31-erių metų Mantas puikiais rezultatais baigė prestižinį Londono universitetą ir šiuo metu dirba vyriausiuoju inžinieriumi AB „Šilutės girnos”, laisvu metu triūsia kartu su Šilutės robotikos centro įkūrėju Eivanu Maksvyčiu, o ateityje planuoja įkurti savo kompaniją, prisidėsiančią prie Lietuvos pramonės augimo.

Pokalbį Mantas pradėjo nuo jaunystės, kai dar mokėsi Vydūno gimnazijoje. Jis save prisimena kaip prastais pažymiais besimokantį jaunuolį, kuris vos išlaikė egzaminus ir baigė mokyklą… „Žadeika, tu esi žlugęs žmogus“, – šie kažkada mokytojos ištarti žodžiai Manto galvoje skamba iki pat šiol.

„Šie žodžiai mane motyvavo, jog privalau svajoti, ieškoti teisingo kelio“, – prisimena Mantas. Galiausiai jis surado savo mėgiamą užsiėmimą. Anot jo, sėkmingu keliu jį vedė aistra technologijoms ir užsispyrimas.

Taigi, vos išlaikęs tuometinius dvyliktos klasės egzaminus, šilutiškis įstojo į Klaipėdos kolegiją studijuoti teisės. Deja, šie mokslai ilgai netruko, Mantas buvo pašauktas į kariuomenę. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus kartu su kitais 11 savaičių tarnavo Rukloje. Vėliau Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo aprūpinimo laive N-42 „Jotvingis“, kuriame ėjo laivo vairininko pareigas. Ten jis išmoko savarankiškumo ir savikontrolės.

Grįžęs po karo tarnybos šilutiškis nebetęsė teisės mokslų – išvyko laimės ieškoti  į sostinę.

Keletą mėnesių gyveno Vilniuje, po to vėl grįžo į Klaipėdą.

Turbūt kaip ir daugelis berniukų, Mantas dar vaikystėje mėgo techniką, ardyti ir konstruoti įvarius daiktus. Todėl jis pasiryžo daryti tai, kas patinka – vėl stojo mokytis, tik tąkart jau  mechanikos inžinerijos. „Tik tuomet aš supratau, kad atradau tai, ko visada ieškojau. Įsitikinau, kad aš esu inžinierius“, – pasakoja šilutiškis. Tačiau ir tada nesibaigė sunkumai.

Ne vienerius metus jį gyvenimas mėtė ir vėtė – nuo pardavimų vadybininko iki elektriko, kol suprato, kad atėjo laikas išvykti svetur.

Po visų patirtų nesėkmių jis išvyko atostogoms į Londoną pas brolį Justą, kur jam prasidėjo šypsotis sėkmė. „Tiesa, man buvo likę vos vieneri metai studijų Klaipėdoje, tačiau tuomet išvykti buvo palankiausias metas. Aišku, dauguma sukiojo pirštą prie smilkinio ir laikė mane bepročiu. Tačiau baigti mokslus Londone buvo mano sena svajonė“, – pasakoja Mantas.

Temokėdamas kelis angliškus žodžius, Mantas susirado darbą riestainių kepyklėlėje. Ilgos darbo valandos už menką atlygį  jo neišgąsdino, jis ryžtingai siekė savo svajonės – metus dirbo ir kartu mokėsi anglų kalbos, galiausiai išlaikęs stojamuosius egzaminus tapo Midlsekso (Middlesex) universiteto studentu.

Po kelerių studijų metų, Mantas sudalyvavo World Skills mechatronikos konkurse, dalyvavo ir kitame, kurį kasmet organizuodavo IMeche institutas Londone. Kartu su dar dviem komandos nariais Mantas sukūrė ir sukontravo prietaisą pagal pateiktus reikalavimus ir laimėjo pirmąją vietą. Puikiai sekėsi ir Londono regiono varžybose, kuriose taip pat laimėjo, skynė laurus. Negana to, kitais metais dalyvavo nacionalinėse mechatronikos varžybose ir tapo geriausiais visoje Anglijoje.

Stropiai, be poilsio šilutiškis „krimto“ mokslus ir už tai buvo įvertintas dėstytojų – jam pasiūlė atlikti universiteto praktiką. Ilgai nesvarstęs jis sutiko ir savo pasirodymu nustebino visą universiteto bendruomenę. „Aš pasiūliau savo projektą – sukūriau ir sukonstravau delta robotą, kuris visus sužavėjo. Dar po kelių mėnesių gavau žinią, kad laimėjau Lordo Sheppard‘o apdovanojimą už asmeninius pasiekimus ir gavau 500 svarų premiją. Tai buvo puiki netikėta žinia ir geras įrašas mano gyvenimo aprašyme. Praktika buvo apmokama, ir net labai dosniai“, – džiugiais prisiminimais dalijosi M. Žadeika. Negana to, jam buvo pasiūlyta dirbti asistentu universitete. „Kartu su dėstytojais padėdavau paskaitose ir laboratorijose, mokiau kitus studentus, net organizuodavau privačias konsultacijas. Aš laužiau standartus – oficialiai asistentams leisdavo dirbti ne daugiau kaip 6 valandas per savaitę, o aš dirbau 15 val. Taigi, buvau paklausiausias asistentas visame fakultete“.

Be poilsio Mantas ne tik mokėsi, bet ir dirbo trijuose skirtinguose darbuose. Sunkūs metai buvo ir finansiškai. Galime tik įsivaizduoti, kiek kainuoja buto nuoma Londone… Tačiau jis nė akimirkai neprarado optimizmo ir toliau siekė tikslo. „Vargu ar būčiau ištvėręs, jei ne įvairios gyvenimo pamokos, kurias buvau patyręs prieš tai… Aš žinojau, kad toks sunkus laikotarpis laikinas ir neaimanuodamas žengiau į priekį“, – atviravo Mantas. Galiausiai baigėsi mokslo metai, bakalauro diplomą Mantas apsigynė aukščiausiu įvertinimu.

Šiuo metu vaikinas džiaugiasi turįs laisvo laiko, mėgaujasi kūrimo ir konstravimo malonumais. „Šilutėje yra kada gyventi, čia galima labai gerai gyventi. Šilutėje į darbą nuvažiuoju per penkias minutes. Jeigu šviesoforas sankryžoje žalias – per tris. Jeigu kas apie tai išgirstų Londone, nepatikėtų, – kalbėjo Mantas. – Lietuvoje aš užsiiminėju laipiojimu, o kai tinkamos sąlygos – kaituoju, važinėju dviračiu. Šilutėje dviračių takų nors ir nedaug, bet jie puikios būklės, gražios apylinkės. Taip pat važinėju motociklu, prieš kelias savaites pirmą kartą šokau su parašiutu iš 4 kilometrų aukščio, žiemą visai greitai galima nuvažiuoti į Latviją paslidinėti. Visa tai arti, nereikia praleisti valandų valandas kamščiuose. O gamta? Kokią nuostabią mes turime gamtą. Liūdniausia, kad visa tai mes įvertiname tik tada, kai to netenkame. Londonas yra nuostabus miestas su begale galimybių, bet jeigu tos galimybės jums nereikalingos ir savo tikslus gali pasiekti Lietuvoje – tuomet kodėl save bausti ir būti toli nuo šeimos, draugų ir gimtojo krašto?“.

Tik po penkerių metų, praleistų Londone, Mantas Žadeika suprato, kad niekada daugiau nenori palikti Lietuvos. Jis pats sau įrodė, kad nėra nieko neįmanomo. Anot jo, svarbu būti kantriam, daug dirbti, turėti aiškų tikslą, o dar geriau – konkretų planą ir nenustoti svajoti.