Paskutinėmis spalio dienomis Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografė ir vadybininkė Adma Baltutienė surengė parodą ir susitikimą su garbaus amžiaus Žemaičių Naumiesčio gyventojais, kurių daugelis ir patys išmano kokį nors amatą. Susitikime dalintasi prisiminimais apie tarpukario metais Žemaičių Naumiestyje klestėjusius amatus.

Apie Žemaičių Naumiesčio amatus ir amatininkus prisiminimais dalijosi senesnieji naumiestiškiai.

Žilagalviai susitikimo dalyviai prisiminė, kad Žemaičių Naumiestis – viena iš nedaugelio Lietuvos vietų, kur žemaičius lietuviais vadino. O tų lietuvių čia buvę nedaug – vos keliuose namuose gyveno. Daugiausia Žemaičių Naumiestyje gyventa žydų, dar buvo rusų. Adma Baltutienė susitikimą vedė remdamasi pasakotojo Juozo Dobilinsko atsiminimais apie miestelio amatus ir amatininkus, užrašytais 2014 metais.
Netoliese Ž. Naumiesčio esančiame Kulėšų kaime gyveno akmenskaldžiai, kurie brangiai pirkdavo ūkininkų iš laukų surinktus akmenis ir iš jų darė skaldą, kubelius grindiniui. Moterys ausdavo namuose, kai kurios net audimo mašinas turėjo. Pirmoji tokią įsigijo Sofija Garkauskaitė–Dobilinslienė. Kaip gera audėja prisimenama Teresė Šakurskytė–Butvydienė. Garsūs baldžiai buvo Srūgiai ir Užpelkiai. Pastarieji iš medžio kryžius skobdavo, o Srūgiai gamindavo baldus ir ne tik juos.
Muziejininkė Valentina Pielikienė sakė su Srūgių gimine dar pabendraujanti. Srūgiai gyvenę Cipariuose. Garsiausias buvęs Dovas Srūgys, tame kaime turėjęs savo lentpjūvę. Buvo atvažiavęs Dovo Srūgio anūkas Romanas Srūgys. Šis pasakojo, kad senelį domino ne tik baldai, jis konstravo ir visokius mechanizmus, piešė, dainavo chore, domėjosi filosofija. Muziejuje yra išlikę Dovo Srūgio gamintų baldų, saugoma jo ir jo mamos Bušės Srūgis nuotrauka. Žemaičių Naumiesčio evangelikų bažnyčioje stovi D. Srūgio sukonstruoti vargonai. Tai ne vieninteliai nagingo meistro sukonstruoti vargonai, jų yra plačiai pasklidę – vieni esantys Radviliškyje ir net Karaliaučiuje. Yra išlikusios originalios D. Srūgio sukonstruotos svarstyklės.
Sakoma, kad D. Srūgis svajojo ir bandė sumeistrauti amžinąjį variklį (perpetuum mobile). Šeimą likimas ne kartą po margą pasaulį blaškė. Vokiečių okupacijos metais Srūgiai buvo išvykę į Vokietiją, vėliau sugrįžo į Žemaičių Naumiestį, o sovietų valdžia juos ištrėmė į Sibirą. Dabar vienas D. Srūgio anūkas Romanas gyvena Vilniuje, o kitas JAV. Abu jie yra lankęsi Naumiestyje ir pasakoję apie savo nagingąjį senelį.
Garsus krosnių meistras buvęs Urbonas iš Grygališkės kaimo, dar atvažiuodavęs Dregenis. Jų krosnys gerai šildydavo, mažai malkų terydamos. Tie, kurie mokėjo mūryti, krosnis patys lipdėsi. Miestelyje buvę 5 kalviai, kurie stengėsi įsikurti prie vandens, prie upelio veikė ir du malūnai. Paičienės vandens malūno detalių tebėra išlikusių prie Žaliojo kalno. Adma Baltutienė susirinkusiųjų teiravosi, gal kas mokąs daryti tošinius indus pieno produktams laikyti. Pasak jos, tokiuose induose pienas ilgai išlikdavęs šviežias, o rūgpienis nesugesdavęs. Deja, dauguma susirinkusiųjų labiau į mezginius ar siuvinėjimą įnikę, tad tošinių indų gamybos paslapčių gal niekas šiame krašte ir nebeišsaugojo.
Žemaičių Naumiestyje gyveno keletas batsiuvių,. Čia ir klumpes darydavo, tik ne visiškai medines, kokias atveždavo į turgų iš Švėkšnos, o odines arba milines, su mediniais padais. Odą imdavę iš nudėvėtų čia pats stovėjusio dalinio kareivių batų.
Miestelyje buvo ne tik vargonų ir vargonininkų, bet ir keletas pučiamųjų orkestrų. Kai kurie pūtikai susirinkdavę ir į vestuves pagroti, ne tik oficialiomis progomis muzikuodavo. Vykdavo ir šokiai, į kuriuos įleisdavo tik gimnazistus.
Žemaičių Naumiestyje veikė 3 bankai – du žydų bankeliai ir smulkaus kredito unija, buvo net juvelyrinė parduotuvė. Tarpukario metais miestelyje veikė pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, keletas didesnių krautuvių, du restoranai, kepykla, knygynas, paštas, sveikatos punktas, pro Žemaičių Naumiestį ėjo autobusų susisiekimo linija. Čia buvo dislokuotas Žemaičių kunigaikščio Būtigeidžio pėstininkų pulko bataliono štabas, kareivinės.
Dalinimasis prisiminimais ir turimų duomenų apie vietos amatus tikslinimas užtruko apie porą valandų. Žemaičių Naumiesčio istorija per tą laiką pasipildė tuo, kas dar užmarštin visai nenugrimzdo. Po šio pokalbio garso ir vaizdo įrašo darymo, jo dalyviai toliau bendravo prie arbatos puodelio ir sutarė, kad toli gražu dar ne viską, ką prisimena, papasakojo, tad žadėjo vėl susieiti.
Vaidotas VILKAS