Užgavėnių kaukėse – gilesnioji šventės prasmė

Užgavėnėmis tradiciškai baigiasi mėsiedas – žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Tai viena archajiškiausių švenčių, kurios ištakos siekia akmens amžių. Ji yra žiemos palydų, žiemos išvarymo, taip pat vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo šventė, pagoniškais laikais vadinta Ragučio švente. Dabar Užgavėnės priderintos prie krikščioniškojo kalendoriaus: kitą dieną po jų – Pelenų dieną, trečiadienį – prasideda gavėnia, 46 dienų pasninkas, skirtas pasirengti Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventei – šv. Velykoms.

Užgavėnės – viena smagiausių metų švenčių, mat joje visi tampa dalyviais: žmogus turi ir kaukę pasigaminti, ir personažą suvaidinti, ir šmaikštų dialogą sugalvoti. Šios šventės prasmė – per žaidimą ir humorą įveikti negeroves, kurios kaupiasi visuomenėje, pašiepti, kas yra blogai, išsikrauti ir atsipalaiduoti. Užgavėnių papročiai įvairūs: reikia toli važinėtis, leistis nuo kalniuko, voliotis sniege arba juo mėtytis, laistytis vandeniu, vežioti „bites“, sudeginti Morę – ir viskas dėl gero derliaus, ankstyvesnio pavasario, žemės atgimimo. Pasigilinę į pagrindinius šventės „svečius“ – persirengėlius – bei jų elgseną, galime atrasti ir kitokių prasmių.

Kai jie klegėdami, muzikuodami įvairiais instrumentais ir rakandais, barstydami pelenus, žnaibydamiesi, krėsdami visokias išdaigas suguža į kiemą, prasideda tikras liaudiškojo teatro vaidinimas: kiekvienas kaukėtasis kuo išradingiau prisistato, o šeimininkai išliaupsinami skambiausiais žodžiais, kad tik priimtų sušilti tariamai suvargusius ir sušlapusius ateivius iš toli. Šventės veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie čia laikinai, yra svetimi, iš kito krašto ar net iš mitologinių erdvių. Tyrinėtojai persirengėlius laiko tolimų protėvių įvaizdžiais – tai kolektyvinės mitinės sąmonės sukurtos dvasios, kitados talkinusios medžiokliams, vėliau ėmusios padėti ir žemdirbiams.

Unikalios yra gyvūnų kaukės. Tai genčių simboliai, atkeliavę iš tų laikų, kai žmonės dar tapatino save su gamta, o žvėris laikė savo protėviais. Kaukės vaizduoja laukinius žvėris – Vilką, Mešką, didžiuosius paukščius – Gervę ir Gandrą. Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo sąvokos tapo susietos su naminiais gyvuliais (Ožio ir Avino kaukės); žirgas su raiteliu yra priminimas istorinės praeities, kai valstybės karinę jėgą sudarydavo raiteliai. Yra tarp persirengėlių ir tiesiog mitinių būtybių: velnias, giltinė, ragana, juodas gauruotas, Malpa (kaukas). Laikui bėgant, užmiršus pirmapradę kaukių prasmę, jos iš abstrakčių senų ir raukšlėtų „ubagų“ veidų ėmė įgauti vis labiau atpažįstamų bruožų iš realaus pasaulio ir vaizduoti svetimšalius – žydus, vengrus, čigonus. Iš jų nesiekiama šaipytis, nes esmė kita: Užgavėnių veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad jie yra iš kito pasaulio. Persirengėliai prisistato kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas atvirkščiai, net saulė dangumi atbulai eina. Iš to kyla ir persirengėlių pomėgis susikeisti drabužiais: vyrai rengiasi moteriškais, moterys – vyriškais. Tas mitinis pasaulis esąs už vandenų, todėl atvykėliai brisdami per juos sušlapę ir sušalę. Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų kalboje žaismingai painiojama praeitis ir ateitis (pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj dėdavo kiaušinius“).

Galimas dalykas, kad Užgavėnių šventė mitinėje sąmonėje kitados buvo suvokiama kaip paskutinis pabuvimas kartu su protėvių vėlėmis, žiemojusiomis žmonių sodybose. Pasirodžius pirmiesiems pavasario požymiams, su protėviais, įgavusiais personifikuotas kaukių išraiškas, paskutinį kartą su jais pasivaišinama ir pasilinksminama, o po to atsisveikinama, mat vėlės netrukus persikels į laukus globoti pasėlių. Ne veltui ir visi maginiai Užgavėnių šventės veiksmai susieti su būsimojo derliaus gausinimu.

