Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. I dalis

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus įkūrimo pradžią reikėtų sieti su 1889 m., kuomet Šilokarčemos dvarą įsigijo Hugo Šojus (H. Scheu, 1845-1937 m.).

Pirmasis privatus muziejus Klaipėdos krašte
Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsručio muziejams, vėliau – įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.
Dvarininko sukurtas muziejus per visą savo egzistavimo laiką išliko itin vertinamas specialistų, dažnai pabrėžiant, kad jame būta tokių eksponatų, kurių neturėjo nė vienas kitas Lietuvos muziejus.

Taip atrodė Šilutės dvaras.

Tai patvirtina dr. Jonas Basanavičius laikraštyje „Lietuva“ Nr. 150 (1691) 1928-08-25 rašytame straipsnyje: „Ne tik kad neturime Lietuvoje kiek turtingesnių archaiologiškai-etnografiškų muziejų, bet dargi nežinome apie vieno-kito archaiologinijos daiktų rinkiko kolekcijas, kurios dažnai, mirus tų daiktų mylėtojams, išsisklaido be jokios naudos tarp profanų. O tokių brangintinų kolekcijų, kurias drauge surinkus, galima būtų dėti muziejaus pagrindan, kaip pasirodo visgi dar esama. Į viena tokią turtingą tokių daiktų kolekciją aš tuo tarpu ir norėčiau atkreipti žiūrovų akis, būtent į d-ro Ericho Sheu [H. Šojaus sūnus], Šilutės apskričio viršininko, Klaipėdos krašte“.

H. Šojus gimė Klaipėdoje, turtingoje vokiečio miestiečio šeimoje. Baigė Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą. 1870-1871 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute.
Dar 1862-1869 m. atlikdamas praktiką įvairiuose Klaipėdos ir Šilutės apskrities dvaruose gerai pramoko lietuvių kalbą, labai susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Matydamas, kaip greitai nyksta senieji lietuvininkų amatai, tradicijos, tautosaka, ėmė kaupti lietuvių pasakas, patarles, dainas. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį buvo nusiuntęs net Karaliaučiaus prof. G. Nesemanui (Nessemann).
Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku bei archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (Bezzenberger). Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis priešistorės radiniais bei lietuvių etnografiniais daiktais. Tačiau pats dvarininkas archeologinių kasinėjimų neatliko.

Aktyviai kuriant muziejų, kaupiant archeologinius radinius, dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus E. Šojus (Erich Scheu, 1876–1929), jis buvo ir profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas. Vėliau pats ėmėsi archeologinių kasinėjimų.
Dr. J. Basanavičius apie E. Šojų ir jo kolekciją rašė: „Būdamas prof. d-ras Bezzenbergerio mokinys archaiologijos srityje ir ilgus metu to pat apskričio gydytojas, pažįstąs gerai vietas ir Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimą, d-ras Sheu, kaip pirmiau ir jo tėvas, pradėjo rankioti archaiologijos daiktus, kasinėdamas kapus, ir randamus žmonėse įvairius dirbinius, ir jų surinko tiek, kad dabar jojo bute du kambarių sudaro didoką, archaiologiškai-etnografišką muziejų, kuriame kaip ant delno galima matyti ir studijuoti Klaipėdos krašto žmonių gyvenimas ir jųjų kultūra nuo giliausios senovės – kelių tūkstantmečių Kristui negimus – iki pastarųjų laikų. Iš akmens kultūros periodo, pradėjus nuo skaldyti titnago įrankių, šitoje kolekcijoje randama daug brūžinto akmens ir titnago kaltų, kirvukų-Perkūno kulkų, randasi ir giliausios senovės ornamentuotų puodų šukių. Žalvario kultūros periodo ypač turiningos ir dailaus darbo iškasenos: fibulos, saktys, kaklarinkės, apyrankės, žiedai ir k. daugybė gintaro krielių, varpsčių suktuvų moterų kapuose, geležiniais kardais – vyrų kapuose rasta, kaipo įkapės pridėta rymėnų pinigai…“.

1928 m. laikraštyje „Lietuva“, sausio mėn. Nr. 3 ir Nr. 4 muziejuje sukauptas kolekcijas dar išsamiau aprašo A. Dėdele straipsnyje „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“. Jis dar kartą pabrėžia, kokios vertingos kolekcijos buvo sukauptos privačiame Šojų šeimos muziejuje: „Tiesa, tatai nėra pilno žodžio prasme koks didelis viešas muziejus. Tai yra tiktai nemaža privatinė mūsų krašto etnografijos, archeologijos, senovės literatūros ir folkloro kolekcija, tuo tarpu platesnei visuomenei ir pamatyti neprieinama. O vis dėlto tatai yra jau toks muziejinis turtas, kad drąsiai galėtų sudaryti mums tebesisteigiamam tautos muziejui visai gražią pradžią“.

Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buityje naudotų rakandų, darbo įrankių, moterų bei vyrų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tuometinėje spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“ 1924 m., 1926 m., 1928 m. Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. aprašo H. Šojaus kolekcijas: „Kaip turtingas d-ro Sheu‘o kolekcijų archaialogijos skyriaus, dar gausingesnės medžiagos jose esama lietuvių etnografijos daiktų. Pradėjus nuo labai originalės formos molinių lempų, čia randasi įvairūs puodai, dvejokai, lėkštės ir k. Iš rakandų – senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai, kekės vis originaliais ornamentais dabinta. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir k. Juostų rinkinyje yra daug, ilgų siaurų su įaustais ilgiausiais gražių dainų posmais. Ypač yra įdėmus audeklų ir įvairių audinių rinkinys, kuriame randame įaustus tokius gražius spalvuotus ornamentus, kad jais atsigerėti nebegalima…“. Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas. Prof. med. dr. P. Avižonis aprašydamas Šojų šeimos kurtą muziejų, 1926 m. laikraštyje „Lietuva“, Nr. 201 straipsnyje „Pastabos iš kelionės po Klaipėdos kraštą“ prie etnografinio eksponatų aprašo prideda, kad lankydamasis Klaipėdos krašte, Respublikos prezidentas K. Grinius užsuko į Šojų muziejų, kuriame labai domėjosi turtingu etnografiniu rinkiniu, nes ir pats turėjo didelę kolekciją sukaupęs.
Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. išleista knyga „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių) ir kitos knygos.

Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos (1629) C. Hennenbergerio didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Fr. Kuršaičio, A. Šleicherio (Schleicher), V. Kalvaičio, J. Basanavičiaus, vokiečių kalbininko K. Brugmano (Brugmann), A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus Senovės draugijos „Prussia“, o taip pat „Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos“ bei „Tilžės Lietuvių Literatūrinės draugijos“ leistus periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.
Nors tuometinėje spaudoje nebuvo aprašoma, tačiau Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850-1912 metų laikotarpiu. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Juose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Šiandien H. Šojaus kauptas augalų rinkinys yra seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsų Lietuvoje augalų rinkinys. Vertinant Lietuvos mastu tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).
Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia ir tai, kad muziejuje lankėsi įžymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai. Jame pabuvojo Vokietijos kronprincas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. E. Volteris, Lietuvos Prezidentas K. Grinius, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys ir kt.
Būdamas įsitikinęs, kad niekas geriau nežino jo muziejaus rinkinių, ekskursijas po muziejų savo svečiams, netgi visiškai apakęs, vesdavo pats H. Šojus.

Bus daugiau.

Parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkas–istorikas Ignas Giniotis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Kaip buvęs Seimo narys jaučiasi vietos politikoje?

Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovas Šilutės r. savivaldybės taryboje Audrius Endzinas į vietos valdžią sugrįžo, gerokai anksčiau buvęs Savivaldybės tarybos nariu, dvi kadencijas buvęs išrinktas Seimo nariu, ir šiek tiek ilsėjęsis nuo politikos, užsiėmęs tik verslu. A. Endzinas – verslininkas, vadovauja UAB „Energetikos objektų statyba“. Interviu su Audriumi ENDZINU pradėjome tokiu klausimu: – Esate vienintelis Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, dvi kadencijas, aštuonerius metus, buvęs Seimo nariu, dirbęs Seimo Ekonomikos komitete. – Ir Seimo nariai dar pavaduoja vienas kitą ligos ar

Steponą Kasparavičių pasveikino 90–dešimtmečio proga

Rugpjūčio 12-ąją garbingo 90-ojo gimtadienio sulaukė Juknaičiuose gyvenantis Steponas Kasparavičius. Tradiciškai jubiliato pasveikinti atvyko Šilutės r. savivaldybės atstovai: Administracijos direktoriaus pavaduotoja Dalia Rudienė ir Socialinių paslaugų poskyrio vedėja Audronė Barauskienė. Viešnios jubiliatui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų, energijos… Steponas gimė Šilalės rajone, Kalniškių kaime. Gyvenimas anuomet lengvas nebuvo, augo kartu su trimis seserimis ir broliais – Elena, Regina, Stefanija, Pranu, Algiu ir Juozu. Vos penkerių sulaukusį Stepuką tėveliai išsiuntė uždarbiauti pas gimines: gamino valgyti, vaikus prižiūrėjo, karves ar žąsis ganė,

„Pamario ženklai“ septynioliktą kartą sukvietė menininkus

Dešimt dienų Kintų Vydūno kultūros centre, kur mokytojavo ir gyveno garsusis lietuvių dramaturgas, filosofas, rašytojas Vydūnas, vyko 17-oji emalio meno kūrėjų laboratorija „Pamario ženklai“. Šeštadienį, rugpjūčio 10-ąją, buvo surengta menininkų kūrinių paroda. „Jau kurį laiką mane lydi atsisveikinimo nuotaika… Kai matai, kad jie kraustosi, renkasi daiktus, deda juos į dėžes, viskas tuštėja ir aprimsta. Laboratorijos kūrėjai pradeda gyventi savo kelionėmis, planais ir būsimais žygiais. Tuomet prasideda dvasinis atsisveikinimas“, – laboratorijos uždarymo metu kalbėjo Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Keli puslapiai iš Švėkšnos seniūno Alfonso Šepučio gyvenimo knygos

Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui birželio 21 d. sukako 60 metų. Jubiliatą pasveikino Šilutės rajono savivaldybės vadovai, kolegos seniūnai ir gausus būrys švėkšniškių. „Trumpa naktis buvo, o ryte šiek tiek troškino… O toliau gyvenimas ėjo ta pačia vaga“, – jubiliejų prisimena Alfonsas Šeputis. Gimęs saulėgrįžos dieną Mero Vytauto Laurinaičio potvarkiu padėkos jubiliejų proga pareikštos dviem seniūnams: A. Šepučiui ir liepos 11 d. 60 metų sukaktį minėjusiam Vainuto seniūnui Vitalijui Mockui. Abu yra didžiausią vadovavimo seniūnijoms stažą turintys valstybės tarnautojai, be to,