Švėkšnos „Saulei“ – 100

Švėkšnos „Saulės“ gimnazija – viena iš nedaugelio Žemaitijoje, birželio 8 d. atšventusi savo gyvavimo 100 metų sukaktį. Per tą laiką mokykla išleido beveik tris tūkstančius abiturientų, kurie pasklido po visą Lietuvą ir prisidėjo prie jos kultūros bei mokslo pasiekimų. Pavartykime mokyklos istorijos puslapius.

Paskutinio skambučio diena 2019 m.

Mokykla valdant svetimiems
Nėra tikslių žinių, kada Švėkšnoje įsteigta pirmoji mokykla. Po trečio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Lietuva tapo Rusijos imperijos dalimi. Pagal švietimo reformą prie bažnyčių turėjo būti steigiamos parapinės mokyklos.

Nuo 1804 m. su pertraukomis tokia mokykla veikė ir Švėkšnoje, joje mokėsi 5 berniukai ir 3 mergaitės. 1853 m. mokėsi 42 mokiniai, o 1863 m. – jau 50. Tai buvo žemesnio tipo vienaklasė parapinė mokykla. Parapinių mokyklų mokymo turinys nebuvo griežtai reglamentuotas. Iš pradžių caro valdžia buvo nurodžiusi tokią programą: „Kaimo mokyklose Samogicijoje (lotyniškas Žemaitijos pavadinimas) mokyti žemaitiškai skaityti, katekizmo, maldų ir giedoti pagal katalikų dvasinės vadovybės nurodymus, kartu raginant mokytis rusiškai“.

1864–1865 m. Kauno gubernijoje buvo įsteigtos 76 rusiškos liaudies mokyklos, tarp jų ir Švėkšnoje. Mokytojai, kaip įprasta, buvo rusai, kurie dažniausiai net nemokėjo lietuvių kalbos, todėl draudė ir vaikams kalbėti lietuviškai. Po 1905 m. revoliucijos mokytojais jau buvo skiriami ir lietuviai.

Prie mokyklos buvo nemaža biblioteka, kurioje buvo ir lietuviškų knygų, tik rusiškomis raidėmis. Mokykla ugdė meilę carui ir rusiškoms tradicijoms, mokiniai buvo mokomi giedoti carinės Rusijos himną. Nors mokykloje buvo dėstoma rusiškai, vaikai pramokdavo ir lietuviškai skaityti, imdami lietuviškas knygas iš prie bažnyčios veikusios parapinės bibliotekos.

Skaitydami tas knygas, lietuviai auklėjosi tautiniu požiūriu. Kadangi rusiška mokykla buvo įsteigta uždarius lietuvišką, uždraudus lietuvišką spaudą ir norint primesti lietuvių kalbai rusišką raidyną, suprantama, jog tai sukėlė priešišką žmonių reakciją. Vengdami leisti vaikus į rusišką mokyklą, tėvai stengėsi pramokyti juos rašto namų sąlygomis, slaptose daraktorių mokyklėlėse.

Mokykla vokiečių okupacijos metais (1915-1918)
1914 m. kilęs I pasaulinis karas įnešė sumaišties į žmonių gyvenimą. Prasidėjo daugiau kaip trejus metus trukusi vokiečių okupacija. Okupantai uždraudė mokyti rusų kalba ir naudoti rusiškus vadovėlius. Pasinaudojęs situacija, kad carinės valdžios nebėra, klebonas J. Maciejauskas 1916 m. atidarė dvi pradines mokyklas. Vokiečių kalbos mokymas buvo privalomas. Kadangi vokiečiai planavo ilgesniam laikui pasilikti Lietuvoje, užimdami tinkamesnius ūkininkų pastatus ir juos remontuodami ruošėsi steigti daugiau mokyklų ir kaimuose. 1918 m. karui pakrypus vokiečių nenaudai jie išsikraustė iš Lietuvos, todėl mokyklų tinklą teko kurti naujajai šalies valdžiai.

Tarpukariu Švėkšnos valsčiuje (1918-1940)
1918 m. rudenį Švėkšnos valsčiuje prie sukurto pildomojo komiteto sudaryta mokyklų komisija važinėjo po kaimus ir ieškojo mokykloms tinkamų patalpų. Taip valsčiuje buvo įsteigta 12 mokyklų. Pačioje Švėkšnoje mokykla vienerius metus veikė buvusios rusiškos mokyklos pastate Gedminaičių gatvėje, o 1919 m. rudenį tame name buvo atidaryta progimnazija. Pradinė mokykla iškelta į klebono parapinės mokyklos namą Veiviržėnų gatvėje.

