Šilutiškis Londoną iškeitė į gimtąją Šilutę

Nors iš Lietuvos ir toliau masiškai emigruoja jaunimas, tačiau yra tokių, kurie grįžta iš užsienio ir kuriasi gimtinėje. Šilutiškis Mantas Žadeika daugiau kaip penkerius metus gyveno Londone, kol galiausiai nusprendė laimės ieškoti gimtinėje.

Šių metų liepą Mantas gavo geriausio metų studento apdovanojimą ir įgijo mechatronikos inžinieriaus specialybę. Nuotraukoje – su broliu Justu (dešinėje).

31-erių metų Mantas puikiais rezultatais baigė prestižinį Londono universitetą ir šiuo metu dirba vyriausiuoju inžinieriumi AB „Šilutės girnos”, laisvu metu triūsia kartu su Šilutės robotikos centro įkūrėju Eivanu Maksvyčiu, o ateityje planuoja įkurti savo kompaniją, prisidėsiančią prie Lietuvos pramonės augimo.
Gyvenimo mėtytas ir vėtytas
Pokalbį Mantas pradėjo nuo jaunystės, kai dar mokėsi Vydūno gimnazijoje. Jis save prisimena kaip prastais pažymiais besimokantį jaunuolį, kuris vos išlaikė egzaminus ir baigė mokyklą… „Žadeika, tu esi žlugęs žmogus“, – šie kažkada mokytojos ištarti žodžiai Manto galvoje skamba iki pat šiol.
„Šie žodžiai mane motyvavo, jog privalau svajoti, ieškoti teisingo kelio“, – prisimena Mantas. Galiausiai jis surado savo mėgiamą užsiėmimą. Anot jo, sėkmingu keliu jį vedė aistra technologijoms ir užsispyrimas.
Taigi, vos išlaikęs tuometinius dvyliktos klasės egzaminus, šilutiškis įstojo į Klaipėdos kolegiją studijuoti teisės. Deja, šie mokslai ilgai netruko, Mantas buvo pašauktas į kariuomenę. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus kartu su kitais 11 savaičių tarnavo Rukloje. Vėliau Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo aprūpinimo laive N-42 „Jotvingis“, kuriame ėjo laivo vairininko pareigas. Ten jis išmoko savarankiškumo ir savikontrolės.
Grįžęs po karo tarnybos šilutiškis nebetęsė teisės mokslų – išvyko laimės ieškoti  į sostinę.
Keletą mėnesių gyveno Vilniuje, po to vėl grįžo į Klaipėdą.
Turbūt kaip ir daugelis berniukų, Mantas dar vaikystėje mėgo techniką, ardyti ir konstruoti įvarius daiktus. Todėl jis pasiryžo daryti tai, kas patinka – vėl stojo mokytis, tik tąkart jau  mechanikos inžinerijos. „Tik tuomet aš supratau, kad atradau tai, ko visada ieškojau. Įsitikinau, kad aš esu inžinierius“, – pasakoja šilutiškis. Tačiau ir tada nesibaigė sunkumai.
Ne vienerius metus jį gyvenimas mėtė ir vėtė – nuo pardavimų vadybininko iki elektriko, kol suprato, kad atėjo laikas išvykti svetur.
Gyvenimas Londone
Po visų patirtų nesėkmių jis išvyko atostogoms į Londoną pas brolį Justą, kur jam prasidėjo šypsotis sėkmė. „Tiesa, man buvo likę vos vieneri metai studijų Klaipėdoje, tačiau tuomet išvykti buvo palankiausias metas. Aišku, dauguma sukiojo pirštą prie smilkinio ir laikė mane bepročiu. Tačiau baigti mokslus Londone buvo mano sena svajonė“, – pasakoja Mantas.
Temokėdamas kelis angliškus žodžius, Mantas susirado darbą riestainių kepyklėlėje. Ilgos darbo valandos už menką atlygį  jo neišgąsdino, jis ryžtingai siekė savo svajonės – metus dirbo ir kartu mokėsi anglų kalbos, galiausiai išlaikęs stojamuosius egzaminus tapo Midlsekso (Middlesex) universiteto studentu.

Po kelerių studijų metų, Mantas sudalyvavo World Skills mechatronikos konkurse, dalyvavo ir kitame, kurį kasmet organizuodavo IMeche institutas Londone. Kartu su dar dviem komandos nariais Mantas sukūrė ir sukontravo prietaisą pagal pateiktus reikalavimus ir laimėjo pirmąją vietą. Puikiai sekėsi ir Londono regiono varžybose, kuriose taip pat laimėjo, skynė laurus. Negana to, kitais metais dalyvavo nacionalinėse mechatronikos varžybose ir tapo geriausiais visoje Anglijoje.

„Aš laužiau standartus – oficialiai asistentams leisdavo dirbti ne daugiau kaip 6 valandas per savaitę, o aš dirbau 15 val. Taigi, buvau paklausiausias asistentas visame fakultete“,- sakė Mantas. 

Stropiai, be poilsio šilutiškis „krimto“ mokslus ir už tai buvo įvertintas dėstytojų – jam pasiūlė atlikti universiteto praktiką. Ilgai nesvarstęs jis sutiko ir savo pasirodymu nustebino visą universiteto bendruomenę. „Aš pasiūliau savo projektą – sukūriau ir sukonstravau delta robotą, kuris visus sužavėjo. Dar po kelių mėnesių gavau žinią, kad laimėjau Lordo Sheppard‘o apdovanojimą už asmeninius pasiekimus ir gavau 500 svarų premiją. Tai buvo puiki netikėta žinia ir geras įrašas mano gyvenimo aprašyme. Praktika buvo apmokama, ir net labai dosniai“, – džiugiais prisiminimais dalijosi M. Žadeika. Negana to, jam buvo pasiūlyta dirbti asistentu universitete. „Kartu su dėstytojais padėdavau paskaitose ir laboratorijose, mokiau kitus studentus, net organizuodavau privačias konsultacijas. Aš laužiau standartus – oficialiai asistentams leisdavo dirbti ne daugiau kaip 6 valandas per savaitę, o aš dirbau 15 val. Taigi, buvau paklausiausias asistentas visame fakultete“.

Be poilsio Mantas ne tik mokėsi, bet ir dirbo trijuose skirtinguose darbuose. Sunkūs metai buvo ir finansiškai. Galime tik įsivaizduoti, kiek kainuoja buto nuoma Londone… Tačiau jis nė akimirkai neprarado optimizmo ir toliau siekė tikslo. „Vargu ar būčiau ištvėręs, jei ne įvairios gyvenimo pamokos, kurias buvau patyręs prieš tai… Aš žinojau, kad toks sunkus laikotarpis laikinas ir neaimanuodamas žengiau į priekį“, – atviravo Mantas. Galiausiai baigėsi mokslo metai, bakalauro diplomą Mantas apsigynė aukščiausiu įvertinimu.

Į Lietuvą vaikinas grįžo motociklu: aplankė vienuolika šalių, keliavo aštuonias dienas, nuvažiavo per 3500 km, kol pasiekė gimtąją Šilutę. 

Lietuvoje gyventi gera
Šiuo metu vaikinas džiaugiasi turįs laisvo laiko, mėgaujasi kūrimo ir konstravimo malonumais. „Šilutėje yra kada gyventi, čia galima labai gerai gyventi. Šilutėje į darbą nuvažiuoju per penkias minutes. Jeigu šviesoforas sankryžoje žalias – per tris. Jeigu kas apie tai išgirstų Londone, nepatikėtų, – kalbėjo Mantas. – Lietuvoje aš užsiiminėju laipiojimu, o kai tinkamos sąlygos – kaituoju, važinėju dviračiu. Šilutėje dviračių takų nors ir nedaug, bet jie puikios būklės, gražios apylinkės. Taip pat važinėju motociklu, prieš kelias savaites pirmą kartą šokau su parašiutu iš 4 kilometrų aukščio, žiemą visai greitai galima nuvažiuoti į Latviją paslidinėti. Visa tai arti, nereikia praleisti valandų valandas kamščiuose. O gamta? Kokią nuostabią mes turime gamtą. Liūdniausia, kad visa tai mes įvertiname tik tada, kai to netenkame. Londonas yra nuostabus miestas su begale galimybių, bet jeigu tos galimybės jums nereikalingos ir savo tikslus gali pasiekti Lietuvoje – tuomet kodėl save bausti ir būti toli nuo šeimos, draugų ir gimtojo krašto?“.
Tik po penkerių metų, praleistų Londone, Mantas Žadeika suprato, kad niekada daugiau nenori palikti Lietuvos. Jis pats sau įrodė, kad nėra nieko neįmanomo. Anot jo, svarbu būti kantriam, daug dirbti, turėti aiškų tikslą, o dar geriau – konkretų planą ir nenustoti svajoti.
Viktorija SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.