Šilutiškiui – Garbės donoro vardas

„Dovanoti kraujo – tai dovanoti žmogui gyvenimą“, – taip sako šilutiškis Stasys Tunila, kuris neatlygintinai duoda kraujo nuo aštuoniolikos metų amžiaus. Jis kas du mėnesius duoda kraujo, nelaukdamas padėkos iš tų, kuriems galbūt išgelbėjo gyvybę. Praėjusį antradienį jis tai atliko jau 49-ą kartą. Neatsitiktinai spalio 13-ąją Vilniuje jam bus suteiktas aukščiausias įvertinimas – Garbės donoro vardas.

Kraujo donorui Stasiui Tunilai šį mėnesį bus suteiktas Garbės donoro vardas.
Petro Skutulo nuotr.

„Prašė, daviau ir duodu…“
Paklausus šilutiškio, kas paskatino duoti kraujo pirmąsyk, šiek tiek pamąstęs atkirto nežinantis. Pasirodo, sovietiniais laikais ne prievarta, tačiau buvo prašomi visi vyrai duodi kraujo. „Jei gerai pamenu, tai visų įstaigų darbuotojams reikėjo duoti kraujo. Aišku, neatlygintinai. Mūsų prašydavo, tai kaip galėjai neduoti?..“ – prisimena pirmąjį kartą pašnekovas.
Anot jo, neretai daugelis išsigąsta, jei pirmą kartą nepasisekė. Antai vienam pažįstamam bloga pasidarė, todėl jis kraujo daugiau nebedavė. „Tiesa, ir aš buvau sykį sunegalavęs, tačiau vis tiek nepabūgau. Vieną, antrą, trečią kartą daviau, o paskui jau nekantraudavau, kada gi vėl atvažiuos imti kraujo…“ – atviravo S. Tunila. Jau būdamas aštuoniolikos metų žinojo, kad tai gali būti kažkam vienintelis išsigelbėjimas. Ne tik tada, bet ir dabar šilutiškis džiaugiasi galįs padėti kitiems, jaučiasi reikalingas, todėl neatlygintinai kraujo duoda iki pat šiol.

Garbės donoro vardas (kartu su tai patvirtinančiu ženklu ir pažymėjimu) suteikiamas donorui, ne mažiau kaip 40 kartų nemokamai davusiam kraujo ir ne mažiau kaip 10 metų aktyviai dalyvavusiam nemokamos donorystės veikloje. „Asmuo, kuriam suteiktas garbės donoro vardas, turi teisę gauti Lietuvos Respublikos Valstybinę pensiją.“ Nemokamas kraujo davimas garbės donoro vardui gauti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymo įsigaliojimo dienos (1997 m.).
Lietuvos donorystės žymūno, nusipelniusio donoro ir garbės donoro vardai yra viena iš priemonių, skatinančių neatlygintiną kraujo donorystę. Pastaraisiais metais visuomenėje populiarėjant neatlygintinos kraujo donorystės idėjoms daugėja ir aktyvių neatlygintinų kraujo donorų, kurie ne tik nemokamai duoda kraujo, bet ir prisideda prie kraujo donorystės propagavimo. Šiuo metu VšĮ Nacionaliniame kraujo centre neatlygintinai kraujo duoda apie 40 procentų kraujo donorų.

Dėl kitų ir dėl savęs
S. Tunila pastebi, kad vis dažniau neatlygintinais kraujo donorais tampa vis daugiau žmonių. „Aišku, man nesuprantama, kaip dar yra tokių, kurie nedavė kraujo, tačiau jie turi teisę rinktis. Į centrus vis daugiau atvyksta jaunimo, o neretai žmonės pakalba, kad nedoras Lietuvos jaunimas… Netiesa! Gražu žiūrėti į tuos, kurie nedrąsiai ateina pirmą kartą, ir širdis džiūgauja, kai matau nusidriekusią jų eilę“, – sakė pašnekovas.
Beje, jis nėra vienintelis donoras šeimoje – iš šešių vienos šeimos vaikų ne tik vyriausias, bet ir jauniausias brolis Leonas bus apdovanoti Vilniuje. Yra ir daugiau S. Tunilos giminėje bendraminčių. Antai pusbrolio dukra Jolita Rumšaitė Plauškienė su vyru Marijumi, kurie abu jau antri metai be pertraukos aukoja kraujo. Pasak jų, dėdė – jiems puikus pavyzdys, kad nėra ko baimintis, o jei dar gali kitiems padėt…
„Man mama yra davusi kraujo, tai dabar smagu, kad galiu aš tai daryti – galbūt išgelbėti kitam gyvybę. Atsiranda pareigos jausmas, kad net lauki, kada vėl galėsi jo duoti“, – atviravo J. Rumšaitė Plauškienė.
Pasak S. Tunilos, nė vienas nežinome, kada mums prireiks kraujo. Tai ir skatina nesustoti.
S. Tunila nesiskundžia sveikata, jo manymu, duoti kraujo yra naudinga organizmui, tad jis jaučiasi puikiai, yra energingas, o kraujo spaudimas – kaip jaunuolio. „Kaip ir minėjau, kraują duoti malonu, nes žinai, kad padedi kitiems, tačiau aš padedu ir sau. Nemeluosiu, jaučiuosi puikiai, ne tik, kad kraujas atsistato, bet ir jaučiuosi kupinas jėgų. Mane kojos vis dar neša į priekį, tačiau ką reikės daryti, kai nebegalėsiu duoti kraujo… Man jau 65-eri“, – kalbėjo pašnekovas.
Nacionalinio kraujo centro duomenimis, donoru gali būti asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, o kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kg.
Siekiama, kad kraujo donorystė būtų neatlygintina
Šalyje, vykdant Neatlygintinos kraujo donorystės propagavimo 2016-2020 metų programą, buvo iškeltas tikslas iki 2016 m. gruodžio 31 d. pasiekti 60 proc. neatlygintinų kraujo ir jo sudėtinių dalių donacijų kiekvienoje kraujo donorystės įstaigoje bei Lietuvoje. Tikslas pasiektas. 2016 m. šalies kraujo donorystės įstaigose atliktos 93 097 neatlygintinos donacijos.
Pagal statistiką, 2016 m. per 89 proc. donorų kraują davė neatlygintinai, palyginus su 2015-aisiais, jų pagausėjo beveik 8 proc. Pastebima, kad 2016 m., kaip ir 2015 m., daugiausiai donacijų atlikta didžiuosiuose šalies mietuose. Šilutės rajone užregistruota 710 kraujo donorų.
Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Kraujo donorų registro duomenimis, per penkis šių metų mėnesius kraujo donorystės įstaigose iš viso atlikta per 25 tūkst. donacijų, iš jų 182 – Šilutės rajone.
Pasaulio sveikatos organizacija siekia, kad iki 2020 m. visose šalyse kraujo donorsytė būtų savanoriška ir neatlygintina.

Viktorija SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų