„Taikos kelias“ tiesia pagalbos ranką paklydusiems

Gurgždžių kaime (Juknaičių sen.) veikiantis viešosios įstaigos „Taikos kelias“ reabilitacijos centras – vienas iš nedaugelio, kuriame pagalbos sulaukia ir gyvenimo negandų patyrusios moterys.

Reabilitacijos centras, veiklą pradėjęs prieš septynerius metus atokiame Gurgždžių kaime, apleistame name, kai tebuvo tik keli į visavertį gyvenimą sugrįžti panorę žmonės, vis plėtėsi. Šiuo metu įstaiga jau talpina iki 30 moterų ir vyrų. Čia dirba kvalifikuoti socialiniai darbuotojai, psichologas, savanoriai.

Kelias į reabilitacijos centrą „Taikos kelias“ ne visiems lengvai įveikiamas.

Šios įstaigos vadovas Andrej Ivanov sako, kad tikslas yra padėti, teikti moralinę, dvasinę, psichologinę, socialinę pagalbą visuomenės atskirtį patyrusiems žmonėms. Į centrą patenkantys žmonės priimami iš gatvės, praradę sveikatą, pasitikėjimą, atstumti artimųjų, neturintys kur gyventi, praradę gyvenimo viltį, kenčiantys nuo priklausomybių ligų. Būtent tokiems ši bendruomenė suteikia laikiną apgyvendinimą, čia žmonės globojami, jais rūpinamasi.

Įstaigoje šiems žmonėms formuojamos naujos dvasinės vertybės, jiems suteikiama viltis iš naujo sugrįžti į visuomenę visaverčiais ir atsakingais piliečiais.

Štai ką apie savo klaidžius gyvenimo vingius pasakoja tik 24-erių metų sulaukęs Orentas iš Molėtų: „Pradėjau išgėrinėti būdamas 15 metų, iš pradžių – savaitgaliais, po to jie užsitęsdavo dar kelias dienas, kol atėjo laikas, kai be svaigalų nebebuvo nė dienos… Tiesiog nebemokėjau sustoti. Molėtų miesto socialinė darbuotoja atvežė mane į „Taikos kelio“ centrą. Bet pirmąjį kartą paskubėjau, išėjau nebaigęs programos, tad jau pirmąją dieną atkritau… Grįžau gydytis iš naujo. Dabar esu praėjęs centro programą, bet išeiti neskubu. Centras padėjo man integruotis į darbo rinką Šilutėje, tad dieną dirbu, o vakare grįžtu į bendruomenę. Išeisiu, kai būsiu visiškai pasiruošęs“.

Moterims – sunkiau
Į priklausomybės liūną patekusios šio centro moterys svaigalus dažniausiai buvo pasirinkusios, kaip psichologinės gynybos būdą – taip jos bandė išgyventi smurtaujančioje aplinkoje, pridengti išniekintą, sutryptą ir pažemintą moterišką savivertę, gėdos, kaltės, nusivylimo, atstūmimo jausmus. Kai kurias alkoholis ir narkotikai supa nuo pat vaikystės. „Taikos kelias“ imasi užduoties išmokyti tokias moteris blaivaus gyvenimo principų – reabilituoti, padėti susigrąžinti vaikus, atkurti santykius su artimaisiais, šeima. Surasti naują saugų bendravimo, užimtumo ratą, o po to integruoti į visuomenę ir į darbo rinką.

Bene sunkiausias reabilitavimosi procesas – sugrąžinti gyvenimo negandų palaužtiems žmonėms dvasinę, socialinę, psichologinę savimonę.

Klaipėdietės Rūtos istorija
„Svaigintis pradėjau, kai man buvo 15 metų. „Žolė“ tada buvo populiari mano mokykloje. Šeimoje tėvas labai gėrė ir smurtavo prieš mano mamą. Todėl dažnai nenorėdavau grįžti namo, užsibūdavau pas draugus iki išnaktų. Taip prasidėjo mano „tūsai“, kuriuose paragavau kokaino, po to heroino… Nepastebėjau, kaip prabėgo mano 21-eri metai, bet didesnę jų dalį pragyvenau gatvėje. Pradėjau vogti, nes reikėjo pinigų narkotikams, mane sekė policija. Kartą buvau paguldyta į detoksikacijos ligoninę organizmui valyti. Ten atėjo žmonės iš centro „Taikos kelias“. Nelabai tikėjau jų žodžiais, bet paėmiau jų siūlytą lankstinuką.