Deja, Mažojoje Lietuvoje senieji Užgavėnių papročiai persirengus vaikštinėti po kaimą buvo uždrausti XVIII amžiuje Prūsijos karaliaus potvarkiu. Lietuvininkams likusi šiupinio šventė – šis apeiginis patiekalas virtas nuo seniausių laikų. Svarbu, kad jo užtektų ir patiems prisikirsti, ir svečius pavaišinti, mat tądien valgoma 7, 9 ar net 12 kartų. Šiupinys verdamas iš rainųjų žirnių, kruopų, pupelių, bulvių, prieskonių, būtinai reikėdavo įdėti ir kiaulės palūpį arba uodegą. Valgis užgeriamas alumi arba kava, prie jo išverdama ruginių arba aguoninių kukulių. Šiupinį reikia valgyti visiems kartu susėdus, vienoje rankoje laikyti mėsą, kitoje šaukštą. Išvalgius košę, antrąkart mėsa valgoma su sviestu aptepta duona. Per šventę daug ir dažnai valgyti privaloma, nes jei per Užgavėnes sočiai valgysi, visus metus būsi riebus ir sotus, o kas valgydamas šiupinį ras kiaulės uodegą, tas pirmas ves.

Parengė Asta Bartkevičiūtė, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkė etnografė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Kodėl lenktynininkai renkasi ralio krosą?

Jau liepos 27-28 d. Vilkyčių automobilių sporto komplekse vėl bus apstu veiksmo. Čia vyks Lietuvos, Baltijos šalių bei Lenkijos ralio kroso čempionatų varžybos, kuriose startuos greičiausi mūsų šalies ir kaimyninių valstybių atstovai. Žiūrovų laukia dvi dienos kraują kaitinančių lenktynių, kuriose atsiskleis visas ralio kroso grožis. Šįkart apie tai, kodėl lenktynininkai, pradėję karjerą automobilių kroso varžybose, galiausiai savo vairą pasuko ralio kroso link. Vienas labiausiai patyrusių autokroso ir ralio kroso lenktynininkų Lietuvoje Arvydas Galinis, dabar dalyvaujantis ralio kroso varžybose, papasakojo, kas

Rajone mažėja vaikų. Visi – į miestą?

Savivaldybės Ekonomikos ir finansų komiteto nariai pritarė projektui uždaryti Vainuto gimnazijos Bikavėnų skyrių, o Inkakliuose neliks Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos skyriaus. Mieste situacija geresnė. Siūloma steigti naują grupę „Raudonkepuraitės“ vaikų lopšelyje–darželyje. Šiuos projektus svarstys Šilutės r. savivaldybės Taryba. Komitete kalbėta ir apie mokinių skaičių grupėse. Prieš kelerius metus buvo siūloma Inkaklių mokyklą–daugiafunkcį centrą jungti prie Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos, mat nuolat mažėjo mokinių. Situacija nesikeitė iki šiol – Inkaklių skyrių kitais mokslo metais belankytų keturiolika 1-4 klasės mokinių. Nuo rugsėjo Švėkšnos „Saulės“

Rusnėje tvarkys evangelikų bažnyčią, Šilutėje – buvusią „Eglutę“

Šilutės r. savivaldybės tarybos komitetai posėdžiuose svarstė, kuriuos projektus teikti svarstyti Tarybai. Liepos 16 d. Ekonomikos ir finansų komitete pritarta prisidėti tvarkant Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčią, o Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios Našlaičių globos namuose – tęsti darbus. Remontuos evangelikų bažnyčią Savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Alvyda Vidrinskienė patvirtino, kad Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia šiuo metu yra kritinės būklės. Pro kiaurą maldos namų stogą nuolatos bėga vanduo, pelija sienos, pūva stogo konstrukcijos, laiptai į varpinę. Kadangi, kiekvienais metais iš valstybės biudžeto

Tėvai nerimauja: kam panaudoti vaikų mitybai skirti pinigai?

Pernai šalies mokyklose ir darželiuose keitėsi vaikų maisto racionas. Tuomet tėvai tvirtino, kad jų mažamečiai į namus grįžta alkani, nes patiekto sveiko maisto nevalgo. Šiuo metu tėvai nerimauja dėl mitybai skirtų lėšų panaudojimo. Norėdami išsiaiškinti, ar mitybai skirti pinigai išleidžiami pagal paskirtį, dalis Šilutės rajono tėvų kreipėsi į Šilutės r. savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybą. Išvadas Kontrolės ir audito tarnyba pateikė antradienį Šilutės r. savivaldybės tarybos Kontrolės komitetui pristatydama 2019 m. veiklos plano vykdymo ataskaitą. Kas paaiškėjo? Vasarį Šilutės rajono