„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs.

Nuotrauka iš asmeninio L. Spirgienės albumo

Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE.
– Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar jus aplankė tokios mintys?
– Turėjau tokių minčių. Nelabai norėjau įsileisti to jubiliejaus į savo širdį, į savo šeimą… Nenorėjau jo sureikšminti ir neskyriau tam daug laiko. Tačiau tai nereiškia, kad nesusimąsčiau, nesvarsčiau ir neklausiau savęs, ko noriu. Buvo ir atsakymų. Tik ne visuomet jie tikslūs. Labai noriu, kad šeima toliau gražiai gyventų, kad vaikams sektųsi, kad gimnazijoje viskas būtų gerai. Bet tai norai… Viskas taip paprastai nesidaro, reikia rasti vidinės motyvacijos, reikia ja užkrėsti visus šalia esančius. Reikia labai daug energijos. Tiek šeimoje, tiek gimnazijos bendruomenėje. Reikia būti pozityviam. Kai pats toks esi, daugiau laimi. Ir pats laimi, ir aplinkiniai laimi. Bet su savimi turi daug dirbti, kad išspaustumei tą pozityvą.

– Kad mielų, džiugių žinių ir geros nuotaikos reikia, lyg ir suvokiame visi. Bet kodėl esame tokie viskuo nepatenkinti niurgzliai? Kiek pykčio, kaltinimų, smerkimo… Ar jie alkani, duonos riekės neturi?
– … ar nevažiuoja automobiliais? Nevyksta į keliones, poilsiauti? Gal trūksta pamąstymo? Gal neatsakoma sau į klausimą, o ką aš turiu? Sudėtinga analizuoti savo gyvenimą… Esu skaičiusi, kad 90 procentų žmogaus gyvenime yra sėkmės, o 10 procentų – nesėkmių, nusivylimų. Jeigu tai nėra sveikatos problemos, tie 10 procentų – mažai. Mes linkę sureikšminti tai, kas nepavyko, nepasisekė. Bet jeigu rytą pradedi: „Ačiū, kiek aš daug turiu…“ Turiu šeimą, vaikus, namus, darbą, turiu kuo apsirengti, kur sugrįžti. Ar kiekvienas taip padarome?

– Ar taip sakote ir gimnazistams?
– Taip. Jie tai priima ir bando daryti. Bet gaji kitokia tradicija – paniurzgėti. Ne tik jaunimo, visų mūsų. Mes turime gimnazijoje tokias viešumo tribūnas. Mokiniai pasakoja, kaip jiems sekasi, ką ir kaip vertina. Ir rezultatus, ir kas gero įvykę. Iš pradžių būdavo pirmiausia žinia, kad mums nepatinka štai taip… Kodėl nepradėjus nuo to, kas pasisekė, patiko, pavyko? Ir dabar jau pirmieji pliusai tenka geroms naujienoms, o vėliau – minusams, ką keisti, tobulinti. Gimnazistams sakau, kai pasirenki vietą, tarkime, susirinkime, pamokoje ar kur kitur, pirmiausia parodai savo požiūrį: užimi vietą pirmose eilėse, parodai susidomėjimą, aiškiau viską girdi, geriau supranti. Mano patarimas – rinktis vietas pirmose eilėse. Tą priminiau ir pernai gimnazistams, vykusiems į konkursą. Kad nesėstų salės gale, kad nesielgtų kaip atvykę iš provincijos. Ir kaip jie sugrįžę džiaugėsi: juos pastebėjo, matė…

– O prisiminus mokyklą, į kurią anuomet ėjome, – skirtumas didelis?
– Taip. Tą labai gražiai šiemet per Mokytojų dieną sudėliojo mūsų gerbiamas mokytojas Anatolijus Žibaitis. Kaip įprasta, pasikviečiame mokytojus senjorus. Jie net gavo atlikti užduotis.
Visi gavome darbų: padainuoti, padeklamuoti… Buvo ir mums skirta mokinių pamoka. Gimnazistai ėjo, kalbėjo be lapelių. Mūsų jaunimas pasirodė kaip laisvas, nesuvaržytas. Ir Anatolijus Žibaitis pastebėjo, jog mokiniai labai skiriasi nuo tų, kokie mes buvome. Sutinku su tuo. Kai mes buvome mokiniai, nuomonės nereikėjo.

– Užtekdavo išmokti eilėraštį apie Leniną, šlovingąją partiją… Ar jums nekilo minčių, kad galėjote pasirinkti kitokį gyvenimo kelią?
– Kartais klausiu savęs, kokia būčiau mokytoja… Bet ne švietimo srityje savęs neįsivaizduoju. Sakote, būti rajono mere? Juokaujate, niekada tokios minties nebuvo. Ir laimėtas direktoriaus konkursas man buvo didžiausia staigmena pačiai sau. Būti toje didelėje valdžioje? Ne, tikrai niekada!

– Tačiau švietimo sistemoje susikaupę tiek bėdų… Ką reikėtų padaryti, kad ir mokytojas nusišypsotų? Nėra buvę nei mokykloje, nei kitose darbovietėse, kad dirbančio žmogaus minutes skaičiuotų, visų darbelių sąrašus sudarytų…
– Yra judesys, tik ar jis nėra perdaug imlus darbui? Rezultatas niekada neateina greitai. Taip, smulkmenos neturėtų užgožti esmės. Svarbu, kad mokytojas gerai jaustųsi, vaikai suvoktų prasmę to, ką daro, ir būtų rezultatas. Sakoma, svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią.
Auginame žmogų. Tai yra esmė. Mokytojui turi būti svarbus, mėgiamas jo darbas, o mokiniai turi suvokti mokytojo paieškų svarbą, naudą. Mokytojas yra vedlys.

– Kiek gimnazijos kolektyve yra mokytojų, išsimokslinusių jau per Nepriklausomybės beveik 30 metų?
– Jūs žinote atsakymą… Mažai. Štai ką tik džiaugėmės, kai jauna mokytoja susilaukė sūnelio. Mums pedagogų pamainos jau reikėjo, reikia ir reikės. Jos nėra. Kai mūsų paprašė universitetai pranešti, kada ateityje ir kokių mokytojų reikės, paprašėme gamtos mokslų specialisto. Gavome atsakymą, kad tokių grupių neformuos… Sakote, kad ant švietimo pamato statoma valstybė? Galiu tik atsidusti… Mokytojų amžiaus vidurkis – 50 metų. Jie galėtų padėti jauniems mokytojams, kurie atsineštų idėjų. Toks duetas būtų nuostabu.

– Kokie gimnazistai ateina iš savo namų, iš šeimų? Koks tas jaunas žmogus?
– Visokių yra… Turime tokią tradiciją – pasirašau su vaiku ugymosi sutartį. Su kiekvienu pasikalbu. Ją pasirašo ir vaiko tėvai. Turiu asmeninius užrašus, kur yra pokalbių su vaikais esmė. Turi paklausti, kaip jis jaučiasi, kaip tėvai vertina tą sutartį. Čia daug pasimato… Man svarbu pasikalbėti su kiekvienu gimnazistu. Nors tai nebūtina. Visko išgirstu… Turime vaiko gerovės komisiją. Svarstome ir gabių gimnazistų reikalus, ką dar daugiau padarius. Ne paslaptis, kad kartais tėvai nori, kad vaikas baigtų gimnaziją, nors profesinėje mokykloje jis išmoktų amato, kurį dirbtų su džiaugsmu ir gautų gerą atlyginimą.

– Jubiliejaus proga išgirdote daug palinkėjimų. Kurio išsipildymas jums būtų svarbiausias?
– Kad neištuštėtų gerumo, meilės ta taurė, kurią turiu.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Valstybės dienai – Kintų muzikos festivalio pradžia

Po ilgo ir niūraus periodo visada ateina šviesa. Kintų muzikos festivalis, stipriai redaguotas dėl karantino, vis dėlto paskelbs gyvenimo džiugesio šventę Valstybės dienos proga. „Ir visos sutemos tebūnie šviesios“ – žodžiai iš Vaclovo Augustino koncertinės programos, atliekamos choro „Jauna muzika“, tapo viso festivalio devizu. Suvieniję jėgas su Šilutės kultūros ir pramogų centru, šiemet pakviesime klausytojus jautriai muzikai Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje liepos 6 d. 19 val. Prieš koncertą – 17 val. atsinaujinusioje po remonto Kintų meno rezidencijoje maloniai pakviesime neabejingus

Naujasis Telšių vyskupas – Algirdas Jurevičius

Birželio 29 d., pirmadienį, šv. Petro ir Pauliaus iškilmės dieną, Telšių katedroje įvyko naujojo vyskupo Algirdo Jurevičiaus ingresas – iškilminga pareigų ėjimo pradžia. Popiežius Pranciškus A. Jurevičių Telšių vyskupu paskyrė birželio 1 d. Pareigas jis perėmė iš Kęstučio Kėvalo, neseniai pradėjusio eiti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Laiškas Birželio 22 d. paskelbtas A. Jurevičiaus laiškas: „Brangūs Telšių vyskupijos dvasininkai, pašvęstojo gyvenimo atstovai bei pasauliečiai, Dievo valia ir popiežiaus Pranciškaus skyrimu netrukus pradėsiu eiti Telšių vyskupijos ganytojo pareigas. Suprantu Jūsų liūdesį išleidžiant

Politikos katilas vėl kunkuliuoja…

Birželio 26 d. „Pamario“ laikraščio numeryje išspausdintas rašinys „Vaikų gyvenimas tarsi skervėjyje…“ informavo, kad nuo kitų metų Lietuvoje nebebus vaikų globos namų, juos pakeičia bendruomeniniai vaikų namai, kai gyvenama po 8 šeimynose. Gal ir gerai, kai po vienu valdišku stogu nebūna kelių dešimčių globotinių. Tad nelieka ir Saugų vaikų globos namų. Ir Šilutės rajone mažėja globojamų vaikų, jų šeimynų, dvi gyvena sodybose Šilutėje, 1 – Švėkšnoje ir tik viena belikusi Saugų vaikų globos namuose. Tad valdžia sumažino ir vaikus globojančių

Per karantiną darbai nesustojo

Liepos 2-ąją Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, mero pavaduotojas Sigitas Šeputis ir Savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pozingis surengė spaudos konferenciją, kurioje apžvelgė rajono reikalus: darbus, susitikimus ministerijose ir kitas naujienas. Dėl COVID-19 viruso grėsmės per karantiną tokių konferencijų nebuvo, tad sugrįžtama prie tradicijos su žurnalistais pabendrauti kartą per mėnesį. „Per karantiną darbai nesustojo“, – sakė meras Vytautas Laurinaitis ir priminė, jog Šilutės kultūros ir pramogų centro rekonstrukcijai papildomai gauta 2,3 mln. Eur, Šilutėje tvarkomam sporto centrui su baseinu –