Šie metai ir laikomi mokyklos, kaip vidurinės/gimnazijos, istorijos pradžia. Tarpukario Lietuvoje Švėkšną iš kitų aplinkinių miestelių išskyrė čia veikusi privatinė „Saulės“ gimnazija, kuriai pradžią ir davė 1919 m. įkurta progimnazija, 1924 m. prijungta prie katalikiškos „Saulės“ švietimo draugijos. Nuo tada mokykla oficialiai vadinosi Švėkšnos „Saulės“ progimnazija (vėliau – gimnazija).

Tačiau per 1925 m. gaisrą progimnazijos namas sudegė. Klebonas, labiau rūpindamasis progimnazija, ją perkėlė į parapinės mokyklos namą, o pradinė mokykla įsikūrė Vilkėno gatvės 20-ajame name.
Namas, kuriame progimnazija pradėjo savo veiklą, buvo pasenęs, per ankštas, neatitiko sanitarinių reikalavimų, todėl imta mąstyti apie gimnazijos rūmų statybą. Pardavus testamentu D. Endzelio dovanotą namą, lėšų naujam gimnazijos pastatui neužteko, todėl Laikomojo komiteto pirmininkas prelatas J. Maciejauskas išvyko rinkti aukų į Ameriką.

1928 m. liepos 25 d. Švėkšnoje buvo ypatinga – tądien buvo šventinami parko pakraštyje iškilę nauji gimnazijos rūmai. Iki 1930 m. Švėkšnoje dar veikė atskira savarankiška žydų mokykla, vėliau tapusi bendros mokyklos komplektu. Statistiniai duomenys rodo, kad švėkšniškiai tėvai suprato mokslo svarbą, nes beveik visi mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi (pagal laikraščio „Laisvė“ duomenis).

Mokykla (1940-1944)
1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, mokyklų struktūra pertvarkyta pagal SSRS modelį: visos mokyklos tapo valstybinėmis, gimnazijos pavadintos vidurinėmis mokyklomis. Naujieji švietimo vadovai suprato, kad negalima pasitikėti smetoniniais mokytojais, todėl jie visi buvo atleisti iš darbo. Norintieji gauti darbo vidurinėje mokykloje turėjo paduoti prašymus Švietimo liaudies komisariatui (iš 11 buvusių mokytojų tik 4 buvo priimti atgal ir liko Švėkšnoje). Dalis esamų ir buvusių mokytojų per pirmąjį masinį trėmimą išvežti į Sibirą. Karo frontui nutolus į rytus, mokymas vėl buvo orientuotas į buvusį prieškarinį. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) į kultūros ir švietimo reikalus valdžia kišosi mažiau. Per trejus vokiečių okupacijos metus gimnaziją baigė 63 abiturientai. Vokiečiams Rytų fronte ėmė nebesisekti ir Raudonoji armija stūmė juos į vakarus.

2003 m. vasarėlė.

Švėkšnos vidurinė mokykla sovietmečiu (1944-1990)
1944 m. spalio 10 d. pavakary į Švėkšną jau įžengė sovietų kariai. Tą dieną į Vokietiją pasitraukė dauguma gimnazijos mokytojų su šeimomis. Po mėnesio sovietų valdžia organizavo švietimo darbą jau su naujais mokytojais ir naujais pagrindais. Dirbantiems mokykloje teko priimti naująsias žaidimo taisykles: kalbėti ir darbą organizuoti taip, kaip reikalavo sovietų valdžia. Atvažiavę tikrintojai iš partijos ar komjaunimo komiteto pokario metais kartais kviesdavosi pokalbiui mokytojus ir tikrindavo jų išprusimą dėl SSRS istorijos „teisingo“ žinojimo. Reikėjo nepamiršti, ką ir kur kalbėti, nes saugumo darbuotojų buvo kiekviename darbo kolektyve. Nuo 1949 m. pradėtas įgyvendinti visuotinis septynmetis mokymas, todėl buvo išplėstas mokyklų tinklas ir Švėkšnos valsčiuje.

1962 m. pereita prie visuotinio aštuonmečio mokymo. Nuo 1952–1953 m. pradėta kalbėti apie sustiprintą darbinį auklėjimą, prie kaimo mokyklų buvo steigiami mokomieji-bandomieji sklypai. Buvo daroma ir daugiau eksperimentų: 1971 m. 4 klasių mokiniai perėjo mokytis į dalykinę sistemą (pradinis ugdymas 1–3 klasės), o nuo 1986 m. pradėtas mokymas nuo 6 metų (pradinis ugdymas 1–4 klasės). Baigus 8 klases buvo galima stoti į profesines mokyklas. Visą sovietmetį pagrindinis dėmesys buvo skiriamas rusų kalbos mokymui.

2010 m. šimtadienio rytas.

Senuosiuose gimnazijos rūmuose tilpo tik 9 klasės, o 1950 m. klasių jau buvo 22. Klasėms teko ieškoti patalpų miestelio namuose: 4 klasės buvo įrengtos klebonijos I aukšte, 6 klasės – parke esančioje dvaro oficinijoje, 9 klasės – Gedminaičių gatvės senojoje pradinėje mokykloje. Mokinių vis daugėjo, todėl 1970 m. jau 6 pradinės klasės perėjo mokytis į antrą pamainą. Tai buvo uždrausta, todėl kitais metais į antrą pamainą perėjo 5, 6, ir 7 klasės. Iškilo būtinybė statyti naują mokyklą. 1970 m. buvo parengtas mokyklos priestato projektas 16-ai klasių, 3 kabinetams, dirbtuvėms ir sporto salei. Kadangi priestato statyti prie gimnazijos rūmų nebuvo galima (trukdė parkas), vieta jam parinkta miestelio pakraštyje. „Priestatas“ atsirado beveik už kilometro nuo senosios gimnazijos. Iškilmingas mokyklos atidarymas įvyko 1977 m. sausio mėnesį.

Mokykla vėl tampa gimnazija (po 1990 m.)

1990 m. rudenį Lietuvos švietimo ministerija pradėjo tvarkytis savarankiškai, pradėta kurti tautinės mokyklos koncepcija, todėl neatpažįstamai pakito mokymo turinys. Pereita prie 5 darbo dienų savaitės, mokinių žinios pradėtos vertinti 10 balų sistema, vyresnėse klasėse atsirado diferencijuotas mokymas (A ir B lygiai), 1998 m. patvirtintas profilinis mokymas ir kt. 1995 m. mokykla pavadinta „Saulės“ vidurine mokykla, bet gauti gimnazijos vardą tuomet nebebuvo taip paprasta. Visos gimnazijos bendruomenės pastangomis 2009 m. mokykla vėl atgavo senąjį vardą ir vėl pradėta vadinti Švėkšnos „Saulės“ gimnazija.
Naujosios mokyklos pastatas per 30 eksploatavimo metų gerokai susidėvėjo: 2003 m. suremontuota valgykla, 2006 m. – aktų salė. 2006–2008 m. atlikta abiejų mokyklos pastatų renovacija. Praturtinti ir mokomieji kabinetai, gauti du mokykliniai autobusai.

Premijos abiturientams:
I laidos abituriento A. P. Jaso tėvų atminimo fondo premija abiturientui už geriausias lietuvių kalbos ir literatūros žinias.
VIII laidos abituriento P. Jančausko tautiškumo fondo premija abiturientui už geriausias istorines žinias ir aktyvią visuomeninę veiklą.
V. Šaulio ir jo sesers D. R. Šaulytės tėvų atminimo fondo skiriama visuomeniškumo premija.
Šaulio fondo tiksliųjų mokslų premija.

Mokyklos tradicijos:
parko tvarkymas, mokytojų kapų tvarkymas (nuo 1946 m.); paskutinio skambučio šventė, kai abiturientai pasipuošia tautiniais rūbais (nuo 1947 m.); pirmūnų šventė (nuo 1970 m.); šimtadienis (nuo 1980 m.); akcija „Padėkime tiems, kurių nelanko Kalėdų senelis“ (nuo 1998 m.); Advento vakaras (nuo 2002 m.); mokslo metų pabaigos šventė „Vasarėlė“ (nuo 2003 m.); akcija „Mes už šviesą“ (nuo 2011 m.).

Kita veikla:
tautinių šokių kolektyvas „Saulė“ (nuo 1996 m.); mokyklos laikraščio „Saulės delne“ leidyba (nuo 1998 m.; A. Rugytės skautų draugovė (nuo 2003 m.); mokinių klubas „EXIT‘as“ (nuo 2003 m.); kasmetinė istorinė mokslinė konferencija „Švėkšnos krašto istorinės vietos ir žmonių likimai“; kasmetinė gamtosauginė konferencija „Kiekviena kelionė prasideda mažu žingsneliu“.

Mokyklos direktoriai:
1919–1922 m. Antanas Šarka
1922–1927 m. Stasys Rakauskas
1927–1931 m. Petras Sūdžius
1931–1939 m. Pranas Samulionis
1939–1940 m. Stasys Rudys
1940–1942 m. Jonas Dargis
1942–1944 m. Alicija Rugytė
1944–1945 m. Jonas Kriaučiūnas
1945–1949 m. Pranas Gailiūnas
1949–1954 m. Petras Butrimas
1954–1964 m. Albinas Strungys
1964–1977 m. Alfonsas Černiauskas
1977–1997 m. Ona Pintverienė
1997–2002 m. Alfonsas Šimkus
nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. – Dalia Dirgėlienė

Dabartiniai gimnazijos mokytojai.

Informaciją pagal Petro Čeliausko knygą Švėkšnos „Saulė“ parengė istorijos ir geografijos mokytoja Daiva Vileikienė, Ritos Šarkienės, Daivos Vileikienės nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios