje ir tapo eksponatais.

Degtukų dėžučių kolekcija

Tarp rastų daiktų buvo rasta nemažai degtukų dėžučių. Visos jos buvo skirtingos. Dėžutes, pati jų nematydama, rinko Marijona.

Degtukų dėžučių etiketės, XX a. 6 deš. Švėkšnos ekspozicijos eksponatas.

Tokį dėžučių kolekcionavimą pokariu puikiai iliustruoja dar Pirmojo pasaulinio karo metu susiformavusi praktika: „Daugelio daiktų, kurių seniau būdavo apsčiai, tuomet ir visai nebrangindavome. Bet karo metu, kaip pasirodė visokių daiktų trūkumas, išmokta tikriau vertinti ir toki daiktai, kurie seniau išrodė menkniekiais. Kaip štai ir degtukai. Svarbu bus bent kartą pamąstyti ir apie tai, kaip galima pagaminti tokia daugybė mažučių degtukų ir kaip jie galima gaminti ir parduoti vis tik nelabai brangiai, ypač atminus, kad karo metu visų daiktų kainos labai pakilusios.“ („Dabartis“ (118), p. 3., 1918, rugpjūčio 23).

Degtukų dėžučių etiketės yra vienos smulkiausių grafinio dizaino pavyzdžių, o dėl šimtatūkstantinių tiražų dažnai vadinamos įtakingiausiomis ir žinomiausiomis. Sovietinėje sistemoje ant degtukų dėžučių esančių iliustracijų buvo skleidžiama daug propagandinių idėjų. Etiketėse, be informacijos apie gamintoją, spausdinti įvairūs įspėjimai, patarimai, saugaus elgesio instrukcijos. Informacija skleidžiama spalvotose etiketėse, pateikiant pagirtinus ar peiktinus pavyzdžius bei naudojant sutartinius ženklus, trumpas frazes.

Parodą ir tekstą parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė.