„Šilutės sekretai“. Ką mena namas Lietuvininkų g. 20?

Šilokarčemos dvaro valdytojo Hugo Šojaus iniciatyva valstybės iždui priklausomoje žemėje 1897 m. buvo įsteigta ir pastatyta žemės ūkio mokykla. Mokslas šioje mokykloje truko dvejus metus: žiemą mokėsi teorinių dalykų, vasarą atlikdavo praktiką pavyzdiniuose ūkiuose bei Hugo Šojaus dvare. Mokiniai atvykdavo iš Labguvos, Pakalnės, Ragainės, Tilžės, Klaipėdos ir Šilokarčemos apskričių, jiems būdavo suteikiama gyvenamoji vieta.

Pirmojo pasaulinio karo metais pastatas sudegė, 1919 m. mokykla atidaryta Verdainėje.

1919–1920 m. buvo pastatytas naujas pastatas. Jo kieme palei sklypo rytinę ribą atsirado gyvenamasis namas personalui. Pastatas – mūrinis, 2 aukštų, su centre iškelta mansarda ir priestatu iš rytų pusės. Tuo metu tai buvo labai puošnus Lietuvininkų gatvės namo fasadas: dekoratyvūs langų apvadai, ažūrinės balkono tvorelės.

1917 m. atsikėlęs į Šilutę fabriko direktorius Kubillus, pateikė tėvų susirinkime svarstyti planus, kaip privačioms šeimų mokykloms peraugti į realinę gimnaziją ir licėjų. Atvykusi komisija pritarė privačių mokyklų draugijos pasiūlymui. Iš Piekschneiderio už 40 000 markių nupirktas dviaukštis namas, atliktas remontas. Taip 1918 m. balandžio 16 d. Princo Joachimo (dabar – Lietuvininkų) – Liepų gatvių kampe savo veiklą pradėjo Šilokarčemos realinė gimnazija – licėjus.

„Patvirtinti, ar tuo pačiu metu jai buvo suteiktas ir Herderio vardas, ar tai padaryta vėliau, duomenų stokojame“, – rašo A. Juška savo darbe „Mažosios Lietuvos mokykla“ (Klaipėdos universiteto leidykla, 2004 m.). G. H. Aschman rašo: „Iš realinės reformuotos gimnazijos išaugusi ji (Herderio gimnazija) turėjo atitikti aukščiausius laiko reikalavimus. Minimą vardą ji gavo tuoj po įkūrimo. Jau 1919 m. ji gavo Herderio vardą (kiti šaltiniai nurodo 1918 m.).“

Pirmieji mokyklos metai buvo labai sudėtingi dėl politinės Klaipėdos krašto situacijos ir dėl pokario metų infliacijos. Mokyklai trūko mokytojų, mokinių gausėjo labai pamažu.

1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos, gimnazijai iškilo daug problemų – pasitraukė jos direktorius, sumažėjo mokinių, galiausiai 1924 m. sudegė mokyklos priestatas.

Heinrich Samel (Hainichas Zamelis), Herderio gimnazijos direktorius. Dr. Dietmar Fischer nuotrauka

Nuo 1925 m. sausio 6 d. Herderio mokyklai pradėjus vadovauti dr. Zameliui, reikiamas mokinių skaičius surinktas, sujungus pirmą licėjaus (mergaičių) ir gimnazijos (berniukų) klases.1925 metų rudenį jau buvo 89 mokiniai. Mokykla restauruota, įrengti nauji kabinetai, biblioteka. Suformuotas mokytojų kolektyvas. Mokykla neturėjo sporto salės, tad naudojosi Liaudies mokyklos sporto aikšte, treniruočių sale ir gimnastikos prietaisais.

1926 m. buvo išleista pirmoji Herderio mokyklos abiturientų laida. Kitais metais pradėtomis reformomis akcentuojamas kelių kalbų (lotynų, anglų, prancūzų) vienu metu mokymasis,

1927 m. ponia pastorienė Josephi iš toliau atvykstantiems mokiniams įsteigė pensioną Domrich gatvėje.

1929 m. Herderio mokykloje mokėsi 299 mokiniai.

1930 m. spalio 11 d. įvyko naujo Herderio gimnazijos rūmų atidarymas (dab. K. Kalinausko g. 2).

O žemės ūkio mokykla vėl buvo perkelta į dabartinį Lietuvininkų g. 20 pastatą.

Prieš karą šiame pastate vėl veikė pagrindinė mokykla su žemės ūkio profiliu. Visas antras aukštas priklausė šios mokyklos vedėjui Pauliui Brokof‘ui, kuris vėliau dirbo Šilutės apskrities žemės ūkio viršininku. Mokyklos kieme buvo mokomoji bazė – mokiniai ten augino vištas, turėjo bandymų daržą. (Iš archyvinių nuotraukų matyti, kad visas kiemas buvo aptvertas tvora iš medinių pjautų lentelių – red. pastaba.) Kiemo pastate buvo mergaičių namų ruošos mokykla, bet ji turėjo atskirą  programą, savo direktorę ir mokytojus. Šios mokyklos rengdavo ūkininkus ir namų šeimininkes.

Po Antrojo pasaulinio karo pastatas nacionalizuotas, jame veikė rajoninio laikraščio redakcija ir spaustuvė.

Informacijos šaltiniai:

Šilutės miesto ir rajono pastatų istoriniai tyrimai; Šilutės Hugo Šojaus muziejaus mokslinio archyvo fondai;

Achmann Georg Harry, Herderio mokykla Šilutėje II, Salzgitter, 1985;  Šilutės pirmosios gimnazijos muziejaus fondas, inv. Nr.41016;

Achmann Georg Harry, Herderio mokykla Šilutėje, Salzgitter, 1985; (išvertė R. Dobranskienė); Šilutės pirmosios gimnazijos muziejaus fondas;

Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla. Mažosios Lietuvos fondas. Klaipėdos universiteto leidinys. 2003;

Aplankė gimtuosius namus. Pamarys, 2000, liepos 28 d.;

https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/pasakojimas-is-silutes-praeities-ii-dalis/

http://wiki-de.genealogy.net/Prinz-Joachim-Stra%C3%9Fe_in_Heydekrug#Haus_Nr.1;

http://www.pirmojigimnazija.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=7&Itemid=23;

http://wiki-de.genealogy.net/Datei:Kollegium_027.JPG;

http://wiki-en.genealogy.net/File:LandfrauenschuleHeydekrug.jpg.

 

Informaciją parengė Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytoja Laima Toliušienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų