Šio krašto žmogus – Asta Dijokienė

Rusniškė Asta Dijokienė – „Šilutės baldų“ akcinės bendrovės direktorė, 755 darbuotojų kolektyvo vadovė, 2017-uosius metus palydi neseniai atšventusi asmeninį jubiliejų. Dar nėra nė dvejų metų, kai ši moteris vadovauja didžiausiai bendrovei rajone. „Šilutės baldai“ garsūs ne tik 300 pavadinimų gaminiais, ne tik eksportu į 24 pasaulio šalis, bet ir dėmesiu Šilutės istorijai, šilutiškių bendruomenės telkimu, aktyviu dalyvavimu miesto gyvenime ir naujais sumanymais.
„Pamario“ skaitytojams pateikiame naujametinį interviu su Asta DIJOKIENE.

Petro Skutulo nuotr.

– Asmeninis jubiliejus – tarsi slenkstis, ant kurio stabtelėjus atsigręžiama ir atgal, ir pažvelgiama į priekį. Kuo jūs labiausiai džiaugiatės?
– Džiaugiuosi daug kuo – tuo, ką aš turiu… Turiu įdomų darbą, galiu įgyvendinti savo sumanymus, turiu galimybę keliauti, sutikti įdomių žmonių, turiu bendraminčių. Žinoma, svarbiausia, kad šalia savęs turiu visus artimuosius, turiu namus, šeimą. Tuo aš ir džiaugiuosi.
Esu tikra rusniškė. Prieš porą metų sugrįžau gyventi į Rusnę, anksčiau gana ilgai gyvenau Šilutėje. Esame gyvenę ir Visagine, kai ten steigėme naują mūsų grupės įmonę. Ten su šeima praleidome metus. Aš esu šio krašto žmogus. Rusnėje gyvena mano tėveliai. Rusnėje yra ir mudviejų su vyru Sauliumi namai. Studijas baigęs sūnus Paulius dirba Vilniuje, jaunesnysis Matas studijuoja magistrantūrą Kopenhagoje, Danijoje.
– Ar sūnūs nusižiūrėjo tėvų gyvenimo kelią, ar kažką naujo?
– Jie nepasirinko baldininko profesijos, bet jų darbas gali būti susijęs su daugeliu sričių. Paulius baigė finansų studijas – tai juk irgi artima verslui, o Mato specialybė susijusi su inžinerija, jis yra atsinaujinančios energetikos specialistas. Tai sūnūs labai nenutolo… Manau, kad vaikai pasirinko savo kelią. Matydami mudviejų su vyru užimtumą, atsidavimą darbui, jie išmoko savarankiškumo, siekti tikslo, patys įveikti kliūtis, jie patys rinkosi kelią. Tai sakau labai atvirai.
– Tie keliai būna ir vingiuoti, ir tarsi sunkus kopimas į kalną, ir tiesiai į karjeros viršūnę… Jūsiškis paženklintas savotiška ištikimybe?
– Mano darbo metai išties daugiausia susiję su „Šilutės baldais“, čia dirbu nuo 1996-ųjų, buvau gaminių technologė, vadybininkė. Po to dirbau SBA Klaipėdos padalinyje, buvau pardavimų vadovė ir direktorė, atsakinga už mūsų kompanijos penkių įmonių gaminių pardavimą, santykius su klientais, didelės apimties verslo organizavimą. Turiu aukštąjį medienos apdirbimo inžinierės išsilavinimą, kita mano specialybė – verslo finansai. Nuo 2015 metų balandžio vadovauju „Šilutės baldams“. Sugrįžau…
Visi šie darbo etapai buvo labai įdomūs ir naudingi man kaip žmogui tobulėjant tiek profesine, tiek žmogiškąja prasmėmis. Kiekvienas darbas buvo išskirtinis ir savotiškai įdomus. Niekada nedėliojau karjeros etapais, bei jeigu darbas patinka, įtraukia ir padarai daugiau negu reikia, žinai savo vertybes ir išnaudoji savo savybes, bus įdomu gyventi ir bus kuo džiaugtis.
– Sako, namų sienos padeda.
– Manau, kad padeda. Juk sugrįžau į kolektyvą, kuriame pradėjau darbinę veiklą. Žinoma, mes grįžtame šiek tiek pasikeitę, tačiau bendrystė išlieka. Šiek tiek paprasčiau, kai pažįsti žmones, lengviau suburti komandą ir užduotims vykdyti, ir idėjoms generuoti.
– Jums parvykus vadovauti „Šilutės baldams“, prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Šilutės meno mokykla: išpiešta „Šilutės siena“, tarsi duoklė miesto istorijai, pristatytas naujas projektas „Šilutės sekretai“, surengtas tiesiog įspūdingas „Šilutės baldų“ pasirodymas šių metų miesto šventės eisenoje, išleista tūkstančiai šių metų kalėdinių atvirlaiškių su Andriaus Sirtauto piešiniu. Kas paskatino tą daryti?
– Tikslas yra vienas: esu šito krašto žmogus, čia – mano gimtinė. Turime Šilutę, labai puikų miestą su ilga, savita, išskirtine istorija, tai mes žinome, vertiname, bet to nežino kiti Lietuvos gyventojai. Be to, Šilutės rajone mes esame didžiausi darbdaviai. Manau, kad ta mūsų bendrystė, tie mūsų ryšiai su Šilutės bendruomene tiesiog būtini. Mes galime būti naudingi, įdomūs vieni kitiems, mes galime kartu padaryti labai daug ir duoti labai daug. Ir mūsų įmonė, ir visi šilutiškiai galime didžiuotis, kad čia, Lietuvos pakraštyje, veikia ir kokybės, ir aplinkosaugos, ir kitus tarptautinius standartus atitinkanti įmonė, gaminanti saugius, įvairiapusiškus produktus. Mūsų gaminių galima rasti net Dominikos Respublikoje, Malaizijoje – iš viso net 24 pasaulio valstybėse. Ir tai yra Šilutėje pagaminti gaminiai! Čia dirbama naudojant naujausias technologijas, naujausias mašinas, pramonės įrangą. Čia mes kuriame naujus baldus ir ieškome tokių sprendimų, kur ne kiekvienas sugebėtų, mūsų produktas įmonių grupėse yra sudėtingiausias. Tuo gali džiaugtis ir „Šilutės baldų“ žmonės, ir visi šilutiškiai. Mūsų įmonei labai svarbi Šilutės bendruomenė. Todėl ir siekiame šios bendrystės.
– Didžiausia Šilutės rajono verslo bendrovė kartu su Šilutės meno mokyklos kolektyvu, miesto gyventojais padeda pažinti Šilutės istoriją, tarsi ragina žmogų keistis, sužinoti, pamatyti, prisidėti… Tam reikia pinigų, laiko. Didelis verslas eina tokiu keliu. Ar kas bent įvertino, gerą žodį už tai pasakė?
– Mes turbūt nelaukiame pagyrimų. Žmonių reakcija į padarytą darbą – tai yra įvertinimas. Ir pats džiaugiesi rezultatu. Iš to kyla ir kiti sumanymai. Štai vietoj Klaipėdos gatvėje buvusios tuščios pilkos sienos matai išpieštus Šilutės istorijos akcentus. Niūrią, tamsią vietą, savotišką dėmesio stokojusį užkampį bendromis jėgomis pavyko sutvarkyti taip, kad ir miesto svečiai domisi, apie tai kalba, šilutiškiai ten eina pasivaikščioti, skaito, žiūrinėja. Net pravažiuojantys automobiliai sustoja, mamos su vaikais vežimėliuose ten dabar vaikščioja, šilutiškiai ateina su savo svečiais. Tikslą pasiekėme visi kartu. Matome, kad mūsų bendras darbas yra naudingas. Tai yra didžiausia padėka.
– Kokie buvo 2017 metai „Šilutės baldams“?
– Metai buvo dinamiški, nes esame kūrybingas profesionalų kolektyvas. Mes kasmet kuriame vis naujų gaminių, čia dirba 755 žmonės, įvykdėme ir viršijome suplanuotus pardavimus, gerų rezultatų pasiekėme įvairiose srityse. Pasiruošėme dirvą investicijoms. Įdiegėme pažangią atlyginimų sistemą, kuri motyvuoja žmogų dirbti. Esame dėmesingi socialinėms garantijoms: turime stomatologijos kabinetą, iš dalies kompensuojame maitinimo čia pat esančioje valgykloje kaštus, įdarbinome dar daugiau žmonių, juos vežiojame į darbą bendrovės transportu. Darbuotojai gali tobulintis, siunčiame mokytis iš geriausių specialistų. Švenčių proga vadovai ėjome į kiekvieną pamainą padėkoti žmonėms, pasveikinti jų su šventėmis, apdovanoti.
– Jūsų pareigos – nelengvos moteriškiems pečiams… Ar būna nuovargio?
– Kiekviename darbe ir beveik kiekvienam iš mūsų būna visokių dienų. O sėkmingų dienų tikrai yra labai daug. Dirbu jau nemažai metų, turiu patirties, moku ramiai priimti ir sėkmę, ir nesėkmę, susitvarkau su problemomis. Juk ne viena dirbu – yra komanda, kolektyvas.
– Užsienyje sutikęs tautietį pažinsi iš jo niūrumo, o jūsų požiūris nelietuviškai optimistinis…
– Įprasta, kad būna ir sėkmingų, ir sunkių dienų. Jeigu dirbi tai, kas patinka, turi motyvų siekti tikslo, įžvelgi prasmę, tai tau įdomu – būtinai pasiseks. Neapsimoka kitkam švaistyti laiko. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, ką darai, tuomet viskas klostysis gerai.
– Tai nuskambėjo kaip šventinis palinkėjimas.
– Tikrai linkėčiau kiekvienam daryti tai, kas įdomu, šiek tiek daugiau, negu iš tavęs tikisi, tobulėti visomis prasmėmis, ir profesijos srityje, ir kaip žmogui, kaip asmenybei. Manau, kad tada mums visiems pasiseks.
– Minėjote, kad nežvejojate. Kokių pomėgių turite?
– Mėgstu keliones. Tai mane įkvepia, uždega. Pasisemiu gerų emocijų ir ateičiai. Mėgstu kultūros renginius – vykstame į spektaklius, koncertus. Ir Vilniuje lankausi teatrų, operų, baleto premjerose. Labai mėgstu skaityti ir laisvalaikiu būti su šeima, su draugais. Dar smagu paplaukioti kartu baidarėmis.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po