Vasario 24-oji – šv. Motiejaus, Vieversio diena
Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversys vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversiai parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.
Senovės prietarai
Su šia diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „Skubėkit verpt, nespėsit. Atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį…“
Tikėta, kad, jei nori būti labai greitas, reikia šią dieną du kartus apibėgti aplink trobą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.
Šventasis Motiejus
Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones.
Deja, kartą įsiutę žmonės jį užmušę dėl jo pamokslų…
Taip apie vasario 24 d. rašoma kalendoriaus lapelyje.
Etnologo mintys
Garsus etnologas Libertas Klimka Lietuvos radijo laidoje apie vasario 24-ąją yra pasakęs: „Juk pasak Kristijono Donelaičio, apie šį metą „jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi“. Iš migruojančių paukščių vieversiukas pirmasis pargrįžta į tėviškę. Žiemojo jų būreliai pietų Europoje, o kartais ir šiaurės Afrikoje. Laukiamas paukštelis ne tik todėl, kad skelbia pavasarį ateinant; jis – artojo linksmintojas.
Pasak mitologinės sakmės, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio.
Ornitologų vadinamas dirviniu vieversiu, lotyniškai Alauda arvensis, tarmiškai dar – cyruliu, vyturiu, voversiu.
Paukštelį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje, mat patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau. Tikslas – užsiimti savąją erdvę ir kitiems paskelbti: „Aš čia šeimininkas!“ Vieversio giesmelė sudėtinga, ilga, vadinama čirenimu. Tai įvairiausių frazių, kurias net sunku aprašyti, rinkinys. Patinėlis lėtai kyla beveik tiesiai aukštyn iki 200 m aukščio. Ten ilgokai plazdena vienoje vietoje. Maloniai nuteikia jo čirenimas, girdimas nuo ankstyvo pavasario iki rugpjūčio vidurio.
Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas sako, kad „vieversio muzika panaši į žiogelio pievoje“. Dar pastebi, kad „nors ir tą pačią dieną, kitaip vieversys gieda“. O poetui Strazdeliui atrodo, jog „vieversėlis siausdamas šoka, vėją plakdamas“.
Orų pranašas
Sakoma, Vieversio diena tinkama pavasario orams spėlioti.
Pasak kaimo senolių, jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei kartais parskristų anksčiau, pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbu. Tada jo giesmelė nelabai linksma: „Čyru vyru, pavasaris, bet dar neišėjo pašalas…“
Betgi esama ir tokio kaimo išminčių pasakymo: „Jei ant Motiejaus sniegas – greit žiema pabus iš miego“. Kaip ten bebūtų su pavasariu, bet viena tikra: kokia bus vasara, vieversys gerai atspėja. Prieš lietingą vasarą lizdą suka ant kalnelio, o prieš karštą – lomelėje. Pagal tai ūkininkai parinkdavo lauką bulvėms sodinti ir neapsirikdavo. O tas vieversio lizdelis – iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje gerai paslėptas po žolių kuokšteliu. Ten 3–6 pilkai žalsvi su nedidelėmis tamsesnėmis dėmelėmis kiaušinėliai. Per vasarą vieversėlių pora išveda dvi vadas. Deja, daug jų lizdelių pražūva.