Visi laimės ieško skirtingai: vieni gimtinėje, kiti – artimose šalyse, o patys drąsiausi ryžtasi dar didesniems išbandymams. Viena tokių – šilutiškė Gintarė Steponkutė, kuri smalsumo vedama išvyko į kone egzotiškiausią šalį – Kiniją.

Šilutiškė Gintarė Steponkutė Šandongo (Shandong) universiteto magistro IMBA programos baigimo iškilmėse.

Vos baigusi ekonomikos studijas Vilniuje ir mokėdama kelis kinų kalbos žodžius, mergina patraukė paskui savo svajonę. Pekine mergina gyvena jau penkerius metus. Ten ji mokėsi ne tik kinų, bet baigė ir IMBA tarptautines verslo valdymo magistro studijas. Dabar ruošiasi dirbti vienoje garsiausių automobilių gamintojų kompanijoje.
Pirmieji įspūdžiai, Kinijos grožis ir įdomybės – interviu su Gintare Steponkute.
Kodėl pasirinkote studijas užsienyje? Kokie keliai nuvedė į Kiniją?
Tiesą sakant, niekada neplanavau palikti Lietuvos. Kai 2011-aisiais baigiau mokslus, daugelis mano pažįstamų emigravo į Angliją ar Airiją. Tada man dar buvo keista: kodėl jie palieka Lietuvą, juk čia galima tiek daug nuveikti?
Baigusi vidurinę mokyklą, įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą Vilniuje. Trečiajame ekonomikos bakalauro kurse mums paskaitas skaitė profesorius iš Vokietijos. Jo paskaitose mes nagrinėjome pasaulio ekonomikos plėtrą. Tuo metu mano dėmesį patraukė Kinija, kurios rodikliai, statistiniai duomenys labiausiai skyrėsi nuo visų kitų pasaulio šalių. Tai – šalis, kuri „šviesos greičiu“ lenkė kitas. Tada ir užsimaniau ten nuvykti bei susipažinti su šia egzotine šalimi. Panorau suprasti, kuo Kinija tokia ypatinga, kas ten daroma kitaip nei kitose šalyse. Tada ne tik sau, bet ir tėvams pasakiau: „Po metų važiuoju į Kiniją“. Suprantama, tėvai nepatikėjo, kol… neišvažiavau.
Pirmiausia išsirinkau Kinijos miestą, į kurį nutariau vykti baigusi mokslą. Iki pat studijų pabaigos tėvams nuolatos sakydavau, kad vykstu į sostinę Pekiną. Tiesa, jie nesuvokė, kaip galėčiau ten nusigauti viena, nes iki tol ten nebuvau buvusi, visai nieko nepažinojau. Juk nebūtina ką nors pažinoti, kad galėtum išvažiuoti…
Ar sunku buvo pasiruošti kelionei?
Ne, nors pasiruošimas ir užėmė nemažai laiko. Tiesiog prieš išvykdama susiradau internete universitetą, kuriame galėčiau mokytis kinų kalbos. Jie man atsiuntė visus reikiamus dokumentus, kad galėčiau gauti studento vizą, kuri būtina norint atvykti studijuoti į Kiniją. Tai truko apie tris mėnesius: pildžiau krūvas dokumentų, juos reikėjo išversti, išsiųsti, o svarbiausia, laukti atsakymo. Kai gavau patvirtinimą, kad galiu vykti, pradėjau ruoštis kelionei – internetu išsinuomojau mėnesiui butą. Jau net kelis kiniškus žodžius mokėjau…
Jūs – stipri ir drąsi. Ką pradėjusi darote iki galo… Ar sėkmingai nuvykote?
Kelionė buvo šiek tiek įtempta. Pekino oro uoste mane turėjo pasitikti žmonės, kurie išnuomojo butą. Nė neįtariau, kad buvau apgauta, nes nuolatos bendravome internetu. Niekas manęs ten nepasitiko, nuomininkas dingo kaip į vandenį, o aš likau stovėti viena su 55 kg lagaminais oro uoste naktį. Be to, oro uostas buvo net 25 km už miesto centro… Jei kas nutiktų, dar būdama Lietuvoje ant lapo buvau susirašiusi kelių viešbučių tarptautinius pavadinimus ir koordinates, tačiau jas užsirašiau angliškai. Pasirodo, kinai net tarptautinių pavadinimų tarimą keičia, kad jiems būtų patogiau tarti. Taksi vairuotojams rodau adresą ir pavadinimą, kur turiu nuvykti, tačiau jie manęs nesupranta, o ir telefonas ten neveikė. Paaiškėjo, kad net oro uoste dirbantys taksistai nemoka angliškai…
Tačiau likimas jumis pasirūpino, tiesa?..
Tikrai taip. Lėktuve susipažinau su verslininke iš Armėnijos. Skrydžio metu mes bendravome rusiškai. Ji mane užkalbino, kai stovėjau viena prie oro uosto su lagaminais. Ji stebėjosi, kodėl manęs niekas nepasitinka. Kai jai papasakojau, jog mane apgavo, ji pasiūlė važiuoti su ja į jos viešbutį. Mes susidraugavome ir apsigyvenome viename kambaryje. Jau kitą rytą kėliausi kartu su ja 6 valandą ir ėjau stebėdama, kaip ji dirba. Ji Pekine susitinka su savo verslo partneriais, ieško ten prekių, kurias vėliau parduoda. Mes iki šiol su ja bendraujame. Tiesa, man į universitetą reikėjo tik už poros dienų, tai kelias dienas praleidau su ja stebėdama, kaip sukasi jos verslas. Tai buvo puiki proga man susipažinti su kiek kitokia Kinija.
Kokia iš pradžių pasirodė ta Kinija?
Sunku nupasakoti… Reikia ten nuvykti – Kinijoje viskas kitaip. Šalis labai greitai keičiasi – ne dienomis, o valandomis. Pavyzdžiui, eini gatve ir matai stovintį naują pastatą, kurio, atrodo, vakar dar nebuvo… Jei kur toliau nuvažiuoji, stebiesi, jog ten stovi 10 naujų parduotuvių, kai prieš mėnesį buvo tuščias laukas ar gatvė.
Kas labiausiai nustebino svetimame krašte?
Maistas. Visada maniau, kad Lietuvoje esantys kinų restoranai atspindi Kinijos virtuvę. Ten užsisakiusi maisto tikėjausi gauti, kaip ir pas mus, vištienos su saldžiarūgščiu padažu. Deja, maistas ir jo skonis visai kitokie.
Mane nustebino ir tebestebina žmonės, jų apranga, elgesys, bendravimas. Svečiuose lankėsi ir mano mama, jai labai patiko vietiniai žmonės, parkų apželdinimas, meno dirbiniai, lankytinų vietų švara, sutvarkytos šventyklos, pagarba vyresniesiems.
O kaip su ta kinų kalba?
Aš susikalbu kiniškai, man nebuvo sunku jos mokytis. Kai atvykau į šalį, norėjau išmokti kalbą, nes be jos, maniau, neišsiversiu. Keista, tačiau dabar mažai betenka bendrauti kiniškai, kadangi gyvenu verslo centrų rajone, kuriame daugiau nei pusė gyventojų – užsieniečiai. O ir dirbu tarptautinėje kompanijoje, kurioje kasdien bendraujame anglų kalba.
Kuo Kinija išsiskiria? Kokie jų papročiai?
Aš gyvenu 29 aukštų dangoraižio 19 aukšte. Įdomu tai, kad niekas nenori gyventi žemesniuose aukštuose, pavyzdžiui, 5-ame. Vietiniai nesupranta, kaip tu gali gyventi taip žemai – juk nieko nematai, žemiau ir oras labiau užterštas.
Esu girdėjusi, kad, kai Pekine organizuojamas koks nors didesnis valdžios atstovų suvažiavimas, specialiomis priemonėmis kontroliuojama oro tarša, net debesuotumas. Taip darė ir prieš olimpiadą.
Pastebėjau skirtumą ir tarp vietinių kinų. Vieni yra daug keliavę, matę pasaulį už Kinijos sienų, o kiti – ne. Skirtumas labai jaučiamas. Jie rengiasi skirtingai, net kalbos maniera skiriasi.
Kalbant apie darbą, tai vietiniai verslo reikalus tvarko vakarienės metu prie stalo privačiame kambaryje. Restoranuose yra įrengti kambariai su apvaliu stalu, prie kurio susėda verslininkai. Toks susirinkimas tęsiasi 4-5 valandas. Prie to nelengva priprasti, nes atrodo, kad galėtum nuveikti daug daugiau, tačiau jiems tai privalu. Šiam ritualui, jei sprendžiami svarbūs verslo reikalai, jie renkasi gana dažnai. Tuo metu jie valgo, geria ir gal vos valandą kalba apie darbą. Jie mano, kad pora taurelių išgėręs žmogus yra nuoširdesnis. Be to, negali kada panorėjęs išeiti, juos tai įžeistų.

Kinų maisto Gintarė ragavo vietinių draugų vestuvėse.

Pastebėjau ir tai, kad šiuolaikinių kinų vaikus augina seneliai, nes patys tėvai dirba. Beveik pas 90 procentų vaikus auginančių kinų atsikrausto seneliai. Jie kone visus savo pinigus investuoja į vaiką, į jo mokslą, būrelius, kuriuos lanko kiekvieną dieną. Net nuo dvejų metų mažamečius pradeda mokyti anglų kalbos.
Kokia veikla, be mokslų, dar užsiimate?
Kai pradėjau mokytis kinų kalbos, susiradau studentišką darbą – filmavausi kino filmuose, reklamose. Supratau viena, kad nenorėčiau būti aktore, nes tai labai sunkus darbas. Kartą teko filmuotis net 23 valandas be miego, kitame filme pusdienį teko avėti basutėmis, nors buvo tik 9 laipsniai šilumos. Tiesa, mėgstu daug keliauti, todėl užsidirbusi vis kur nors nuvykstu. Jau aplankiau Tailandą, Kambodžą, Japoniją, Korėją, Filipinus, Balio salą, Hong Kongą. Dabar svajoju apie Australiją ar Šri Lanką.
Tiesa, kinų kalbos pasimokiau metus laiko ir ieškojau darbo pagal specialybę. Magistro studijas planavau Kinijoje, tačiau norėjau prieš tai padirbti, kad suprasčiau, ką tiksliai noriu studijuoti. Taigi, susiradau darbą investicinėje kompanijoje ir dirbau dvejus metus verslo plėtros skyriuje. Kinijoje privalai dirbti arba mokytis, kadangi norint ilgiau ten būti reikalinga viza. Įsidarbinti nebuvo lengva. Minėtoje kompanijoje iš pradžių buvau praktikantė, tačiau po dviejų praktikos mėnesių mane įdarbino. Ten dirbau dvejus metus prieš įstojant į magistrantūrą.

Su Balio salos šokėjomis.
Nuotraukos iš Gintarės Steponkutės asmeninio albumo

Ar sunku ten mokytis, gauti stipendiją?
Kinijoje mokslas yra brangus, tačiau gali gauti stipendiją ir mokslas tau nekainuos. Prie viso to universitetas skiria bendrabučio kambarį ir stipendiją. Aš net lietuviams rekomenduočiau bandyti laimę Kinijoje. Ten kasmet balandžio mėnesį gali internetu užpildyti paraišką studijoms su stipendija. Atsakymą gauni liepos mėnesį, o mokslai prasideda rugsėjį. Patekau tarp tų laimingųjų ir pradėjau IMBA studijuoti tarptautinio verslo valdymo magistrantūrą. Įdomu, kad universitete buvome 29 magistrantai iš 21-os skirtingos pasaulio šalies. Iš Europos buvome trise: aš, viena mergina iš Kipro ir viena iš Italijos. Labai susidraugavome, tad dabar draugų turiu nuo Italijos iki Malaizijos.
Skirtingos visuomenės… Ką teko išsiugdyti savyje?
Pekine gyvenu jau 5 metus, per kuriuos supratau, kad visos tautos turi skirtingas kultūras, kurias reikia gerbti. Pakantumas, draugiškumas, šypsena ir kalbų mokėjimas gali atverti visas duris ir širdis. Pridurčiau, kad išsivysto tolerantiškumas ir išmoksti susitaikyti su daug kuo. Gyvenimas Kinijoje padėjo suprati, kokioje gražioje šalyje esu gimusi…
Kuo žavi Kinija, o gal yra priešingai?
Man labiausiai patinka, kad nėra skirtumo tarp savaitės dienų. Jos visos vienodai įtemptos, darbingos, pilnos nuotykių, veiksmo, stebinančios architektūros, renginių, madų ir maisto įvairovės. Ten nesvarbu: pirmadienis ar penktadienis – ne kaip Lietuvoje. Barai, restoranai ar parduotuvės dirba tuo pačiu ritmu, nuolatos visur pilna žmonių. Gyvenimas verda 24 valandas per parą. Gal ne visiems toks tempas tinka, tačiau man priimtinas. Nors Kinijoje nuolatos gyventi ir nenorėčiau, tačiau dabar jaučiuosi ten puikiai.
Kokie jūsų ateities planai ?
Studijuodama magistrantūroje atlikau penkių mėnesių praktiką automobilių gamintojo ‚,Mersedes Benz“ logistikos kompanijoje, kurioje buvau atsakinga už tarptautinę logistiką Šanchajuje. Po studijų man pasiūlė tris darbo vietas firmoje, iš kurių išsirinkau vieną – tarptautinį logistikos valdymą tarp Šanchajaus ir Vokietijos. Tai reiškia, kad kurį laiką gyvensiu Pekine, tačiau prireikus keliausiu į kitas pasaulio šalis. Šiuo metu mokausi vokiečių kalbos, todėl tikiuosi ateityje padirbėti ir ten.

Kalbino Viktorija Skutulienė