Vidinio balso vedamas atveria piliakalnių mistinius pasaulius

FONDASHugo Šojaus dvare veikia Lietuvos fotomenininkų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų nario fotografo Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai”. Parodos atidarymo dalyviai pripažino, kad tapybos darbus primenančios fotografijos nuteikia filosofiškai, bežiūrint į jas užsimiršta miesto šurmulys, kasdieniai rūpesčiai.

Fotomenininkas Albertas Švenčionis.

Lietuvos piliakalniai jau „senai suskaičiuoti“, įamžinti fotografijose. Fotomenininko Alberto Švenčionio piliakalniai nėra įprastos realybės fiksacija. Jo fotografijose piliakalniai skendi mistiniuose rūkuose, iš kito, žiūrėk, veržiasi ugnikalnių liepsnomis. Šios parodos sumanytojas – fotomenininko draugas poetas Gintas Dabrišius. Prie parodos atsiradimo prisidėjo ir poeto brolis medinčius Petras.
Taigi, į pirmą kelionę poeto Ginto Dabrišiaus paakintas fotomenininkas leidosi prieš dešimtmetį. Patiko, todėl mielo širdžiai darbo – piliakalnių fotografavimo – niekada neplanavo kaip darbo. Juolab kad pastaruoju metu fotografija nėra jo tiesioginis darbas. Fotomenininkas šmaikštauja, kad duoną valgydamas iš fotografijos tikrai viską tiksliai suplanuotų, suskaičiuotų. Dabar gi į kelionę leidžiasi vidinio balso kviečiamas, tačiau nežinodamas, kas jo laukia. Ne kartą buvo taip, kad atvažiavus į vietą fotografą išbandydavo pati gamta. Žiūrėk, po apniukusio oro ima ir pasirodo saulė. Suspėsi nufotografuoti, džiaukis, nespėsi, atvažiuok kitą kartą…
Lietuvoje yra apie 1000 piliakalnių. Autoriaus neaplankytų gal koks 830. Visi mūsų šalies piliakalniai jau daugybę kartų įvairiais rakursais fotografuoti. Fotomenininkas pripažįsta, kad jam labiau rūpėjo atskleisti ne istorinę, bet meninę piliakalnių dvasią.
„Pabandžiau į juos pažvelgti savaip: kai kur panaudodamas montažą ir sukurdamas miglotas, beveik fantastines vizijas, kai kur išgrynindamas spalvas ir pabrėždamas akimirkos paprastumą, bet kartu ir gilumą, kai kur žaisdamas metų ar paros laiko šviesa. O kai kur aptikdamas netikėtų, ir todėl dar malonesnių, lietuviško patriotizmo apraiškų – pavyzdžiui, ant Pašlavančio piliakalnio veržliai plevėsuojančią trispalvę. Mano fotografijos nėra ataskaita, todėl jose netrūksta pagražinimų. Žinoma, galiu nufotografuoti taip, kaip yra, bet kartais gamta pati pasirūpina, kaip turi atrodyti fotografija“, – pasakoja parodos autorius.

Fotografijų ekspozicija Šilutės dvaro rūmuose.

Kartą užlipęs ant kalno pamatė saulės apšviesto piliakalnio šešėlį – fotografijoje įamžino ne patį piliakalnį, bet jo šešėlį. Fotografiją, kurioje įamžintas Veliuonos piliakalnis, o jo veidrodiniame atspindyje matomas kitas kalnas, psichologė „išskaitė“ kaip sąmonės ir pasąmonės reiškinius…
A. Švenčionis pamena važiuodamas naktį pro Kryžių kalną nustebo ten pamatęs „verdantį“ gyvenimą. Po Kryžių kalną vaikščiojo iš Latvijos atvykę moksleiviai.
Pasak parodos autoriaus, ši paroda eksponuota mokyklose taip pat turi savo istorijų. A. Švenčionis sužinojo, kad mokiniai ne tik renka medžiagą apie piliakalnius, bet ir kuria apie juos pasakas, legendas. Pasak vienos pasakos, piliakalniai atsirado, kai milžinai galiūnai skubėjo į karaliaus puotą. Jie taip bėgo, kad žemė dundėjo, kur koją dėjo ten duobė, greta – piliakalnis.

Laima PUTRIUVIENĖ

Hits: 33

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite