Hugo Šojaus dvare veikia Lietuvos fotomenininkų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų nario fotografo Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai”. Parodos atidarymo dalyviai pripažino, kad tapybos darbus primenančios fotografijos nuteikia filosofiškai, bežiūrint į jas užsimiršta miesto šurmulys, kasdieniai rūpesčiai.

Fotomenininkas Albertas Švenčionis.

Lietuvos piliakalniai jau „senai suskaičiuoti“, įamžinti fotografijose. Fotomenininko Alberto Švenčionio piliakalniai nėra įprastos realybės fiksacija. Jo fotografijose piliakalniai skendi mistiniuose rūkuose, iš kito, žiūrėk, veržiasi ugnikalnių liepsnomis. Šios parodos sumanytojas – fotomenininko draugas poetas Gintas Dabrišius. Prie parodos atsiradimo prisidėjo ir poeto brolis medinčius Petras.
Taigi, į pirmą kelionę poeto Ginto Dabrišiaus paakintas fotomenininkas leidosi prieš dešimtmetį. Patiko, todėl mielo širdžiai darbo – piliakalnių fotografavimo – niekada neplanavo kaip darbo. Juolab kad pastaruoju metu fotografija nėra jo tiesioginis darbas. Fotomenininkas šmaikštauja, kad duoną valgydamas iš fotografijos tikrai viską tiksliai suplanuotų, suskaičiuotų. Dabar gi į kelionę leidžiasi vidinio balso kviečiamas, tačiau nežinodamas, kas jo laukia. Ne kartą buvo taip, kad atvažiavus į vietą fotografą išbandydavo pati gamta. Žiūrėk, po apniukusio oro ima ir pasirodo saulė. Suspėsi nufotografuoti, džiaukis, nespėsi, atvažiuok kitą kartą…
Lietuvoje yra apie 1000 piliakalnių. Autoriaus neaplankytų gal koks 830. Visi mūsų šalies piliakalniai jau daugybę kartų įvairiais rakursais fotografuoti. Fotomenininkas pripažįsta, kad jam labiau rūpėjo atskleisti ne istorinę, bet meninę piliakalnių dvasią.
„Pabandžiau į juos pažvelgti savaip: kai kur panaudodamas montažą ir sukurdamas miglotas, beveik fantastines vizijas, kai kur išgrynindamas spalvas ir pabrėždamas akimirkos paprastumą, bet kartu ir gilumą, kai kur žaisdamas metų ar paros laiko šviesa. O kai kur aptikdamas netikėtų, ir todėl dar malonesnių, lietuviško patriotizmo apraiškų – pavyzdžiui, ant Pašlavančio piliakalnio veržliai plevėsuojančią trispalvę. Mano fotografijos nėra ataskaita, todėl jose netrūksta pagražinimų. Žinoma, galiu nufotografuoti taip, kaip yra, bet kartais gamta pati pasirūpina, kaip turi atrodyti fotografija“, – pasakoja parodos autorius.

Fotografijų ekspozicija Šilutės dvaro rūmuose.

Kartą užlipęs ant kalno pamatė saulės apšviesto piliakalnio šešėlį – fotografijoje įamžino ne patį piliakalnį, bet jo šešėlį. Fotografiją, kurioje įamžintas Veliuonos piliakalnis, o jo veidrodiniame atspindyje matomas kitas kalnas, psichologė „išskaitė“ kaip sąmonės ir pasąmonės reiškinius…
A. Švenčionis pamena važiuodamas naktį pro Kryžių kalną nustebo ten pamatęs „verdantį“ gyvenimą. Po Kryžių kalną vaikščiojo iš Latvijos atvykę moksleiviai.
Pasak parodos autoriaus, ši paroda eksponuota mokyklose taip pat turi savo istorijų. A. Švenčionis sužinojo, kad mokiniai ne tik renka medžiagą apie piliakalnius, bet ir kuria apie juos pasakas, legendas. Pasak vienos pasakos, piliakalniai atsirado, kai milžinai galiūnai skubėjo į karaliaus puotą. Jie taip bėgo, kad žemė dundėjo, kur koją dėjo ten duobė, greta – piliakalnis.

Laima PUTRIUVIENĖ