Kitąkart vėl gulėdama visa murzina laiptinėje ir kentėdama iš abstinencijos, staiga supratau, kad man galas… Tuomet paskambinau ir paprašiau ano centro pagalbos. Jie atvažiavo manęs pasiimti. Kai nuvykau, iškart pajutau didžiulį palaikymą ir rūpestingumą iš tokių pat sveikstančių narkomanų. Man davė kambarį, aprengė, pamaitino. Vėliau pradėjau lankyti terapijos grupėse, kur aš sužinojau, kad galiu būti laiminga ir be narkotikų. Pamačiau pavyzdžius kitų bendruomenės narių, kurie mokė mane mylėti save, pamačiau kad galiu būti visai kitokiu žmogumi. Dar man padėjo įtikėjimas į Dievą, kuris mokė mane priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Dabar jaučiuosi esanti išgelbėta, po kelių mėnesių gydymosi ruošiuosi sugrįžti į visuomenę“.

Kaip padėti praradusiems viltį?
Apie „Taikos kelio“ reabilitavimosi procesus papasakoja šio centro darbuotojas Eduardas Barcevičius, turintis 11 metų darbo patirtį su priklausomybės ligomis sergančiais asmenimis: „Nuo pat kėlimosi moteris mokosi būti atsakinga už kambario tvarką, higieną. Mankštos metu žmogus mokinamas pažinti ir stiprinti savo kūną. Pavyzdžiui, moteris prabudo prastos nuotaikos, depresyvi, tačiau užtenka apie 20 minučių gryname ore prabėgti krosą ir jau matai ją grįžtančią su šypsena, geresnės nuotaikos.
Sudarytos psichoterapinės grupės, kur moterys mokosi pažinti savo jausmus, emocijas, jas tinkamai išreikšti. Mokiname susieti situacijas ir emocijas. Antai kažkuri moteris visą diena būna liūdna, tačiau užtenka grupėje atkreipti į tai dėmesį ir padėti jai suprasti jos liūdesį – mes pastebime, kad dažnai moteris tiesiog gyvena praeitimi, kur būta labai daug skausmo, atstūmimo, pažeminimo – jai sunku to atsikratyti. Todėl reikalinga pagalba, kad pamatytų save čia ir dabar, pastebėtų pasikeitusį aplinkinį gyvenimą.

Vyksta užsiėmimas pagal 12 žingsnių programą.

Labai svarbi dienotvarkės dalis yra darbo ir bendruomeninė terapija. Kartu mokomės žiūrėti į darbą kaip į galimybę pažinti savo charakterį, talentą, pažinti bendradarbiavimo jėgą, kuria norėtumėm apvilkti kūrybingumu. Štai viena buvusi mūsų reabilitantė, kuri buvo labai užsispyrusi keistis ir kažko pasiekti, sugebėjo tai padaryti, atgavo savo gebėjimus ir sugrįžo į gyvenimą kupina kūrybingumo. Šiandien ji kuria naują šeimą, ją gerai vertina darbe. Daugeliui likimo brolių ir seserų ji tampa sektinu pavyzdžiu.

Reabilitacijos centre sudaromos atskiros moterų grupės, kuriose jos pasakoja praeityje patirtas istorijas ir dalijasi savo sveikimo patirtimi. Tokie pavyzdžiai yra stipri varomoji sveikimo jėga. Labai norėtųsi, kad tokių pavyzdžių mūsų gyvenime būtų daugiau“.
Bet dienotvarkė ir jos teikiama disciplina dar ne viskas, į ką Eduardas norėtų atkreipti dėmesį:
„Mes mokiname, kad žmogus nėra vien tik matomas kūnas – jis turi ir jautrią sielą, kurios gelmėje slypi mieganti dvasia. Tą gerumo dvasią mes mokomės pažadinti pokalbiuose, apmąstymuose apie kelią pas mylintį Dievą. Daug žmonių atradę Dievo meilę, atranda ir didžiąją gyvenimo prasmę“.

