Šokio detektyvą sukūrusi šilutiškė Inga Kuznecova: „Noriu, kad spektaklio laikas būtų pliūpsnis pačių įvairiausių jausmų“
Iš pažiūros idiliškas identiškų trynukių pasaulis subyra į šipulius kai viena iš jų nužudoma. Kas žudikas ar žudikė – neaišku. Žmogžudystės paslaptį imasi narplioti detektyvė, bet kuo įdėmiau ji stebi seserų aplinką, tuo joje daugiau paslapčių ir įtartinų detalių.
Iš Šilutės kilusios choreografės Ingos Kuznecovos Šeiko šokio teatre kurtas spektaklis išaugo iš jos senos aistros detektyvo žanrui. Literatūroje ar televizijoje niekada auditorijos nestokojantys detektyviniai kūriniai scenoje yra kur kas retesni svečiai, ypač jei ta scena – šiuolaikinio šokio.
I. Kuznecova pasakojo apie balandžio 24 dieną pirmą kartą Šilutėje publikai rodomo „Kill, Baby, Kill“ spektaklio ištakas, Davido Lyncho aura smelkiamus įkvėpimus bei detektyvo magiją įtraukiančią žiūrinčiuosius tapti tyrėjais.
Detektyvo žanras scenoje nėra dažnas reiškinys – dėl ko jį rinkotės?
Tai labai paprasta – esu didelė detektyvų fanė, nuo mažens žiūriu detektyvinius serialus – nuo „Mis Marpl“ iki „Puaro“ ar „Tvin Pykso“. Man tai yra geriausias laisvalaikio leidimo būdas – įsijungi detektyvą ir paleidi smegenis į paieškas.
Kuo jums toks patrauklus detektyvo žanras?
Mane labiausiai traukia psichologiniai dalykai, įdomu detektyvuose veikiantys keisti žmonės ir persipynę jų santykiai. Pats žanras savyje talpina viską – kraują, seksą, santykių dramas, jame skleidžiasi universalios, visada įdomios temos. Detektyvus apibūdinčiau kaip geras muilo operas su tamsiu prieskoniu.
Mano mėgstamiausias detektyvas D. Lyncho „Tvin Pyksas“, jame veikia labai įdomūs personažai įdomios situacijos, kuriose jie atsiduria, įdomus šio ir anapusinio pasaulių sluoksniavimas, įdomiai paslėptos detalės.
Su kuo pati tapatinatės kai žiūrite ar skaitote detektyvą?
Priklauso nuo detektyvo, bet dažniausiai tampu pačiu detektyvu ar detektyve. Net kažkada galvojau, kad man patiktų ir tiktų toks darbas.
„Kill, Baby, Kill“ aprašyme minima, kad spektaklis apie blogio prigimtį. Kas viduje kvietė imtis šios temos?
Atsispyriau nuo paties žanro, o jis mane ten ir nuvedė – viskas nutiko organiškai. Pradėjau nuo detektyvo, už to užsikabindama ėmiau dirbti su šokėjais, ieškojome skirtingų tipažų, kaip jie sąveikaus, kaip juos perteikti. O blogis kažkokia forma slypi kiekviename iš mūsų. Detektyve be jo, žinoma, neišsiversi – kažkas miršta, ir visi turi ką slėpti. Kiekvienas turi kažkokių paslapčių.
Viena skaityti detektyvą ir grožėtis jo įtampų balansu, kas kita – jį kurti pačiai. Kaip sekėsi dėlioti siužeto įtampas?
Daug galvojau, kaip neužsižaisti, kaip tinkamai sudėti visas įtampėles, kaip tinkamu laiku ir vietoje įmesti smulkių detalių ir užuominų. Kaip kurti kasdienio gyvenimo vaizdą, bet taip, kad jis keltų įtarimą.
Spektaklyje šoka šeši šokėjai, rekvizito nėra pernelyg daug, bet reikėjo labai atidžiai sužiūrėti visus šokėjus – kas ir ką veikia kiekvienu momentu. Norėjosi daugiaplaniškumo, kad scenoje vienu metu vyktų keli dalykai, tad buvo užduotis kaip visus deramai išryškinti ir prie viso to dar sudėti įtampos momentus.
