Vienintelė Šilutės laikrodininkė Lidija Mikutienė

Pasiteiravus šilutiškių, kur geriausiai mieste taiso laikrodžius, visi it susitarę rekomenduoja Šilutės seniūnijoje, pirmajame aukšte įsikūrusią laikrodžių taisyklą. Pasirodo, ten, mažame kambarėlyje, dirba vienintelė miesto laikrodininkė Lidija Mikutienė. Laikrodžių remontu meistrė užsiima daugiau kaip 39-erius metus.

Neša ne tik laikrodžius
Šilutiškiai į taisyklą neša ne tik laikrodžius, bet į L. Mikutienę kreipiasi ir sugedus lygintuvui ar net … žiūronams. Yra atnešę ir šautuvą su optika, mikroskopą…
Panašu, kad jai tikrai nėra nieko neįmanomo.

„Atneša, kai iškrenta koks varžtelis, sutvarkau… Žinoma, visada apžiūriu, įvertinu, ar sugebėsiu. Tuos daiktus dažniausiai dėl iškritusių varžtelių neša…“ – paaiškino laikrodininkė. Moteris puikiai prisimena, jog 1991-aisiais, kai Lietuva tapo nepriklausoma respublika, kraštiečiai ėmėlaisvai keliauti, vis parsiveždavo įmantriausių laikrodžių. Iki šiol meistrei juoką kelia laikrodis–traukinys. „Iki tol matydavome tik rusiškus, mechaninius laikrodžius, vėliau jau įdomesnius. Pavyzdžiui, atneša laikrodį–traukinį. Nemažą garvežį. Žiūriu ir nesuprantu, kas čia… Pasirodo, jame įtaisytas laikrodis ir su elementais. Kai skamba žadintuvas, jis pradeda ūkti. Garų neleido, bet jau garsas!.. Kol neužspausi jam kamino, tol jis kauks ir važiuos toliau“, – linksmai pasakoja ponia Lidija.

„Vienkartiniai“ laikrodžiai
Į laikrodininkę šilutiškiai kreipiasi dėl smulkaus remonto: pakeisti elementą ar stikliuką, patrumpinti ar pailginti laikrodžio apyrankę… L. Mikutienė pastebi, kad mechaninių laikrodžių atneša vis mažiau, dabar daugelis nešioja „vienkartinius“ – kiniškus elektroninius laikrodžius. „Anuomet jau kalbėdavo žmonės, kad užsienyje gausu „vienkartinių“ laikrodžių. Nesuprasdavau, ką tai reiškia. Kaip taip gali būti! Juk išardai, sutvarkai ir vėl nešioji. Taip maniau, kol neatnešė vieną tokį man sutvarkyti… Pamačiau, kad tas laikrodis neturi varžtų, tuomet supratau, kad jo negalima net išardyti…“, – pasakojo meistrė. Anot jos, dabar ne tik jaunuoliai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės nešioja tokius laikrodžius.

Daugelis atnešusių laikrodžius iškart perspėja, kad sugedo „vienkartinis“ laikrodis, ir abejoja, ar jį bepavyks prikelti. L. Mikutienė ir tokį sutvarko, tik žmonėms paaiškina, kad „vienkartiniai“ laikrodžiai yra plastmasiniai, ant jų uždėta plokštelė tik dėl tvirtumo, todėl dažnai tenka keisti visą mechanizmą su varžtukais.

Beveik 40 metų Šilutėje laikrodžius taiso Lidija Mikutienė.

Žinoma, yra ir ilgaamžių laikrodžių, kurių mechanizmai, pasak laikrodininkės, metaliniai, dantračiai stambūs, galingos spyruoklės. Jei „vienkartiniai“ laikrodžiai veikia vos metus, tai yra tokių, kurie eina visą gyvenimą. „Jie vos ne amžini. Tie laikrodžiai ne su elementais, bet su akumuliatoriais, pasikrauna nuo šviesos. Svarbu tokius laikrodžius laikyti ne stalčiuje, bet po lempa ar ant palangės. Tuomet jie veiks amžinai“, – patikino L. Mikutienė. Ji paaiškino, kad kiti akumuliatoriai pasikrauna nuo rankos judesio.

Svajonė buvo kita
Lidija Mikutienė gimė ir augo Šilutėje. Baigusi vidurinę mokyklą tvirtai žinojo, kad mokysis graverės amato. Deja, likimas jai jau buvo numatęs laikrodininkės kelią. Mėnesį po vidurinės mokyklos baigimo teko padirbėti laukuose, vėliau ėmė dvejoti pasirinkta specialybe, todėl iškart nestojo mokytis. Metus iki mokslų L. Mikutienė dirbo kasininke vaistinėje. Tai, anot jos, buvo įvairus ir kruopštus darbas, todėl ėmė dvejoti, kokią specialybę rinktis.