Kviečia visuomenę
„Taikos kelio“ bendruomenė auga, čia priimama vis daugiau vyrų ir moterų. Moterims jau reikėtų atskiro priestato su atskirais kambariais, dušais ir tualetais. Tada motinos turėtų galimybių atnaujinti santykius su vaikais, bendrauti su jais, kartu sėkmingai integruotis į visuomenę.
Centras kviečia visuomenę prisidėti bet kokia pagalba prie šio darbo su šiais žmonėmis, kurie kupini noro keisti savo gyvenimą. Jeigu norite ir ieškote galimybės padėti, susisiekite su šios įstaigos darbuotojais, o geriausia atvažiuokite į bendruomenę patys ir susipažinkite su jų gyvenimu ir žmonėmis kurie ten gyvena, išgirskite jų istorijas. Nesidrovėkite parodyti savo gailestingumą, juk jis gydo ir mus pačius…

Kristina Vaigauskaitė, savanorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Jonas Lukošaitis palieka Katyčių seniūno kabinetą

Švenčiant Valstybės dieną katytiškiai garbingai išlydėjo Katyčių seniūno pareigas paliekantį Joną Lukošaitį. Jis šias pareigas ėjo nuo 2015 metų pabaigos. Jau įvyko konkursas, yra aiškūs du kandidatai, vieną iš kurių seniūnu paskirs Šilutės r. savivaldybės administracijos direktorius. Prieš susitikimą su Jonu Lukošaičiu teko susirasti 2015 m. gruodžio mėnesio įvykio Katyčiuose aprašymą: kaip seniūnu paskirtą J. Lukošaitį sutiko bendruomenė, sveikino svečiai. Tuometinis Žemaičio Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas J. Lukošaitį pavadino keturgubu kolega: abu – agronomai, buvę ūkių vadovai, abu – Jonai,

Laidotuvių procesiją sustabdė užrakinti kapinių vartai

Į „Pamario“ redakciją užėjusi šilutiškė Lina V. papasakojo tokią istoriją: kai laidotuvių procesija mirusįjį atlydėjo į Šilutės kapines, jų vartai buvo užrakinti… Teko laukti. Liūdintys ir skausmo prislėgti žmonės nesuprato, kaip galima taip elgtis. Buvo taip „Buvo trečiadienis, mes laidojome mamytę. Kai atvykome į Šilutės kapines, radome užrakintus vartus. Yra ir mūsų klaida. Prieš pusantrų metų turėjome laidotuves, mums tuomet davė dvivietę kapavietę, tai buvo vietos čia ir mamytę palaidoti. Kapinių prižiūrėtojas ėjo pro šalį ir matė, kad ten kasa

Pasaulyje tarp vandenų…

Kadaise, kai kas paklausdavo, kuo ypatingas kraštas, kuriame gyvenu, sakydavau, kad neturime kelių kryžkelės. Tik dvi šakos: viena į šiaurę, kita į rytus. Iš kairės – Kaliningrado sritis, į vakarus – marių vandenys. Kai pusę gyvenimo praplaukiojau tais vandenimis skersai ir išilgai, to nebesakau, tik atsidūstu: ilgiuosi marių, už jų esančių kopų ir tolimesnių kraštų, nes jau žinau, kas už jų. Kažin, kiek yra pamariškių, kurie nesiilgėtų marių, kurie, kiekvienąkart prie jų atsidūrę, nesidžiaugtų nauju reginiu, spalvomis, vėjo dvelksmu (ar

Su šokiais ir muzika atidarytas „Šeimų skveras“

Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, Šilutėje oficialiai atidarytas „Šeimų skveras“. Naują vaikų žaidimų erdvę palaimino Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Remigijus Saunorius. Susirinkusiuosius pasveikino Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, vėliau koncertavo vaikų popchoras „Spindulys“, šokių klubo „Žvaigždūnė“ vaikų grupė. Šventės dalyvius linksmino Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriai, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojai kvietė vaikus paskanauti vietoje keptų vafelių, kiti– pūsti muilo burbulus ar pasidaryti trispalvį vėjo malūnėlį. „Sveikinu visus Mindaugus su vardo diena. Visus sveikinu su Valstybės diena. Karaliaus