Taip galėtų atrodyti naujas uostas buvusios senosios Šilutės lentpjūvės vietoje suprojektuotame kvartale. Viziją UAB „Kintai“ užsakymu parengė MB „Pupa – strateginė urbanistika“.

Apie strateginio planavimo problemas Šilutėje klubo nariai jau diskutavo („Pamarys“, 2013-04-19). Tačiau gyvenimas, kaip Žemė apie savo ašį, sukasi ratu, tad nutarėme apie tai pakalbėti dar kartą. Diskusija vyko praėjusių metų lapkritį, tad atsiprašome už galimus kai kuriuos faktinius neatitikimus.

Problemos ir galimos grėsmės

Antanas Čepys:
– Grįžti prie šios temos pasiūliau todėl, kad prasideda naujas Europos Sąjungos paramos programavimo periodas. Naujuoju periodu bus atskira suma, skirta konkrečiai tik Šilutės miesto teritorijai, jos tvarkymui ir plėtrai. Tikriausiai miesto visuomenė norėtų platesnės diskusijos apie tai, o kokie gi prioritetai, kokia ta galima plėtra.
Kodėl vieša diskusija reikalinga? Tikriausiai visi sutiks, kad Šilutė yra pakankamai unikalus miestas, jis iš kitų Lietuvos miestų išsiskiria savo architektūra, prūsiškojo miestelio atmosfera, kuri nėra galutinai sugadinta. Viskas, ką gražaus Šilutėje turime – yra iš praeities. Nuo 2007 iki 2014 metų Šilutėje sumažėjo 2734 gyventojais. Kaip tai turėtume vertinti: miestas gražus, jį mylime – bet paliekame?..
Kas gali pasakyti, ar tos numatomos ir planuojamos investicijos padės sustabdyti, o dar geriau – pritraukti naujų gyventojų? Šiame kontekste tartis su visuomene būtų privalu. Kad neatsitiktų taip, kaip praėjusio finansinio periodo metu, kai investicijos mieste darytos visiškai nesitarus su visuomene. Ir dalis įgyvendintų projektų kelia abejonių, o atskirais atvejais lėšos tiesiog išmestos į balą. Pavyzdžiui, Šyšos vagos valymas. Kas pasikeitė: radosi daugiau plaukiojančių baidarėmis ar laivais? Ar dabar lėšos ir vėl bus skirtos tik aplinkai tvarkyti ir ilgalaikio augimo prasme nieko nepasieks?
Todėl mano klausimai yra tokie: ar mes, miesto gyventojai, ką nors žinome apie tai, kokie planuojami pokyčiai mūsų miesto veide; ar miesto visuomenė turi ir ar turės galimybę daryti įtaką priimant šiuos sprendimus?
Kol kas panašu, kad visi sprendimai yra kabinetiniai, nedalyvaujant platesniam visuomenės atstovų ratui ar specialistams.
Aš esu vienas iš nedaugelio, kuris dalyvauja vienos darbo grupės veikloje, nebūdamas nei politikas, nei savivaldybės tarnautojas. Tačiau šiuolaikinis europietiškas supratimas apie miesto plėtrą yra nesuvokiamas be įvairių gyventojų sluoksnių įtraukimo. Gaila, kad ligšiolinė valdžia bent kol kas diskusijų su visuomene neorganizavo.
Turiu įdomų dokumentą, kuris jau artėja prie svarstymo ar net yra patvirtintas. Tai Šilutės miesto integruotos teritorijos vystymo 2014-2020 metais programos projektas. Tai yra dokumentas, kuriame jau sudėlioti darbai, kurie numatomi atlikti, kad mūsų visų gyvenimas Šilutėje gerėtų. Planuojamų darbų nemažai, o pinigų nėra tiek daug, todėl svarbu panaudoti juos racionaliai. Pastebėsiu, kad išvykstantys žmonės aiškiai signalizuoja, jog nėra darbo vietų, o ar planuojamos investicijos orientuotos į gamybos plėtrą?
Šiuolaikiniame mieste turėtų būti suderinta aplinka: malonu gyventi, yra kur dirbti, normali aptarnavimo sistema ir poilsio, laisvalaikio zonos. Bet norint tas zonas tinkamai išdėstyti, reikia žinoti, kur yra miesto centras. Jeigu centras yra patrauklus, tai palengvina priimti kitus urbanistinius sprendimus. O kur Šilutės miesto centras, ar galime įvardinti centrinę dalį? Pagrindinė mūsų gatvė net keliose vietose turi puikių miesto centro bruožų, pavyzdžiui, perimetrinį užstatymą, būdingą didmiesčių senamiesčiams, ir tai žavi ne vieną svečią. Ir logiška, kad investicijos pirmiausia turėtų būti nukreiptos į centrinės dalies tvarkymą bei plėtrą.
Būtų gerai, kad būtų paliesta privati iniciatyva – antai UAB „Kintai“ pristatė savo viziją, kokia yra galima vieno Šilutės kvartalo plėtra. Ten ir projektinės investicijų sumos kelis kartus didesnės negu minėtoje 2014-2020 m. programoje. Ar gyventojams tai įdomu?
Vizijos ir siūlymai
Petras Skutulas:
– Praėjusią savaitę sulaukiau Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Raimundo Ambrozaičio skambučio, kuris klausė mano nuomonės: ar verta organizuoti miestelėnų diskusiją ir kuo plačiau aptarti minėtą Šilutės plėtros programą. Aš pritariau, kad reikia, tikėtina, kad tokia diskusija bus. Kitas klausimas, ar susirinkus dideliam būriui iš gatvės, diskusija bus racionali ir vaisinga.
Kalbant apie Šilutę, manau, kad centras yra visa centrinė gatvė: Lietuvininkų ir Tilžės gatvės kartu. Išeitų gana ilgas Šilutės centras, ir kas dabar turėtų patekti į tą plėtros projektą, jau nėra taip aišku. Kalbant apie R. Višinsko pristatytą projektą, apie kurį „Pamarys“ rašė, tai jeigu jis realiai būtų kada nors įgyvendintas, miesto centras persikeltų marių pusėn. Gal tai būtų ir gerai – juk esame Pamario kraštas. Bet ar realu? Jeigu planuotų koks Henris Fordas, sakyčiau, kad taip ir bus, bet dabar nesu tikras.
Marijus Budraitis:
– Na jeigu tas R. Višinsko projektas būtų įgyvendintas, tai gal ir persikeltų Šilutės centras. Bet kas miestelėnui yra svarbiau: naujas centras ar senamiestis? Aš manau, kad jeigu miestą prilygintume šeimai, tai klausimas: kurių šeimos narių nuomonė apie miesto plėtrą yra svarbiausia? Nes planuojant vakarienę, vaikai pirmiausia norės picos ir traškučių, tik ar visos jų užgaidos yra sveikos ir pakeliamos šeimos biudžetui?
Ar žinome šilutiškių sudėtį pagal amžių ir užsiėmimus, į ką norime orientuotis, kam miestas turi būti patrauklus? Kadangi biudžetas yra ribotas, tai gal ir Šilutės plėtros planuose nebūtina atsižvelgti į visas užgaidas. Kiekvienas galime išsakyti daug norų, bet turi būti specialistai, kurie mus „nusodintų“ ir paaiškintų, kas ir kodėl yra realu, kas pakeliama mūsų biudžetui.
Sutinku, kad centras yra Lietuvininkų gatvė, bet man Šilutės aura – tai Šyšos upė. Kaip minėjo Antanas, nors ji ir buvo gilinta, bet paplaukioti su baidare vis tiek negalime. Upę turime, bet tai nefunkcionuojanti upė. Pastatytas naujas pėsčiųjų tiltas į stadioną, tik ar virs gyvenimas tarp dviejų tiltų (pėsčiųjų ir Žalgirio)?
Kodėl paminėjau jaunimą? Manau, kad tie, kurie jų vardu kalba, atstovauja ne visam jaunimui, o tik atskiroms grupelėms. Ir jų kalbos apie amfiteatrą, apie dar kažką, kaip labai reikalingą, nėra tinkamai pagrįstos.
Kad su strateginiu planavimu Šilutėje yra bėdų, įrodo Juknaičiuose įrengta stacionari scena su kupolu. Dirbo profesionalūs architektai, viskas gerai, bet su vienos srities specialistais nepabendravo ir dabar profesionalūs pramogų verslo atstovai negali dirbti, nes neįmanoma tinkamai įgarsinti.
Lygiai tas pats su Šilutės miestu. Jeigu prisifantazuosime ir kažkas atskiras dalis suplanuos tinkamai, bet praleisime nors vieną sritį, tai turėsime neracionaliai funkcionuojančius elementus.

Jonas Jaunius:
– Apie tarimąsi su gyventojais. Šiuo metu pagal Europos Sąjungos teisę tartis su visuomene yra privalu, bet kada tai suvoks Lietuvos savivaldos politikai – nežinau. Tas privalomumas atsirado nuo Lisabonos sutarties (vadinamoji Europos Konstitucija – autoriaus past.), kurioje numatyta, kad šalia demokratiškai išrinktų valdžios institucijų (vertikalioji demokratija) turi egzistuoti ir valdžios ryšys su visuomene (horizontalioji demokratija). Tačiau yra aiškiai pasakyta, kad horizontalioji demokratija nėra laisvas kalbėjimas „nuo bačkos“, kai pats kalbėtojas negali pasakyti, kam jis atstovauja ar kas jį delegavo. Yra suvokiama, kad visuomenei gali atstovauti tik asocijuotos struktūros, tačiau Šilutėje jų nėra daug. Todėl ir formuojant darbo grupes susiduriama su problema: o kas gi tie žmonės, kurie yra ne politikai ir ne savivaldybės darbuotojai?
Meras, sudarydamas tokias grupes, turi problemų (nesieju to nei su vienu asmeniu), nes Savivaldybėje nėra praktikos, kaip parinkti žmones, kad jie oficialiai atstovautų tam tikram visuomenės ratui. Kartais dar prisideda elementarus aplaidumas ir išeina taip, kad meras sudaro darbo grupę dėl stadiono ir salos infrastruktūros tvarkymo, bet pamiršta, kad yra sporto klubų interesams atstovaujanti Sporto taryba. Manau, kad tai rodo, jog visuomenės atstovavimo principai yra palikti užmarštyje.
Šiuo metu visuomenė, norėdama aktyviau reikšti savo nuomonę valdžiai, turi galimybę naudotis seniūnaičio pareigybe, kuri Vietos savivaldos įstatyme apibrėžta ir gali aktyviai veikti.
Bijau, kad Šilutėje vieno aiškaus centro nėra. Turime keletą skaudžių, probleminių teritorijų. Tai vadinamoji Šyšos sala prie stadiono, stoties teritorija (o stotis – visada ir visur yra savotiškas centras).
Antanas Čepys:
– Sutinku, kad neturime vieno tikro centro, bet yra keli pocentriai. Tai Šilokarčemos aikštė su istorine turgaus aikšte ir greta jos esančiais Šojaus dvaro bei Savivaldybės pastatais. Tai Lietuvininkų – Taikos gatvių sankryža su daugybe parduotuvių. Ir biblioteka su greta esančiu fontano skveru. Istoriškai dar buvo Verdainė, bet kai bažnyčios ten neliko, jos reikšmė sunyko. Todėl tikrai sudėtinga apsispręsti: o kur ta svarbiausia vieta, kur investuoti daugiausiai?
Vienas iš kriterijų, kuriuo remiantis reikėtų dėlioti investicijų prioritetus, gali būti tai, kur ir kiek jau investavome. Jeigu į Šilutės uostą ir Šojaus dvarą jau tiek lėšų sudėta, tai gal tikrai verta mąstyti apie šio pocentrio tolesnę plėtrą.
Lietuvininkų gatvės įtraukimas į tvarkymo teritoriją man yra priimtinas, nes tai jungtis su kitu pocentriu. Bet judėjimas pietų-pietryčių kryptimi, kai kalbame apie milijonus, kurie planuojami išleisti Šyšos pakrantėms, parkui, sporto arenai, stadiono aplinkai ir dar salai už jo… Ar užteksime tų milijonų, ar tik visur po truputį padailinsime?
Džiaugiuosi, kad buvo paminėta autobusų stotis – ją galima būtų ir nugriauti, nes tai vienas iš negražiausių statinių, visiškai nepatraukli vieta. Nes stotis, kur atvyksti į miestą, nuo seno būdavo arti centrinės gatvės. Šilutėje lyg ir pažeista vokiška tradicija, nes miestas formavosi iš trijų kaimų, tačiau noras turėti gražų ir tvarkingą stoties kvartalą yra pagrįstas.

Jonas:
– O kodėl griauti? Pažiūrėkite, kaip miesto centre neskoningą tipinį tarybinių laikų statinį rekonstravo Šilutės kooperatyvas – ir šiandien tas statinys neberėžia akies.

Marijus:
– Jeigu kalbame apie stoties aplinką, tai čia yra Melioratorių alėja, kur yra didelė žmonių koncentracija. Taigi, šios teritorijos sutvarkymas turėtų savų prioritetų. Dar viena problema: ar kas nors susimąsto apie tai, kad iki šiol Šilutė neturi nuolatinės masinių renginių vietos. Miesto šventės pagrindinė vieta per tuos dvidešimt metų keitėsi jau nežinia kiek kartų. O gal jau laikas pamąstyti, kad reikia turėti strateginę vietą, su gerai įrengta atitinkama infrastruktūra.
Kalbant apie sporto rūmus ir kur jie turėtų būti, manau, jog vieta Rusnės gatvėje yra gera, nes tai formuoja vieną centrą. Unikali galimybė į renginį atvykti ne tik automobiliu, bet ir laivu. O dar galimybė aplankyti šalia esantį Šojaus dvarą ir muziejų. Ir ta arena, kai ji ten atsiras, bus didelis postūmis visam R. Višinsko projektui.

Antanas:
– Apie Šyšos salos tvarkymą pasakysiu taip, kad pirminiame parko sutvarkymo projekte yra numatyta, kas gali atsirasti toje saloje, ir tai yra gerai. Tačiau kodėl už to užsikabinama, kai kalbame apie Savivaldybės lėšas ir negalvojama, o kas saugos tuos įrengtus objektus. Man neaišku.

Jonas:
– Tvirtinant tuos planus buvo kalbama, kad tai galimybė privačiai investicijai, iniciatyvai. Dabar vėl kalbama apie plane nupaišytas baidarių prieplaukas, nors, kaip minėjote, galimybių jomis plaukioti nėra. Kodėl ten nesiveržia privatininkai? Matyt, nesaugu, nepalanki vieta. Todėl aš taip pat manau, kad šiandien mes turime pernelyg daug kitų probleminių teritorijų, kurias reikia tvarkyti (pvz., irklavimo bazė uoste), ir mūsų visuomenės kultūra dar atsilieka, kad darytume dideles investicijas saloje, kurios niekas nesaugo.

Marius:
– Aš manau, kad nėra reikalo formuoti naują centrą saloje. Pažiūrėkite, kodėl cirkas nebevažiuoja ten, už miesto? Todėl, kad miestietis darosi išrankus, jis nori, kad pramoga būtų kuo arčiau, kad būtų patogu pasiekti.

Petras:
Jeigu apie salą kalbame kaip apie sveikatinimo, sporto užsiėmimams skirtą vietą, tai pažiūrėkime, ką padarė entuziastai be jokio projekto Darbininkų kvartale: prie Šyšos nukasė velėną, papylė smėlio ir yra dvi pliažo tinklinio aikštelės. Akivaizdu, kad čia sportuoti ateina, nes yra arti, o saloje jau bus per toli. Visi, kam įdomu, žino, kur ir kas įrengė privačius teniso kortus. Bet apie salą jie nesvarstė.
Tas pats ir su stotimi. Jeigu ten nebus privatininko, kuris užtikrintų teritorijos saugumą, ten valdžia nieko nepadarys. Stebiuosi, kodėl niekas nepagalvojo: o gal teritorijoje prie stoties galėjo rastis sporto arena? Susisiekimas geras, komunikacijos šalia, vietos į valias.

Antanas:
– Pabaigai noriu paminėti objektus, kurie įvardinti: Šilutės kultūros ir pramogų centro rekonstrukcija, Hugo Šojaus dvaro pastatų pritaikymas muziejaus reikmėms, senųjų evangelikų kapinių, Šilutės miesto istorinio parko sutvarkymas ir pritaikymas rekreacijai, kompleksinis Šilokarčemos kvartalo sutvarkymas, miesto stadiono rekonstrukcija, Šilutės savivaldybės administracinio pastato sutvarkymas ir kiti smulkesni objektai…
Iš esmės naujų idėjų nėra, nes visa tai kažkada jau buvo minėta. Bet ar visiems miestelėnams tokios kryptys yra priimtinos?
Iš istorijos žinome, kad kabinetuose priimti sprendimai nėra patys geriausi, todėl ir norėtume apie strateginius dalykus kalbėti kuo atviriau. Tačiau minėtojo Šilutės miesto integruotos teritorijos plėtros 2014-2020 m. programos projekto Savivaldybės interneto svetainėje nerasi.

Užrašė Jonas Jaunius