Šilutiškiui – Garbės donoro vardas

„Dovanoti kraujo – tai dovanoti žmogui gyvenimą“, – taip sako šilutiškis Stasys Tunila, kuris neatlygintinai duoda kraujo nuo aštuoniolikos metų amžiaus. Jis kas du mėnesius duoda kraujo, nelaukdamas padėkos iš tų, kuriems galbūt išgelbėjo gyvybę. Praėjusį antradienį jis tai atliko jau 49-ą kartą. Neatsitiktinai spalio 13-ąją Vilniuje jam bus suteiktas aukščiausias įvertinimas – Garbės donoro vardas.

Kraujo donorui Stasiui Tunilai šį mėnesį bus suteiktas Garbės donoro vardas.
Petro Skutulo nuotr.

„Prašė, daviau ir duodu…“
Paklausus šilutiškio, kas paskatino duoti kraujo pirmąsyk, šiek tiek pamąstęs atkirto nežinantis. Pasirodo, sovietiniais laikais ne prievarta, tačiau buvo prašomi visi vyrai duodi kraujo. „Jei gerai pamenu, tai visų įstaigų darbuotojams reikėjo duoti kraujo. Aišku, neatlygintinai. Mūsų prašydavo, tai kaip galėjai neduoti?..“ – prisimena pirmąjį kartą pašnekovas.
Anot jo, neretai daugelis išsigąsta, jei pirmą kartą nepasisekė. Antai vienam pažįstamam bloga pasidarė, todėl jis kraujo daugiau nebedavė. „Tiesa, ir aš buvau sykį sunegalavęs, tačiau vis tiek nepabūgau. Vieną, antrą, trečią kartą daviau, o paskui jau nekantraudavau, kada gi vėl atvažiuos imti kraujo…“ – atviravo S. Tunila. Jau būdamas aštuoniolikos metų žinojo, kad tai gali būti kažkam vienintelis išsigelbėjimas. Ne tik tada, bet ir dabar šilutiškis džiaugiasi galįs padėti kitiems, jaučiasi reikalingas, todėl neatlygintinai kraujo duoda iki pat šiol.

Garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje. „Asmuo, kuriam suteiktas garbės donoro vardas, turi teisę gauti Lietuvos Respublikos Valstybinę pensiją.“ Nemokamas kraujo davimas garbės donoro vardui gauti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m.).
Lietuvos donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardai yra viena iš priemonių, skatinančių neatlygintiną kraujo donorystę. Pastaraisiais metais visuomenėje populiarėjant neatlygintinos kraujo donorystės idėjoms daugėja ir aktyvių neatlygintinų kraujo donorų, kurie ne tik nemokamai duoda kraujo, bet ir prisideda prie kraujo donorystės propagavimo. Šiuo metu VšĮ Nacionaliniame kraujo centre neatlygintinai kraujo duoda apie 40 procentų kraujo donorų.

Dėl kitų ir dėl savęs
S. Tunila pastebi, kad vis dažniau neatlygintinais kraujo donorais tampa vis daugiau žmonių. „Aišku, man nesuprantama, kaip dar yra tokių, kurie nedavė kraujo, tačiau jie turi teisę rinktis. Į centrus vis daugiau atvyksta jaunimo, o neretai žmonės pakalba, kad nedoras Lietuvos jaunimas… Netiesa! Gražu žiūrėti į tuos, kurie nedrąsiai ateina pirmą kartą, ir širdis džiūgauja, kai matau nusidriekusią jų eilę“, – sakė pašnekovas.
Beje, jis nėra vienintelis donoras šeimoje – iš šešių vienos šeimos vaikų ne tik vyriausias, bet ir jauniausias brolis Leonas bus apdovanoti Vilniuje. Yra ir daugiau S. Tunilos giminėje bendraminčių. Antai pusbrolio dukra Jolita Rumšaitė Plauškienė su vyru Marijumi, kurie abu jau antri metai be pertraukos aukoja kraujo. Pasak jų, dėdė – jiems puikus pavyzdys, kad nėra ko baimintis, o jei dar gali kitiems padėt…
„Man mama yra davusi kraujo, tai dabar smagu, kad galiu aš tai daryti – galbūt išgelbėti kitam gyvybę. Atsiranda pareigos jausmas, kad net lauki, kada vėl galėsi jo duoti“, – atviravo J. Rumšaitė Plauškienė.
Pasak S. Tunilos, nė vienas nežinome, kada mums prireiks kraujo. Tai ir skatina nesustoti.
S. Tunila nesiskundžia sveikata, jo manymu, duoti kraujo yra naudinga organizmui, tad jis jaučiasi puikiai, yra energingas, o kraujo spaudimas – kaip jaunuolio. „Kaip ir minėjau, kraują duoti malonu, nes žinai, kad padedi kitiems, tačiau aš padedu ir sau. Nemeluosiu, jaučiuosi puikiai, ne tik, kad kraujas atsistato, bet ir jaučiuosi kupinas jėgų. Mane kojos vis dar neša į priekį, tačiau ką reikės daryti, kai nebegalėsiu duoti kraujo… Man jau 65-eri“, – kalbėjo pašnekovas.
Nacionalinio kraujo centro duomenimis, donoru gali būti asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, o kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kg.
Siekiama, kad kraujo donorystė būtų neatlygintina
Šalyje, vykdant Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo 2016-2020 metų programą, buvo iškeltas tikslas iki 2016 m. gruodžio 31 d. pasiekti 60 proc. neatlygintinų kraujo ir jo sudėtinių dalių donacijų kiekvienoje kraujo donorystės įstaigoje bei Lietuvoje. Tikslas pasiektas. 2016 m. šalies kraujo donorystės įstaigose atliktos 93 097 neatlygintinos donacijos.
Pagal statistiką, 2016 m. per 89 proc. donorų kraują davė neatlygintinai, palyginus su 2015-aisiais, jų pagausėjo beveik 8 proc. Pastebima, kad 2016 m., kaip ir 2015 m., daugiausiai donacijų atlikta didžiuosiuose šalies mietuose. Šilutės rajone užregistruota 710 kraujo donorų.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Kraujo donorų registro duomenimis, per penkis šių metų mėnesius kraujo donorystės įstaigose iš viso atlikta per 25 tūkst. donacijų, iš jų 182 – Šilutės rajone.
Pasaulio sveikatos organizacija siekia, kad iki 2020 m. visose šalyse kraujo donorsytė būtų savanoriška ir neatlygintina.

Viktorija SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Nusilenkime medžiui senoliui

Ar žinote, kad istoriškai garbingiausias medis yra ne ąžuolas, bet eglė, tautosakoje vadinama ąžuolo motina? Gal todėl, kad ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle? Eglė apsaugo ąžuolą nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos. Ypatingą reikšmę eglė turi ir žmonėms. Kas gali įsivaizduoti Kalėdų, Naujųjų metų šventes be papuoštos eglės? Pagal ją žmonės seniau spręsdavo ir apie būsimą žiemą. Jei

Kaip Kalėdų eglutė po Pagėgius keliavo

Eglei, kuri šiemet iš miškų atkeliavo į Pagėgius šv. Kalėdų šventei, teko ne tik gamtos stichijas atlaikyti, bet ir politinių gūsių patirti… Iš pradžių žaliaskarė buvo pastatyta tradicinėje vietoje, miestelio parko pakraštyje, šalia respublikinio kelio Klaipėda – Kaunas. Vėliau iš ten buvo „išrauta“ ir nugabenta į atnaujintą Birutės gatvę, kuri driekiasi kitoje minėtojo kelio pusėje.   Kalbinta pagėgiškių pora sakė, kad čia gal net geresnė vieta Kalėdų eglei – gatvė ir šaligatviai trinkelėmis išgrįsti, batų niekas neišsipurvins. „Svarbu, kad apskritai

Šilutiškiai žuvienę virė Alanijoje

Šį savaitgalį Šilutės rajono savivaldybės delegacija, vadovaujama mero Vytauto Laurinaičio (kartu vyko ir administracijos direktorius Sigitas Šeputis), lankėsi Turkijoje, Alanijos savivaldybėje, su kuria šilutiškiai bendradarbiauja. Be dalykinių susitikimų, pamariškiai dalyvavo ant jūros kranto vykusioje savotiškoje kalėdinėje labdaros mugėje, kur tenykščius gyventojus pavaišino Pamario krašto žuviene. Kartu su delegacija vyko žuvienės virimo čempionato organizatorius Marijus Budraitis ir šio čempionato nugalėtoja Ilona Liorančienė. Pasak Marijaus, vietos gyventojų susidomėjimas verdama žuviene buvo milžiniškas, tad ir aukų šilutiškiai surinko bene daugiausiai – apie 500

Giesmės skambėjo vaikų balsais

Kiekvienais metais, gruodžio pradžioje Šilutėje rengiama sakralinių giesmių šventė „Teskamba giesmės“. Šventė sukviečia mokinių vokalinius kolektyvus iš viso Šilutės rajono. Tą dieną Naujojoje apaštalų bažnyčioje skamba vaikų klegesys, muzika ir giesmės. Renginį šiemet organizavo Šilutės meno mokykla, Žibų pradinė mokykla, Šilutės pirmoji gimnazija, Naujoji apaštalų bažnyčia. Šventės dalyvių pasveikinti atvyko LR Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčios klebonas Remigijus Saunorius, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis, Naujosios apaštalų bažnyčios kunigas Darius Balodis. Sakralinių giesmių šventėje giedojo