Tai buvo sunku ir man, ir šokėjams. Choreografinė medžiaga kaip ir buvo aiški, bet užtrukome dėliodami kiekvieną sceną.
Sakau, kad buvo sunku, bet taip pat buvo labai įdomu. Labai smagu, kad labai įstraukė visas kolektyvas, šokėjai turėjo labai daug pasiūlymų, dėl to spektaklio net nedrįstu vadinti vien savo kūdikiu.
Šį spektaklį pirmą kartą rodysite savo gimtame mieste, Šilutėje. Kokios mintys ir jausmai aplanko atvažiuojant čia su savo kūriniu?
Šilutėje gyvenau nuo 5 metų iki mokyklos baigimo. Labai smagu grįžti ir atvežti šį spektaklį, nes po studijų baigimo dar neteko nieko rodyti čia.
Kaip palaikote ryšį su Šilute dabar?
Mano tėvai gyvena Šilutėje. Man smagu ten nuvažiuoti tiesiog pabūti su šeima, o ypač pavasarį, ir stebėti paukščius. Tai bendra mūsų šeimos aistra.
Kokie jūsų norai Šilutės žiūrovams, kaip norite, kad jūsų detektyvas juos paveiktų?
Noriu, kad žiūrovas pajustų visą jausmų paletę, kad jam būtų juokinga, kad graudintųsi, galvotų, kokia čia nesąmonė, įsitemptų. Noriu, kad spektaklio laikas jam būtų pliūpsnis pačių įvairiausių jausmų. Detektyvo žanro vizitinė kortelė – emociniai šuoliai – santykių drama, siaubas, absurdas.
Interviu autorės Kristina Kučinskaitė, Greta Seiliūtė
- „Kill, Baby, Kill“ premjera Šilutėje balandžio 24 dieną, 18 val. Šilutės Vydūno gimnazijos salėje. Bilietus parduoda BILIETAI LT.
Apie spektaklį:
Gražiuose namuose gražų gyvenimą gyvena gražios seserys trynės. Vyriausioji Arvyda domisi visomis konspiracijos teorijomis, Regina yra aistringa golfo žaidėja, o jauniausioji sesuo Elžbieta atsidavusi astrologijai. Ji, ištyrinėjusi savo ir seserų horoskopus žino, kas jų laukia ateityje, žino kuri mirs, žino, kad ateis detektyvė, kuri atskleis po mandagių šypsenų fasadu slypinčias paslaptis.
Įkvėptas daugybės detektyvo žanro kūrinių nuo Agathos Christie apsakymų apie Miss Marpl ir Hercules Poirot iki Davido Lyncho „Tvin Pykso“, spektaklis įtraukia ne tik mistika dvelkiančiu siužetu, bet ir jautriu šiuolaikinio šokio atlikimu. Laviruodamas ant parodijos ribos, šis darbas kalba apie blogio prigimtį, keistus žmones ir jų kuriamą beprotišką pasaulį.
I. Kuznecova – žinoma Lietuvos šokio kūrėja ir atlikėja, ne sykį nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, „Padėkos kaukei“.
Choreografė: Inga Kuznecova kartu su šokėjais
Dramaturgė: Kristina Steiblytė
Kompozitorius: Andrius Stakelė
Scenografė, kostiumų dizainerė: Giedrė Brazytė
Šviesų dizaineriai: Justas Bø, Aurelijus Davidavičius
Šokėjai: Dovilė Binkauskaitė, Niels Claes, Oksana Griaznova, Mantas Černeckas, Viktorija Zobielaitė, Gintarė Marija Ščavinskaitė
Teatro meno vadovė: Agnija Šeiko
Prodiuserė: Goda Giedraitytė
Produkcijos komanda: Darius Berulis, Greta Seiliūtė, Austėja Laurinavičiūtė, Edita Aliochno
Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba