Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis kovo 1 d. 90-ojo gimtadienio proga pasveikino šilutiškį Antaną Mitkų. Senjoras vis dar aktyviai dalyvauja visuomeniniame Šilutės gyvenime, dainuoja politinių kalinių ir tremtinių chore „Pamario aidas“, koncertuoja bei yra įvairių renginių dalyvis.

„Man labai džiugu matyti, kad jūs, devyniasdešimties metų žmogus, ne tik puikiai atrodote, bet ir esate labai veiklus bei aktyvus Šilutės bendruomenės narys. Šiandien jums norisi palinkėti sveikatos ir padėkoti už nuveiktus darbus, kurie prasmingai įsiliejo į Šilutės krašto istoriją“, – sveikinimo žodžius tarė meras V. Laurinaitis.

Jubiliatui tądien taip pat įteikta ir padėka už ilgametę visuomeninę veiklą, Šilutės krašto garsinimą įvairiuose chorinės dainos bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių renginiuose.

Prisiminimai apie tremtį

1949 metų pavasarį į tolimą ir nepažįstamą kraštą išvežtas Antanas Mitkus tremtyje išbuvo beveik 10 metų.

Kai Šilutėje lankėsi „Misija Sibiras‘12“ dalyvių, sugrįžusių iš ekspedicijos Chakasijoje, tais 2012 m. į susitikimą atėjo ir A. Mitkus. Kaip tuomet jis prisipažino: atėjo padėkoti… Turėjo ką prisiminti ir papasakoti.

Gyveno tremtinys netoli Abakano, už keliasdešimties kilometrų Ust Abakano tarybiniame ūkyje buvo tremtinių gyvenvietė.

„Vikipedijos“ enciklopedija nurodo, kad Abakanas – miestas Rusijoje, 275 km į pietvakarius nuo Krasnojarsko, pietų Sibire, prie Jenisėjaus ir Abakano upių santakos. Miestas – Chakasijos sostinė.

1957 metais iš ten į tuo metu jau nesvetingą gimtinę sugrįžęs tremtinys prisiminė, kad tarp Abakano ir gyvenvietės kelias buvo ypač blogas. Paskutiniais tremties metais, kai jau buvo leidžiama išvažiuoti į miestą, jis buvo gavęs vairuotojo pažymėjimą ir dirbo greitosios pagalbos vairuotoju. Kelias buvęs toks išdaužytas, kad su ta mašina pavasarį nuvažiuoti iki Abakano buvo neįmanoma.

Tremtiniai visomis jėgomis ten kabinosi į gyvenimą. Lietuviai jau antrais tremties metais įsigijo karvutę ir šienu jai pasirūpindavo iš anksto. Kadangi A. Mitkus dirbo traktorininku, tai prie jo pririšęs roges iš kalnų žolės priveždavo visai žiemai.

Ust Abakano kapines, kurias „Misija Sibiras’12” komanda aplankė, A.Mitkus prisiminė kaip nedideles tarybinio ūkio kapinaites, kuriose, kiek jis pats prisimena, buvo palaidoti trys lietuviai. „Pirmoji lietuvė buvo nusinuodijusi smalkėmis dėl netvarkingo dūmtraukio. Toks vyrukas Juozas užmigo kombaine, o jam ėmus važiuoti, iškrito iškart po ratais. O trečiasis senukas, kadangi buvo ištremtas be artimųjų, nepakėlęs sunkaus gyvenimo nusižudė“, – tame susitikime su misijos dalyviais yra pasakojęs A. Mitkus.

Ust Abakano kapinės išplitusios milžiniškame plote. Jame beveik tris valandas, alinant 40 laipsnių karščiui, pasklidusi ekspedicijos komanda nebesurado nė vieno lietuvio kapo. Be A.Mitkaus minėtų lietuvių, šiose kapinėse taip pat turėjo būti palaidoti ir kito šilutiškio tremtinio du vienerių metukų sūnūs. Nors atrasti jų kapą noras buvo didžiulis, to ekspedicijos dalyviams padaryti taip ir nepavyko.

Tuomet susitikime su „Misija Sibiras‘12“ atstovais A. Mitkus pasakojo: „Pamenu, kartą dviese, du jauni ir stiprūs vyrai, kasėme kapą visą dieną. Ten į žemę įkasti pavykdavo apie 20 centimetrų, o tada prasideda uola. Ji nėra kaip tikras akmuo, o skeldėja. Tad 1 metro gylio duobę iškasėme per dieną. O kai laidodavome lietuvį, tai vietiniai gyventojai nustebę sustodavo pakelėse ir žiūrėdavo, kas čia dedasi. Tada per kaimą nešdavome didžiulį kryžių, o eidami giedodavome. Tai vietiniams buvo neįprasta“.

Savivaldybės ir „Misija Sibiras‘12“ inf.