Vienintelė Šilutės laikrodininkė Lidija Mikutienė

Pasiteiravus šilutiškių, kur geriausiai mieste taiso laikrodžius, visi it susitarę rekomenduoja Šilutės seniūnijoje, pirmajame aukšte įsikūrusią laikrodžių taisyklą. Pasirodo, ten, mažame kambarėlyje, dirba vienintelė miesto laikrodininkė Lidija Mikutienė. Laikrodžių remontu meistrė užsiima daugiau kaip 39-erius metus.

Neša ne tik laikrodžius
Šilutiškiai į taisyklą neša ne tik laikrodžius, bet į L. Mikutienę kreipiasi ir sugedus lygintuvui ar net … žiūronams. Yra atnešę ir šautuvą su optika, mikroskopą…
Panašu, kad jai tikrai nėra nieko neįmanomo.

„Atneša, kai iškrenta koks varžtelis, sutvarkau… Žinoma, visada apžiūriu, įvertinu, ar sugebėsiu. Tuos daiktus dažniausiai dėl iškritusių varžtelių neša…“ – paaiškino laikrodininkė. Moteris puikiai prisimena, jog 1991-aisiais, kai Lietuva tapo nepriklausoma respublika, kraštiečiai ėmėlaisvai keliauti, vis parsiveždavo įmantriausių laikrodžių. Iki šiol meistrei juoką kelia laikrodis–traukinys. „Iki tol matydavome tik rusiškus, mechaninius laikrodžius, vėliau jau įdomesnius. Pavyzdžiui, atneša laikrodį–traukinį. Nemažą garvežį. Žiūriu ir nesuprantu, kas čia… Pasirodo, jame įtaisytas laikrodis ir su elementais. Kai skamba žadintuvas, jis pradeda ūkti. Garų neleido, bet jau garsas!.. Kol neužspausi jam kamino, tol jis kauks ir važiuos toliau“, – linksmai pasakoja ponia Lidija.

„Vienkartiniai“ laikrodžiai
Į laikrodininkę šilutiškiai kreipiasi dėl smulkaus remonto: pakeisti elementą ar stikliuką, patrumpinti ar pailginti laikrodžio apyrankę… L. Mikutienė pastebi, kad mechaninių laikrodžių atneša vis mažiau, dabar daugelis nešioja „vienkartinius“ – kiniškus elektroninius laikrodžius. „Anuomet jau kalbėdavo žmonės, kad užsienyje gausu „vienkartinių“ laikrodžių. Nesuprasdavau, ką tai reiškia. Kaip taip gali būti! Juk išardai, sutvarkai ir vėl nešioji. Taip maniau, kol neatnešė vieną tokį man sutvarkyti… Pamačiau, kad tas laikrodis neturi varžtų, tuomet supratau, kad jo negalima net išardyti…“, – pasakojo meistrė. Anot jos, dabar ne tik jaunuoliai, bet ir vyresnio amžiaus žmonės nešioja tokius laikrodžius.

Daugelis atnešusių laikrodžius iškart perspėja, kad sugedo „vienkartinis“ laikrodis, ir abejoja, ar jį bepavyks prikelti. L. Mikutienė ir tokį sutvarko, tik žmonėms paaiškina, kad „vienkartiniai“ laikrodžiai yra plastmasiniai, ant jų uždėta plokštelė tik dėl tvirtumo, todėl dažnai tenka keisti visą mechanizmą su varžtukais.

Beveik 40 metų Šilutėje laikrodžius taiso Lidija Mikutienė.

Žinoma, yra ir ilgaamžių laikrodžių, kurių mechanizmai, pasak laikrodininkės, metaliniai, dantračiai stambūs, galingos spyruoklės. Jei „vienkartiniai“ laikrodžiai veikia vos metus, tai yra tokių, kurie eina visą gyvenimą. „Jie vos ne amžini. Tie laikrodžiai ne su elementais, bet su akumuliatoriais, pasikrauna nuo šviesos. Svarbu tokius laikrodžius laikyti ne stalčiuje, bet po lempa ar ant palangės. Tuomet jie veiks amžinai“, – patikino L. Mikutienė. Ji paaiškino, kad kiti akumuliatoriai pasikrauna nuo rankos judesio.

Svajonė buvo kita
Lidija Mikutienė gimė ir augo Šilutėje. Baigusi vidurinę mokyklą tvirtai žinojo, kad mokysis graverės amato. Deja, likimas jai jau buvo numatęs laikrodininkės kelią. Mėnesį po vidurinės mokyklos baigimo teko padirbėti laukuose, vėliau ėmė dvejoti pasirinkta specialybe, todėl iškart nestojo mokytis. Metus iki mokslų L. Mikutienė dirbo kasininke vaistinėje. Tai, anot jos, buvo įvairus ir kruopštus darbas, todėl ėmė dvejoti, kokią specialybę rinktis.

„Mama parsinešdavo namo dvi buhalterines knygas. Ne kartą reikėjo padėti jai surašyti ir patikrinti skaičius… Labai patiko, todėl dar svarsčiau ir apie buhalterės profesiją“, – pasakojo Lidija. Vis dėlto po metų tvirtai apsisprendusi su drauge ėmė ruoštis mokytis graverės specialybės, tačiau paaiškėjo, graverių amato nebėra anos mokyklos profesijų sąraše… Tokiu būdu 1979-aisiais meistrė įstojo į Vilniaus 47-ąją technikos mokyklą mokytis laikrodininko-graverio specialybės.

Graverės profesija meistrę žavėjo dar mokykloje. Kodėl? Mat L. Mikutienė kartu su dar viena mokine mokėjo dailiai rašyti. Tai pastebėję mokytojai negailėjo pagyrų ir užduočių – kasmet tekdavę perrašyti mokyklos sienlaikraštį. „Kiekviena klasė leido po sienlaikraštį. Kadangi mes su drauge gražiai rašėme, tai teko praktikuotis jį perrašinėjant. Lapai buvo dideli, gal sienos didumo… Mes nesiskundėme, nes patiko kaligrafija. Matyt, todėl abi ir ieškojome panašios specialybės“, – prisiminė laikrodininkė.

L. Mikutienė augo kartu su keturiais broliais. Šeimoje nebuvo nė vieno, kuris domėtųsi laikrodžių taisymu. Tėtis ilgus metus dirbo staliumi, baldžiumi, o mama mėgo siūti, tačiau daugiausiai išdirbo prekyboje. Pranešusi šeimai apie laikrodininko mokslus, Lidija sulaukė neigiamos reakcijos, ypač iš senelio: „Senelis man nieko nepasakė, tylėjo, tačiau pasakė mamai. Klausė, ar tai ji dirbs, ar ji supras, ar bobai laikrodžius taisyti reikia?!“

Kelias į Šilutę
1981-aisiais L. Mikutienė įgijo laikrodininko-graverio specialybę. Iškart po mokslų buvo išsiųsta praktikai į Plungę. Tiesa, kitais metais teko praktiką atlikti ir Šilutėje. Per ketverius metus Plungėje meistrė išmoko žemaitiškai, ten susipažino ir su būsimu vyru. Būdama 25-erių metų ištekėjo ir sugrįžo į Šilutę. Vargu, ar būtų grįžusi, jei ne tėvelio sušlubavusi sveikata. Dabar moteris nesigaili, ji laiminga ir džiaugiasi gyvenanti Pamaryje. Lidija su vyru užaugino tris dukras. Vyresnioji – Monika gyvena Telšių rajone, Ieva – Švedijoje, o jauniausioji – Agnė gyvena netoli Ramučių. Lidijos džiaugsmas – penki anūkai.

Pasak L. Mikutienės, darbo pradžia lengva nebuvo. Šilutėje įsidarbino vienoje laikrodžių taisykloje, tačiau ten išdirbo neilgai. Anot jos, darbo buvo nedaug, mažino darbuotojų skaičių ir ją, kaip vėliausiai priimtą, atleido. „Tada svarsčiau, ką daryti. Įsidarbinau draudimo agente, vėliau išėjau motinystės atostogų ir… „atsidarė“ Lietuva“, – pasakojo laikrodininkė. Meistrė pamena, jog Lietuvos nepriklausomybės metais visi ėmėsi įvairiausios veiklos, galėjo dirbti, ką tik panorėję. Taigi, pradėjo dirbti savarankiškai, atidarė laikrodžių taisyklą. „Tai buvo mano darbas. Man patinka, man smagu… Vis pamenu senelio pasakytus žodžius: „Ar ji dirbs?“ Štai dirbu jau beveik 40 metų. Likimo ironija. Anuomet išmetė, nes atėjau paskutinė. Dabar esu vienintelė, o gal ir paskutinė laikrodininkė Šilutėje…“ – šypteli laikrodžių meistrė.

Darbas – moterims
Pasiteiravus, ar yra sulaukusi klientų nuostabos dėl to, kad laikrodžius taiso moteris, meistrė nusijuokė ir papasakojo ne vieną nutikimą. Šilutiškiai jau buvo įpratę matyti laikrodininkę moterį, tačiau Plungėje kiti nė nežinojo, kad laikrodžius taiso moteris, mat sugedusius laikrodžius priimdavo priėmėjas – žmogus, kuris sėdėdavo prie langelio.

Meistrai užsiimdavo taisymu kitame kambaryje ar net kitame aukšte. „Pamenu, atlekia vyrukas – tada jau Šilutėje dirbau – atidaro duris ir sako: „O! Visą pasaulį apvažiavau, bet kad senjoritos laikrodžius taisytų, dar nemačiau!“ Ką atsakysi? Gal ir netaisė…” – pasakojo moteris.

Žinoma, anot L. Mikutienės, laikrodžių remontas yra būtent moterų darbas, mat reikalauja didelio kruopštumo, kantrybės. „Mes, moterys, daugiau kantrybės turime. Pamenu, meistras tris dienas taisė žadintuvą. Galiausiai iš pykčio kai jau tvojo į sieną ir pats pro duris išgarmėjo… Greta taisyklos buvo įsikūrusi parduotuvė, žiūriu, naują žadintuvą parneša ir sako: „Man jis nervų nebegadins…“

Laikrodininkė pažymi, kad būna tokių gedimų, kurių tiesiog nerandi arba, kaip apakęs, nematai. Tokiais atvejais L. Mikutienė duoda kitam meistrui bent apžiūrėti. „Tris dienas taisai, nerandi gedimo. Dažniausiai dėmesį būni sutelkęs į vieną ar kitą vietą ir tiesiog nematai. Duodi kitam, anas iškart pasako: pažiūrėk ten ar ten“, – aiškino laikrodininkė.

Jaunimas nesidomi
Šilutės seniūnijos pastate L. Mikutienė laikrodžius taiso jau 7-erius metus. Anksčiau dirbo dviese, o dabar ketvirti metai – viena. Jos kolegė, buvusi Lidijos mokytoja, išėjo į pensiją. Šilutėje L. Mikutienė liko vienintelė laikrodininkė, kurią vargu ar kas pakeis. Mat laikrodininkystė – sunki profesija, o pasirengti jai tenka kaip senovėje, pameistraujant. Jaunuoliams tai neįdomu. „Vyresnioji dukra lyg ir domėjosi, lyg ir svarstė mokytis šio amato subtilybių. Deja, išvyko į Švediją ir ten gyvena. Galbūt anūkai susidomės. Man irgi šis amatas iš dangaus nukrito. Juk nei šeimoje, nei giminėje laikrodininkų nebuvo. Ką gali žinoti, kas bus ateityje…“ – svarstė L. Mikutienė.

Viktorija SKUTULIENĖ, autorės nuotr.

Hits: 863

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Pasaulinė kultūros diena paminėta virtualiai

1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas ir dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovai pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų bei istorinių paminklų išsaugojimo. Dabar ši diena paskelbta Pasauline kultūros diena, siekiant paskatinti saugoti visos žmonijos kultūros vertybes. Šia proga Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus specialistai pakvietė visus kolegas bei kitų kultūros įstaigų darbuotojus, meno kolektyvus, bibliotekos lankytojus dalyvauti virtualioje viktorinoje „Kultūra – tau, man, kitiems…“, skirtoje šiai dienai paminėti. Kultūra kiekvienam iš mūsų yra

Sinoptikai džiugina: savaitgalį kai kur bus iki 19 laipsnių šilumos

Jau keletą dienų netoli mūsų šalies besisukantis ir tankius debesis plukdantis ciklonas niekur nesitrauks ir šiandien, tačiau debesų sluoksnis nebebus toks vientisas, daugelyje rajonų bent retkarčiais pasirodys saulė. Lietaus taip pat bus mažiau – palis tik vietomis, daugiausiai pietinėje šalies dalyje, vyraus trumpalaikio pobūdžio lietus. Įdienojus papūs stiprokas šiaurės rytų vėjas, kai kur gūsiai sieks 15 m/s. Iš rytų plūs šiltesnio oro masė, todėl net ir storesni debesys nesutrukdys orui sušilti iki 9-14 laipsnių. Šeštadienį debesuotumas bus nepastovus – naktį

Šilutės meno mokykla švenčia 55 metų veiklos sukaktį

Pandemija ir karantinai dėl COVID-19 nesutrukdė Šilutės meno mokyklos bendruomenei švęsti savo įstaigos veiklos 55 metų sukaktį. Tereikia užsukti į šios mokyklos interneto svetainę. Šios mokyklos istorija prasidėjo 1965 metų rugsėjo 1 d. Jau peržengtas 55 metų slenkstis. Į gyvenimą išlydėta per 1600 muzikantų, keli šimtai dailės skyriaus mokinių, šokėjų. Būtent muzikos, dailės ir šokio meno mokoma šioje mokykloje, kuri yra papildomo ugdymo, tad tėvai už savo vaikų lavinimą moka nustatytą mokestį. Šventes, kai suguža gausybė svečių, buvusių pedagogų, mokinių,

Nauja tvarka perkant automobilį

Lietuvoje nuo gegužės 1 d. ims veikti Transporto priemonių savininkų apskaitos sistema: pirkdami automobilį gausite specialų kodą. Su Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimais siejama sistema norima, kad gyventojai nesusidurtų su nesąžininga prekyba automobiliais, o jų teisės būtų apsaugotos, kad būtų suformuota skaidri transporto priemonių bei jų detalių prekyba, sumažėtų šioje srityje nesąžiningų sandorių, valstybė gautų priklausančius mokesčius. Vidaus reikalų ministrė  A. Bilotaitė pastebėjo, kad iki šiol dauguma automobilių pirkimo-pardavimo sandorių vyksta grynaisiais pinigais, taip galima

Taip pat skaitykite