Emilė Balodytė – šilutiškė, dabar gyvenanti Vilniuje. Ji – LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno patarėja, aktyviai besireiškianti visuomeninėje veikloje. Yra šaulė, vadovauja „Neužmirštuolės“ iniciatyvai.

Savo feisbuko paskyroje Emilė dalijasi įspūdžiais iš kelionės į Ukrainą.

Gerbiama Emilė Balodytė sutiko, kad su jos įspūdžiais susipažindintume ir pamarys.eu skaitytojus.

„Ilgai galvojau, ar rašyti kažką apie praleistą savaitę Ukrainoje.

Neslėpsiu, kad stabdė atsiradusi „karo turizmo“ sąvoka. Visgi, prisiruošiau. Nes tai ne apie tai, o apie pagarbą šiai šaliai ir pamokas mylimai Lietuvai. Todėl šiuo įrašu nesinori pasakoti apie save, bet noriu padėkoti tiems, kurie priėmė ir pakalbėti šiek tiek konceptualiau.

„Kada vėl atvažiuosi į Kyivą?“

Vis sulaukdavau žinučių iš draugų ukrainiečių su klausimu: „kada vėl atvažiuosi į Kyivą?“

Tai va, galiausiai susikroviau rūbus, nupirktus daiktus ukrainiečiams ir išvažiavau. Savo iniciatyva. Nelabai net žinojau, kaip grįšiu. Nevažiavau kariauti, nes žinau, kad dar reikia daug pasimokyti. Kitaip, ko gero, kaip ir rusų kariai, būčiau lengva patrankų mėsa. Bet kai žmonės, atvažiavus į Borodianką, Bučą ir kitus Kyivo priemiesčius, garsiai sako lietuvių kalba ačiū, tada supranti, kad buvimas kartu ir paprastas apkabinimas, irgi tikriausiai svarbu.

Ne kartą būdama ten sulaukiau klausimo: „O tu nebijai būti su mumis? Gi pavojinga, dauguma bijo čia vykti…“ Nekalbu jau apie savo šeimą, kurios nariai man kiekvieną kartą po apsilankymo Ukrainoje po karo eskalacijos sakė, „tikiuosi jau nebevažiuosi į Ukrainą?“.

Bet važiavau, nes atrodo širdis čia. Taip, nesu didvyrė, bet savo maža egzistencija norėjau būti su tais, kurie yra tikrieji didvyriai, ir mokytis iš jų.

Keletas istorijų

Galima pradėti nuo Kyivo priemiesčių. Nes tai tikriausiai buvo artimiausia pažintis su karu. Ne dėl susprogdintų namų, bet dėl ten likusių žmonių likimų. Įstrigo vaizdas, kai su kariais atvažiavome į Bučą su humanitarine pagalba. Sustojome gyvenamųjų namų kvartale. Po truputį pradėjo rinktis žmonės. Jiems atvežėme rūbų, maisto ir pan. Dar dabar akyse stovi vaizdas, kaip viena moteris pamačiusi kitą apsiverkė ir stipriai apkabino. Tikriausiai galvojo, kad ji neišgyveno, visgi, pasirodo, liko gyva.

Kita istorija – pokalbis su jaunu vyriškiu. Jis pasakojo ir rodė nuotraukas, ką rusai padarė su jo butu – sušaudytos, išpjaustytos durys, palikti „samagono“ buteliai, išversti stalčiai… Tokių istorijų – šimtai. Ir visa tai yra apie Rusijos režimo pavergtą tautą, kuri naikina viską kas pakeliui, nes nežino, ką reiškia kurti. Nepaisant to, Ukrainos žmonės bando toliau gyventi, džiaugiasi tais, kurie jais rūpinasi ir dėkoja už paramą.

Nematoma kova

Panaši istorija, kai policijos iniciatyva teko plaukti vadinama „Kyivo jūra“. Vaizdai susprogdintos policijos spec. padalinio bazės, istorijos apie kadyrovcų sušaudytas mamas ir vaikus, kai buvo atidarytas „evakuacinis koridorius“. Bet, kaip visi žinome, tai bene Rusijos orkų kasdienybė. Girdėjome dešimtis tokių atvejų, o kiek dar nežinome…

Kai kalbame apie pamokas Lietuvai, norisi paminėti ir policijos vaidmenį. Ir tai vėl susiję su visuotinės gynybos koncepcija, jos svarba. Dažnai kare visas dėmesys nukreipiamas į karinius veiksmus. Bet šalia yra daug žmonių, kurie daro iš pažiūros mažai matomą darbą. Bet jie lygiai taip pat svariai prisideda prie savo šalies gynybos. Policijai tenka kovoti su diversantais, o kur dar paliktos minos, kuriomis rusai ypač „apdovanojo“ Kyivo sritį. Ukrainos atveju sunku suvokti plotus, kuriuos reikia kontroliuoti… Palyginimui – Kyivo rajono sritis (neįskaitant Kyivo miesto) – 28 131 km², visos Lietuvos – 65 300 km². Esu labai dėkinga Kyivo rajono policijos vado pavaduotojui už tokį šiltą priėmimą ir pasidalintomis patirtimis.

Teritorinė gynyba

Pirmiausia šiek tiek apie struktūrą. Teritorinės pajėgos (Lietuvoje atitikmuo – KASP), kurios anksčiau Ukrainoje buvo po sausumos pajėgų skėčiu, dabar yra priskiriamos prie kitų pajėgų rūšių. Taigi jos iš esmės hierarchine prasme yra lygios su oro, jūros, spec. operacijų ir kitomis pajėgomis. Ir šie pakeitimai buvo priimti tik šių metų pradžioje. Tai iš esmės naujas „vaikas“ buvo iškart „įmestas“ į karą.

Nepaisant to, jog yra tam tikrų trūkumų, praleidus pusę dienos gilinantis į šiuo procesus, – tai  unikalus reiškinys. Ir pirmiausia, dėl ten esančių žmonių. Dauguma jų anksčiau neturėjo karybos įgūdžių arba gana minimalius. Bet tai jiems netrukdo ginti savo Tėvynę. Atvirkščiai, jų turima visai kita patirtis padeda priimti kūrybiškus sprendimus ir efektyviai veikti visiškai pasikeitusioje aplinkoje.

Dronų valdytoja – dalinio žvaigždė

Pvz., vienam iš teritorinės gynybos dalinių vadovauja vietos politikas. Bet prasidėjus karo eskalacijai, jis iškart, net negalvodamas apie kitas alternatyvas, prisijungė prie šių pajėgų. Dabar tas pats žmogus stebina visus savo vadybiniais, organizaciniais gebėjimais ir lyderyste.

Visgi, teritorinė gynyba išlaiko glaudų ryšį su reguliariosios kariuomenės pajėgomis, ypač sausumos. Yra žmonės, kurie stebi procesus ir padeda kurti gynybos planus. Tai sakyčiau, tam tikra prasme, pasiektas aukso viduriukas – išlaikoma organizacinė tvarka, bet tuo pačiu paliekama gana daug laisvės, kuri dažnu atveju leidžia priimti gerus sprendimus. Mačiau, kokie šie žmonės darbštūs, kaip jie kasa apkasus, treniruojasi. Pavyzdžiui, moteris prieš tai dirbusi filmų industrijos srityje – dabar viso dalinio „žvaigždė“ – geriausia dronų operatorė ir koordinatorė. Ir tokių „sėkmės“ istorijų daug.

Labai myliu Lietuvą. Panašiai myliu ir Ukrainą…

Bet visa tai prasideda nuo stiprios valios priešintis buvimo. Todėl Lietuvoje, mano manymu, tiesiog privalome skirti tam labai labai daug dėmesio. Nes priešas visai šalia.

Norėtųsi dar nemažai ką aprašyti ir paminėti, bet jau ir taip susidarė ilga paklodė. Tai kam įdomu, gal palikime gyviems pokalbiams.

Apibendrinant – labai myliu Lietuvą. Bet panašiai myliu ir Ukrainą. Nes matau tautą, kuri didžiuojasi savo šalimi ir ją gina. Tai pavyzdys visiems mums. Rutinoje nepamirškim aukštesnių idealų. Laisvė yra tai, ką turime ginti. Deja, dažnai suprantam to vertę tik tada, kai prarandam. Tai linkiu mums visiems, kad kiekvieną dieną galvotume apie tai, ką padarėme nuo savęs, kad mūsų šalis klestėtų ir būtų laisva.

Ir atskira padėkos eilutė visiems mano draugams, priėmusiems, rūpinusiems ir įkvėpusiems.

Україна переможе!“