„Mama parsinešdavo namo dvi buhalterines knygas. Ne kartą reikėjo padėti jai surašyti ir patikrinti skaičius… Labai patiko, todėl dar svarsčiau ir apie buhalterės profesiją“, – pasakojo Lidija. Vis dėlto po metų tvirtai apsisprendusi su drauge ėmė ruoštis mokytis graverės specialybės, tačiau paaiškėjo, graverių amato nebėra anos mokyklos profesijų sąraše… Tokiu būdu 1979-aisiais meistrė įstojo į Vilniaus 47-ąją technikos mokyklą mokytis laikrodininko-graverio specialybės.

Graverės profesija meistrę žavėjo dar mokykloje. Kodėl? Mat L. Mikutienė kartu su dar viena mokine mokėjo dailiai rašyti. Tai pastebėję mokytojai negailėjo pagyrų ir užduočių – kasmet tekdavę perrašyti mokyklos sienlaikraštį. „Kiekviena klasė leido po sienlaikraštį. Kadangi mes su drauge gražiai rašėme, tai teko praktikuotis jį perrašinėjant. Lapai buvo dideli, gal sienos didumo… Mes nesiskundėme, nes patiko kaligrafija. Matyt, todėl abi ir ieškojome panašios specialybės“, – prisiminė laikrodininkė.

L. Mikutienė augo kartu su keturiais broliais. Šeimoje nebuvo nė vieno, kuris domėtųsi laikrodžių taisymu. Tėtis ilgus metus dirbo staliumi, baldžiumi, o mama mėgo siūti, tačiau daugiausiai išdirbo prekyboje. Pranešusi šeimai apie laikrodininko mokslus, Lidija sulaukė neigiamos reakcijos, ypač iš senelio: „Senelis man nieko nepasakė, tylėjo, tačiau pasakė mamai. Klausė, ar tai ji dirbs, ar ji supras, ar bobai laikrodžius taisyti reikia?!“

Kelias į Šilutę
1981-aisiais L. Mikutienė įgijo laikrodininko-graverio specialybę. Iškart po mokslų buvo išsiųsta praktikai į Plungę. Tiesa, kitais metais teko praktiką atlikti ir Šilutėje. Per ketverius metus Plungėje meistrė išmoko žemaitiškai, ten susipažino ir su būsimu vyru. Būdama 25-erių metų ištekėjo ir sugrįžo į Šilutę. Vargu, ar būtų grįžusi, jei ne tėvelio sušlubavusi sveikata. Dabar moteris nesigaili, ji laiminga ir džiaugiasi gyvenanti Pamaryje. Lidija su vyru užaugino tris dukras. Vyresnioji – Monika gyvena Telšių rajone, Ieva – Švedijoje, o jauniausioji – Agnė gyvena netoli Ramučių. Lidijos džiaugsmas – penki anūkai.

Pasak L. Mikutienės, darbo pradžia lengva nebuvo. Šilutėje įsidarbino vienoje laikrodžių taisykloje, tačiau ten išdirbo neilgai. Anot jos, darbo buvo nedaug, mažino darbuotojų skaičių ir ją, kaip vėliausiai priimtą, atleido. „Tada svarsčiau, ką daryti. Įsidarbinau draudimo agente, vėliau išėjau motinystės atostogų ir… „atsidarė“ Lietuva“, – pasakojo laikrodininkė. Meistrė pamena, jog Lietuvos nepriklausomybės metais visi ėmėsi įvairiausios veiklos, galėjo dirbti, ką tik panorėję. Taigi, pradėjo dirbti savarankiškai, atidarė laikrodžių taisyklą. „Tai buvo mano darbas. Man patinka, man smagu… Vis pamenu senelio pasakytus žodžius: „Ar ji dirbs?“ Štai dirbu jau beveik 40 metų. Likimo ironija. Anuomet išmetė, nes atėjau paskutinė. Dabar esu vienintelė, o gal ir paskutinė laikrodininkė Šilutėje…“ – šypteli laikrodžių meistrė.

Darbas – moterims
Pasiteiravus, ar yra sulaukusi klientų nuostabos dėl to, kad laikrodžius taiso moteris, meistrė nusijuokė ir papasakojo ne vieną nutikimą. Šilutiškiai jau buvo įpratę matyti laikrodininkę moterį, tačiau Plungėje kiti nė nežinojo, kad laikrodžius taiso moteris, mat sugedusius laikrodžius priimdavo priėmėjas – žmogus, kuris sėdėdavo prie langelio.

Meistrai užsiimdavo taisymu kitame kambaryje ar net kitame aukšte. „Pamenu, atlekia vyrukas – tada jau Šilutėje dirbau – atidaro duris ir sako: „O! Visą pasaulį apvažiavau, bet kad senjoritos laikrodžius taisytų, dar nemačiau!“ Ką atsakysi? Gal ir netaisė…” – pasakojo moteris.

Žinoma, anot L. Mikutienės, laikrodžių remontas yra būtent moterų darbas, mat reikalauja didelio kruopštumo, kantrybės. „Mes, moterys, daugiau kantrybės turime. Pamenu, meistras tris dienas taisė žadintuvą. Galiausiai iš pykčio kai jau tvojo į sieną ir pats pro duris išgarmėjo… Greta taisyklos buvo įsikūrusi parduotuvė, žiūriu, naują žadintuvą parneša ir sako: „Man jis nervų nebegadins…“

Laikrodininkė pažymi, kad būna tokių gedimų, kurių tiesiog nerandi arba, kaip apakęs, nematai. Tokiais atvejais L. Mikutienė duoda kitam meistrui bent apžiūrėti. „Tris dienas taisai, nerandi gedimo. Dažniausiai dėmesį būni sutelkęs į vieną ar kitą vietą ir tiesiog nematai. Duodi kitam, anas iškart pasako: pažiūrėk ten ar ten“, – aiškino laikrodininkė.

Jaunimas nesidomi
Šilutės seniūnijos pastate L. Mikutienė laikrodžius taiso jau 7-erius metus. Anksčiau dirbo dviese, o dabar ketvirti metai – viena. Jos kolegė, buvusi Lidijos mokytoja, išėjo į pensiją. Šilutėje L. Mikutienė liko vienintelė laikrodininkė, kurią vargu ar kas pakeis. Mat laikrodininkystė – sunki profesija, o pasirengti jai tenka kaip senovėje, pameistraujant. Jaunuoliams tai neįdomu. „Vyresnioji dukra lyg ir domėjosi, lyg ir svarstė mokytis šio amato subtilybių. Deja, išvyko į Švediją ir ten gyvena. Galbūt anūkai susidomės. Man irgi šis amatas iš dangaus nukrito. Juk nei šeimoje, nei giminėje laikrodininkų nebuvo. Ką gali žinoti, kas bus ateityje…“ – svarstė L. Mikutienė.

Viktorija SKUTULIENĖ, autorės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Birželio 29-ąją – Pasieniečių diena

Tai profesinė Lietuvos beveik pusketvirto tūkstančio Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) tarnautojų ir darbuotojų šventė. Šia proga vyks šventiniai renginiai ir Šilutėje. Programa Šilutėje: 11 val. Šv. mišios Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčioje (Katalikų Bažnyčios g. 1); 12 val. VSAT vėliavų būrių maršas – paradas nuo bažnyčios Turgaus ir Lietuvininkų gatvėmis iki Šilutės senojo turgaus aikštės; 12.30 val. iškilmės aikštėje, pasieniečių rikiuotė, apdovanojimai; 13 val. Vidaus reikalų ministerijos reprezentacinio pučiamųjų orkestro koncertas; 13.30 val. parodomoji pasieniečių kinologų su šunimis programa; 14

Lietuvoje 96 proc. sukčių aukų – fiziniai asmenys, dažniausiai praranda iki 1 tūkst. Eur

Finansiniai sukčiai iš Lietuvos gyventojų ir įmonių pernai išviliojo 10,2 mln. eurų – dukart daugiau nei 2020-aisiais. Pagrindiniais sukčių taikiniais tapo trijų didžiausių šalies miestų gyventojai – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje užfiksuota 80 proc. visų sukčiavimo atvejų. Nors 96 proc. sukčiavimo atvejų buvo nukreipti į fizinius asmenis, beveik pusė visų išviliotų pinigų – iš įmonių sąskaitų. Tai rodo Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro (PPPKC) statistika. Statistinė analizė „Parengėme 2021 m. sukčiavimo atvejų detalią statistinę analizę, padėsiančią finansų rinkos atstovams kryptingiau

Dėmesio – 34 laipsnių karščiai! Kaip saugoti sveikatą?  

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos įspėja apie kaitrą. 2022 m. birželio 27-30 dienomis dienos temperatūra daugelyje rajonų sieks 30–34 laipsnius karščio. Karštis gali paveikti kiekvieno žmogaus sveikatą, bet ypač jautrūs yra kūdikiai ir vaikai iki 4 metų amžiaus, 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės, asmenys, turintys antsvorio, dirbantys sunkų fizinį darbą, sergantys įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų). Per karščius galima nukentėti dėl nudegimų, šilumos smūgio, saulės smūgio, hipoksijos (deguonies bado). Atsižvelgdami į tai, visuomenės sveikatos specialistai

Joninių simbolis – papartis: ieškosime jo žiedo…

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. 2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo

Taip pat skaitykite