„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs.

Nuotrauka iš asmeninio L. Spirgienės albumo

Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE.
– Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar jus aplankė tokios mintys?
– Turėjau tokių minčių. Nelabai norėjau įsileisti to jubiliejaus į savo širdį, į savo šeimą… Nenorėjau jo sureikšminti ir neskyriau tam daug laiko. Tačiau tai nereiškia, kad nesusimąsčiau, nesvarsčiau ir neklausiau savęs, ko noriu. Buvo ir atsakymų. Tik ne visuomet jie tikslūs. Labai noriu, kad šeima toliau gražiai gyventų, kad vaikams sektųsi, kad gimnazijoje viskas būtų gerai. Bet tai norai… Viskas taip paprastai nesidaro, reikia rasti vidinės motyvacijos, reikia ja užkrėsti visus šalia esančius. Reikia labai daug energijos. Tiek šeimoje, tiek gimnazijos bendruomenėje. Reikia būti pozityviam. Kai pats toks esi, daugiau laimi. Ir pats laimi, ir aplinkiniai laimi. Bet su savimi turi daug dirbti, kad išspaustumei tą pozityvą.

– Kad mielų, džiugių žinių ir geros nuotaikos reikia, lyg ir suvokiame visi. Bet kodėl esame tokie viskuo nepatenkinti niurgzliai? Kiek pykčio, kaltinimų, smerkimo… Ar jie alkani, duonos riekės neturi?
– … ar nevažiuoja automobiliais? Nevyksta į keliones, poilsiauti? Gal trūksta pamąstymo? Gal neatsakoma sau į klausimą, o ką aš turiu? Sudėtinga analizuoti savo gyvenimą… Esu skaičiusi, kad 90 procentų žmogaus gyvenime yra sėkmės, o 10 procentų – nesėkmių, nusivylimų. Jeigu tai nėra sveikatos problemos, tie 10 procentų – mažai. Mes linkę sureikšminti tai, kas nepavyko, nepasisekė. Bet jeigu rytą pradedi: „Ačiū, kiek aš daug turiu…“ Turiu šeimą, vaikus, namus, darbą, turiu kuo apsirengti, kur sugrįžti. Ar kiekvienas taip padarome?

– Ar taip sakote ir gimnazistams?
– Taip. Jie tai priima ir bando daryti. Bet gaji kitokia tradicija – paniurzgėti. Ne tik jaunimo, visų mūsų. Mes turime gimnazijoje tokias viešumo tribūnas. Mokiniai pasakoja, kaip jiems sekasi, ką ir kaip vertina. Ir rezultatus, ir kas gero įvykę. Iš pradžių būdavo pirmiausia žinia, kad mums nepatinka štai taip… Kodėl nepradėjus nuo to, kas pasisekė, patiko, pavyko? Ir dabar jau pirmieji pliusai tenka geroms naujienoms, o vėliau – minusams, ką keisti, tobulinti. Gimnazistams sakau, kai pasirenki vietą, tarkime, susirinkime, pamokoje ar kur kitur, pirmiausia parodai savo požiūrį: užimi vietą pirmose eilėse, parodai susidomėjimą, aiškiau viską girdi, geriau supranti. Mano patarimas – rinktis vietas pirmose eilėse. Tą priminiau ir pernai gimnazistams, vykusiems į konkursą. Kad nesėstų salės gale, kad nesielgtų kaip atvykę iš provincijos. Ir kaip jie sugrįžę džiaugėsi: juos pastebėjo, matė…

– O prisiminus mokyklą, į kurią anuomet ėjome, – skirtumas didelis?
– Taip. Tą labai gražiai šiemet per Mokytojų dieną sudėliojo mūsų gerbiamas mokytojas Anatolijus Žibaitis. Kaip įprasta, pasikviečiame mokytojus senjorus. Jie net gavo atlikti užduotis.
Visi gavome darbų: padainuoti, padeklamuoti… Buvo ir mums skirta mokinių pamoka. Gimnazistai ėjo, kalbėjo be lapelių. Mūsų jaunimas pasirodė kaip laisvas, nesuvaržytas. Ir Anatolijus Žibaitis pastebėjo, jog mokiniai labai skiriasi nuo tų, kokie mes buvome. Sutinku su tuo. Kai mes buvome mokiniai, nuomonės nereikėjo.

– Užtekdavo išmokti eilėraštį apie Leniną, šlovingąją partiją… Ar jums nekilo minčių, kad galėjote pasirinkti kitokį gyvenimo kelią?
– Kartais klausiu savęs, kokia būčiau mokytoja… Bet ne švietimo srityje savęs neįsivaizduoju. Sakote, būti rajono mere? Juokaujate, niekada tokios minties nebuvo. Ir laimėtas direktoriaus konkursas man buvo didžiausia staigmena pačiai sau. Būti toje didelėje valdžioje? Ne, tikrai niekada!

