Šilutiškiai – apie Liepos 6-ąją, Valstybės dieną

Rytoj, Liepos 6-ąją, visa Lietuva ir už jos ribų išvykę tėvynainiai švęs Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Šios ypatingos dienos proga šilutiškių, visuomenės veikėjų klausiame, ką jiems reiškia ši šventė ir kokia jos reikšmė mūsų tautai ir valstybei?

Daugiau kaip prieš 700 metų Kunigaikštis Mindaugas tapo pirmuoju ir paskutiniu Lietuvos karaliumi. Jis suvienijo valstybę, atkreipė į Lietuvą krikščioniškosios Europos dėmesį ir parodė, kad Lietuva turi tokią pat teisę gyvuoti kaip valstybė, nes ir jos valdovas yra krikščionis, kuriam pats popiežius suteikė teisę tapti karaliumi.

2003 m. šią dieną Lietuva šventė 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines. Vilniuje atidengtas paminklas Karaliui Mindaugui, atidarytas Karaliaus Mindaugo tiltas, Vingio parke vyko Pasaulio lietuvių dainų šventė. 

 

Šilutės H. Šojaus muziejaus muziejininkas–archeologas Mantas Užgalis:

– Ši diena turi būti svarbi kiekvienam Lietuvos piliečiui, nes ji primena ne tik mūsų valstybės ištakas, Mindaugo karūnavimo laikus, bet ir žymi pirmąjį Lietuvos bandymą įsilieti į Vakarų katalikiškąjį pasaulį. Deja, šis bandymas buvo ne itin sėkmingas – 1263 m. Mindaugas buvo nužudytas, o Lietuva ir jos politinis elitas kuriam laikui atsimetė nuo krikščionybės.

Mindaugas iki šių dienų yra vienintelis Lietuvos karalius, nors ir vėliau iki Vytauto didžiojo laikų pabaigos tarp Lietuvos valdovų būta bandymų (nors ir nesėkmingų) šalį paversti karalyste gyvuojančia kartu su kitomis Vakarų Europos monarchijomis. Mindaugas buvo pakrikštytas 1251-aisiais, o 1253 metais, kaip spėjama, liepos 6 d. jis ir jo žmona buvo karūnuoti. Ši diena žymi senosios Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą to meto Vakarų krikščioniškojo pasaulio akivaizdoje. Žinoma, viduramžių Lietuvos Mindaugo karalystės negalime tiesiogiai tapatinti su šiuolaikine Lietuvos Respublika, tačiau iš Lietuvos karalystės (ir vėlesnės LDK) kovų su vokiečių ordinu istorijos įkvėpimo sėmėsi XIX a. pab. – XX a. prad. moderniosios lietuvių tautos „architektai“, kurių dalis po 1918 m. vasario 16 d. tapo ir Lietuvos valstybės kūrėjais. Mindaugo karūnavimo diena yra lyg viduramžiškas šiuolaikinės Lietuvos valstybės atspindys.

Vasario 16-ąją mes galėjome jau atkurti ir įtvirtinti savo valstybingumą, tik jau modernesnėje valstybinėje sąrangoje, o 1990 m. kovo 11-ąją mes atgavome prarastą nepriklausomybę. Šios trys datos tikrai ypatingos Lietuvos istorijoje.

Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas Algirdas Gečas:

– Kalbant apie Liepos 6–ąją tikrai kyla daug klausimų. Kokia jos reikšmė? Gal tai tik dar viena laisva diena pavargusiems nuo įvairių reformų šalies gyventojams arba galimybė žūklės mėgėjams ištraukti savo meškeres ir pažvejoti nebijant gamtos inspektorių rūstybės?..

Norint suvokti šios datos istorinę prasmę, reikėtų bent mintimis nusikelti į Lietuvą XIII a. viduryje. Suprantu, kad tai nelengva užduotis, bet pabandyti juk galima. 1251 m. Mindaugas priima krikštą. Šio proceso tarpininko vaidmuo tenka Livonijos ordinui, jo magistrui, kuris už šią „paslaugą“ iš Mindaugo dovanų gauna dalį Žemaitijos ir kitų žemių. Kaip dabar sakoma: „Už dyką nė arklys arklio nekaso“. Po krikšto sekė kitas svarbus įvykis – 1253 m. liepos 6–ąją Mindaugą pasiekia karaliaus vainikas, kurį siunčia pats Romos popiežius, o tarpininko vaidmenį atlieka Rygos miestas. Tokia ta didžioji to meto politika, kuri istorikų yra vertinama gana įvairiai, bet dauguma jų sutinka, kad tokiu būdu Mindaugas ir jo aplinka parodė didelį istorinį įžvalgumą: jis pasiekė, jog  didžiausias to meto Europos autoritetas ir jo vadovaujama visa krikščioniškoji civilizacija pripažino Lietuvą. Lietuvos valstybė tapo krikščioniškosios Europos dalimi, o Mindaugas pasirodė, kaip sumanus politikas, kuriam pavyko perprasti to meto politinės dėlionės esmę ir paversti Lietuvą to meto Europos dalimi.

Tokiu būdu Mindaugas pasirodė kaip valdovas, kuris pagal savo galimybes ir sąlygas gūdžiame XIII amžiuje įgyvendino Lietuvos integracijos į Europą idėją. Mes puikiai suprantame, kad tai buvo tik pradžia, bandymas žengti tuo keliu, bet kryptis buvo duota ir išlaikyta per visus sudėtingus Lietuvos istorijos vingius. Ir dabartinė Liepos 6–oji, Mindaugo karūnavimo diena, turėtų būti vertinama būtent per šią plotmę –  kaip Lietuvos valstybės, jos tautos siekis būti šiuolaikinės Europos dalimi ir įprasminti savo kaip tautos būtį vieningoje Europoje. Šia prasme Mindaugo vieta Lietuvos istorijoje yra ypatinga, o Liepos 6–oji gali būti lyginama su Vasario 16–ąja ir Kovo 11–ąja.

Reikia pasakyti ir tai, kad skirtingais mūsų valstybės laikotarpiais buvo galima rinktis ir kitų kelių,  tai rodo, kaip nelengva buvo besirenkant politinius vektorius. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvoje, valdant A. Smetonai, buvo išaukštintas Vytautas Didysis, jo politika. 1930 m. labai iškilmingai buvo paminėtos jo mirties 500–osios metinės, o rusėjo 8 d. tuo laiku buvo minima kaip neįvykusios jo karūnacijos diena. Tai patvirtina mintį, jog mūsų valstybės ir tautos istorija buvo labai sudėtinga ir kiekviena nauja karta, remdamasi savo istorine patirtimi ir jai tenkančiais iššūkiais, siekia juos įprasminti savitai. Šia prasme yra akivaizdu, kad būtent Mindaugas, jo XIII a. brėžtos politikos kryptys yra itin svarbios bei reikšmingos ir šiuolaikinei Lietuvos valstybei.

Sveikinu visus su  Liepos 6–ąja ir kviečiu tą dieną pasirinkti prasmingas veiklas šeimoje, draugų būryje, gamtoje ar kitur, kurios įprasmintų šios dienos reikšmę kiekvienam iš mūsų.

Šilutės šv. Kryžiaus parapijos klebonas Remigijus Saunorius:

– Mes bažnyčioje minime ne tik šią, bet ir kitas Lietuvos valstybės šventes. Kaip Lietuvos piliečiui, gyvenančiam Lietuvoje, ši šventė yra brangi. Švęsdami Mindaugo karūnavimo dieną turime džiaugtis, nes galime vadintis lietuviais. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ne tik kitos valstybės buvo valdomos imperatorių ar karalių, tačiau ir mūsų Lietuva – juk Mindaugas buvo pirmasis priėmęs krikštą ir vienintelis Lietuvos karalius.

Šios ypatingos dienos proga vyks pamaldos už Lietuvą, prašysime palaimos šaliai ir jos gyventojams. Pastebiu, kad valstybinių švenčių metu į bažnyčią susirenka nemažai žmonių. Aišku ne tik pas mus, švenčia ir kitur, buriasi skirtingose vietose himną giedoti, kurį mieste giedosiu ir aš.

Kalbino Viktorija SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutėje pristatyti vardiniai dainininkės Ingos Valinskienės kvepalai „Aš laimINGA“

Balandžio 17-ąją, šilutiškiai turėjo unikalią progą išbandyti garsių, talentingų parfumerijos autorių sukurtus kvepalus. Šv. Velykų išvakarėse išskirtinio dizaino drabužių parduotuvėje „Stilinga kišenė” surengta kvepalų diena. Tądien Pamario krašto moterys kartu su aromatų verslo ir dėvėjimo eksperte Edita Vigelyte kalbėjosi apie kvepinimosi įpročius, parfumerinę etiką, tradicijas ir naujoves. Viena jų – pristatyti garsaus parfumerio Aisčio Mickevičiaus sukurti vardiniai, dainininkės, laidų vedėjos Ingos Valinskienės, kvepalai „Aš laimINGA“. Išskirtinai „kvepiantis“ interviu „Pamariui“ su Edita Vigelyte: –Šilutėje svečiuojatės ne pirmą kartą. Kartu su „Stilingos

Su Seimo nariu – apie referendumus ir Velykas

Trys savaitės beliko iki Lietuvos prezidento rinkimų ir tą pačią dieną, gegužės 12-ąją, rengiamų dviejų referendumų: dėl dvigubos pilietybės ir Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Palyginus su įvykusių savivaldos rinkimų agitacijos mastais, kandidatų aktyvumu ir susitikimų su rinkėjais gausa, rengimosi gegužės 12 d. balsavimui beveik nesijaučia. Apie tai ir kitas aktualijas „Pamarys“ pakalbino Seimo narį Alfredą Stasį NAUSĖDĄ. Seimas pavasario sesiją pradėjo kovo 10 d., ji paprastai baigiasi birželio 30 d., tačiau bus pratęsta dėl prezidento rinkimų. Gegužės 12 d. –

Muziejuje pamokė kiaušinius marginti vašku

Balandžio 16-ąją Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pradėjo veikti velykaičių marginimo dirbtuvės, į kurias atvykę smalsiausi Šilutės pirmosios gimnazijos mokiniai kartu su pedagoge Nijole Titiene mokėsi Mažosios Lietuvos velykinių kiaušinių dažymo meno. Velykaičių simboliai Muziejininkė–etnografė Asta Bartkevičiūtė papasakojo, jog anuomet kiaušinius margindavo vašku, keliomis spalvomis, supažindino su marginimo raštais, kurių kiekvienas turėjo tam tikrą reikšmę. Pavyzdžiui, numargintas kiaušinis brūkšneliais, it paukščio pėdutėmis, simbolizavo auką. Jeigu kiaušinis buvo dažomas rombo forma, tai anuomet sakydavo, kad tai aktyvumo ženklas, o apskritimas – padeda