– Tačiau švietimo sistemoje susikaupę tiek bėdų… Ką reikėtų padaryti, kad ir mokytojas nusišypsotų? Nėra buvę nei mokykloje, nei kitose darbovietėse, kad dirbančio žmogaus minutes skaičiuotų, visų darbelių sąrašus sudarytų…
– Yra judesys, tik ar jis nėra perdaug imlus darbui? Rezultatas niekada neateina greitai. Taip, smulkmenos neturėtų užgožti esmės. Svarbu, kad mokytojas gerai jaustųsi, vaikai suvoktų prasmę to, ką daro, ir būtų rezultatas. Sakoma, svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią.
Auginame žmogų. Tai yra esmė. Mokytojui turi būti svarbus, mėgiamas jo darbas, o mokiniai turi suvokti mokytojo paieškų svarbą, naudą. Mokytojas yra vedlys.

– Kiek gimnazijos kolektyve yra mokytojų, išsimokslinusių jau per Nepriklausomybės beveik 30 metų?
– Jūs žinote atsakymą… Mažai. Štai ką tik džiaugėmės, kai jauna mokytoja susilaukė sūnelio. Mums pedagogų pamainos jau reikėjo, reikia ir reikės. Jos nėra. Kai mūsų paprašė universitetai pranešti, kada ateityje ir kokių mokytojų reikės, paprašėme gamtos mokslų specialisto. Gavome atsakymą, kad tokių grupių neformuos… Sakote, kad ant švietimo pamato statoma valstybė? Galiu tik atsidusti… Mokytojų amžiaus vidurkis – 50 metų. Jie galėtų padėti jauniems mokytojams, kurie atsineštų idėjų. Toks duetas būtų nuostabu.

– Kokie gimnazistai ateina iš savo namų, iš šeimų? Koks tas jaunas žmogus?
– Visokių yra… Turime tokią tradiciją – pasirašau su vaiku ugymosi sutartį. Su kiekvienu pasikalbu. Ją pasirašo ir vaiko tėvai. Turiu asmeninius užrašus, kur yra pokalbių su vaikais esmė. Turi paklausti, kaip jis jaučiasi, kaip tėvai vertina tą sutartį. Čia daug pasimato… Man svarbu pasikalbėti su kiekvienu gimnazistu. Nors tai nebūtina. Visko išgirstu… Turime vaiko gerovės komisiją. Svarstome ir gabių gimnazistų reikalus, ką dar daugiau padarius. Ne paslaptis, kad kartais tėvai nori, kad vaikas baigtų gimnaziją, nors profesinėje mokykloje jis išmoktų amato, kurį dirbtų su džiaugsmu ir gautų gerą atlyginimą.

– Jubiliejaus proga išgirdote daug palinkėjimų. Kurio išsipildymas jums būtų svarbiausias?
– Kad neištuštėtų gerumo, meilės ta taurė, kurią turiu.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Joninių simbolis – papartis: ieškosime jo žiedo…

Jonìnės (šalutinis kirčiavimo normos variantas – Jõninės) – krikščioniška šventė, Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama šv. Jono išvakarėse, naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje tai Rasos arba Kupolės, Latvijoje – Lyguo. 2003 m. Rasos ir Joninių diena Lietuvoje paskelbta nedarbo

Ar šiemet lis per Jonines?   

Antradienį lijo beveiki visoje Lietuvoje, buvo vėsu. Jau suabejota, ar sinoptikų prognozės, jog ilgasis Joninių savaitgalis bus šiltas, yra tiesa. Tačiau sinoptikai ragina atostogauti, nes artėja karščiai ir gražios vasaros dienos. Tokios Joninės kaip bus šiemet Lietuvoje retai pasitaiko Liaudies išmintis byloja, kad per Jonines visada lyja. Ar tikrai šis faktas teisingas galima patikrinti naudojant lietingų dienų pasikartojimą 1991-2020 m. laikotarpiu, teigia Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistai. Pasak jų, peržiūrėjus duomenis matyti, kad vidutiniškai Lietuvoje birželio 23 ir 24 dienomis dažniau

Birželio 23-ioji – ne tik Valstybės tarnautojo diena              

2002 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja birželio 23 dieną paskelbė Valstybės tarnautojo diena. Šią dieną siekiama paminėti valstybės tarnybos privalumus ir svarbą visuomenei, apdovanojant viešojo sektoriaus organizacijas už indėlį stiprinant valstybės tarnybos vaidmenį, prestižą ir matomumą. Taip norima pabrėžti valstybės tarnybos vaidmenį šalies plėtros procese, pripažinti valstybės tarnautojų darbą bei paskatinti jaunus žmones siekti karjeros viešajame sektoriuje.   Birželio 23-ioji – ir Birželio sukilimo diena, Tarptautinė olimpinė diena, Tarptautinė našlių diena. 1941 m. birželio 22–28 d. įvyko

Dažniausi klausimai apie miško pirkimo paslaugas

Turite mišką, kuris Jums neneša jokios naudos ir tuo pačiu neturite laiko, kurį galite skirti jo priežiūrai? Tokiu atveju siūlome pasinaudoti miško pardavimo paslaugomis, kurios leis Jums uždirbti daug. Miško pirkimas turėtų būti paliekamas tų rankose, kurie supirkimą atlieka kasdien. Kadangi jie dažniausiai pasiūlo didesnes sumas nei fiziniai asmenys, o natūralu, kad to daugelis ir siekia. Galiausiai, jie su tuo susiduria kasdien, tad ir dirba greičiau nei profesionaliau. Svarbiausia kuo daugiau žinoti apie supirkimą. Tai ramina dėl gaunamų paslaugų. Kiek

Taip pat skaitykite