Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. I dalis

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus įkūrimo pradžią reikėtų sieti su 1889 m., kuomet Šilokarčemos dvarą įsigijo Hugo Šojus (H. Scheu, 1845-1937 m.).

Pirmasis privatus muziejus Klaipėdos krašte
Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsručio muziejams, vėliau – įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.
Dvarininko sukurtas muziejus per visą savo egzistavimo laiką išliko itin vertinamas specialistų, dažnai pabrėžiant, kad jame būta tokių eksponatų, kurių neturėjo nė vienas kitas Lietuvos muziejus.

Taip atrodė Šilutės dvaras.

Tai patvirtina dr. Jonas Basanavičius laikraštyje „Lietuva“ Nr. 150 (1691) 1928-08-25 rašytame straipsnyje: „Ne tik kad neturime Lietuvoje kiek turtingesnių archaiologiškai-etnografiškų muziejų, bet dargi nežinome apie vieno-kito archaiologinijos daiktų rinkiko kolekcijas, kurios dažnai, mirus tų daiktų mylėtojams, išsisklaido be jokios naudos tarp profanų. O tokių brangintinų kolekcijų, kurias drauge surinkus, galima būtų dėti muziejaus pagrindan, kaip pasirodo visgi dar esama. Į viena tokią turtingą tokių daiktų kolekciją aš tuo tarpu ir norėčiau atkreipti žiūrovų akis, būtent į d-ro Ericho Sheu [H. Šojaus sūnus], Šilutės apskričio viršininko, Klaipėdos krašte“.

H. Šojus gimė Klaipėdoje, turtingoje vokiečio miestiečio šeimoje. Baigė Klaipėdos aukštesniąją miestiečių mokyklą. 1870-1871 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute.
Dar 1862-1869 m. atlikdamas praktiką įvairiuose Klaipėdos ir Šilutės apskrities dvaruose gerai pramoko lietuvių kalbą, labai susidomėjo lietuvių papročiais ir tautosaka. Matydamas, kaip greitai nyksta senieji lietuvininkų amatai, tradicijos, tautosaka, ėmė kaupti lietuvių pasakas, patarles, dainas. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį buvo nusiuntęs net Karaliaučiaus prof. G. Nesemanui (Nessemann).
Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku bei archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (Bezzenberger). Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis priešistorės radiniais bei lietuvių etnografiniais daiktais. Tačiau pats dvarininkas archeologinių kasinėjimų neatliko.

Aktyviai kuriant muziejų, kaupiant archeologinius radinius, dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus E. Šojus (Erich Scheu, 1876–1929), jis buvo ir profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas. Vėliau pats ėmėsi archeologinių kasinėjimų.
Dr. J. Basanavičius apie E. Šojų ir jo kolekciją rašė: „Būdamas prof. d-ras Bezzenbergerio mokinys archaiologijos srityje ir ilgus metu to pat apskričio gydytojas, pažįstąs gerai vietas ir Klaipėdos krašto lietuvių gyvenimą, d-ras Sheu, kaip pirmiau ir jo tėvas, pradėjo rankioti archaiologijos daiktus, kasinėdamas kapus, ir randamus žmonėse įvairius dirbinius, ir jų surinko tiek, kad dabar jojo bute du kambarių sudaro didoką, archaiologiškai-etnografišką muziejų, kuriame kaip ant delno galima matyti ir studijuoti Klaipėdos krašto žmonių gyvenimas ir jųjų kultūra nuo giliausios senovės – kelių tūkstantmečių Kristui negimus – iki pastarųjų laikų. Iš akmens kultūros periodo, pradėjus nuo skaldyti titnago įrankių, šitoje kolekcijoje randama daug brūžinto akmens ir titnago kaltų, kirvukų-Perkūno kulkų, randasi ir giliausios senovės ornamentuotų puodų šukių. Žalvario kultūros periodo ypač turiningos ir dailaus darbo iškasenos: fibulos, saktys, kaklarinkės, apyrankės, žiedai ir k. daugybė gintaro krielių, varpsčių suktuvų moterų kapuose, geležiniais kardais – vyrų kapuose rasta, kaipo įkapės pridėta rymėnų pinigai…“.

1928 m. laikraštyje „Lietuva“, sausio mėn. Nr. 3 ir Nr. 4 muziejuje sukauptas kolekcijas dar išsamiau aprašo A. Dėdele straipsnyje „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“. Jis dar kartą pabrėžia, kokios vertingos kolekcijos buvo sukauptos privačiame Šojų šeimos muziejuje: „Tiesa, tatai nėra pilno žodžio prasme koks didelis viešas muziejus. Tai yra tiktai nemaža privatinė mūsų krašto etnografijos, archeologijos, senovės literatūros ir folkloro kolekcija, tuo tarpu platesnei visuomenei ir pamatyti neprieinama. O vis dėlto tatai yra jau toks muziejinis turtas, kad drąsiai galėtų sudaryti mums tebesisteigiamam tautos muziejui visai gražią pradžią“.

Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buityje naudotų rakandų, darbo įrankių, moterų bei vyrų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tuometinėje spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“ 1924 m., 1926 m., 1928 m. Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. aprašo H. Šojaus kolekcijas: „Kaip turtingas d-ro Sheu‘o kolekcijų archaialogijos skyriaus, dar gausingesnės medžiagos jose esama lietuvių etnografijos daiktų. Pradėjus nuo labai originalės formos molinių lempų, čia randasi įvairūs puodai, dvejokai, lėkštės ir k. Iš rakandų – senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai, kekės vis originaliais ornamentais dabinta. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir k. Juostų rinkinyje yra daug, ilgų siaurų su įaustais ilgiausiais gražių dainų posmais. Ypač yra įdėmus audeklų ir įvairių audinių rinkinys, kuriame randame įaustus tokius gražius spalvuotus ornamentus, kad jais atsigerėti nebegalima…“. Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas. Prof. med. dr. P. Avižonis aprašydamas Šojų šeimos kurtą muziejų, 1926 m. laikraštyje „Lietuva“, Nr. 201 straipsnyje „Pastabos iš kelionės po Klaipėdos kraštą“ prie etnografinio eksponatų aprašo prideda, kad lankydamasis Klaipėdos krašte, Respublikos prezidentas K. Grinius užsuko į Šojų muziejų, kuriame labai domėjosi turtingu etnografiniu rinkiniu, nes ir pats turėjo didelę kolekciją sukaupęs.
Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti J. Bretkūno „Postilės“ du tomai, V. Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška Lietuvos istorija, 1684 m. išėjusi Ch. Hartknocho Prūsijos istorija, J. Laukio 1845 m. išleista knyga „Būdas senovės lietuvių (kalnėnų ir žemaičių) ir kitos knygos.

Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos (1629) C. Hennenbergerio didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Fr. Kuršaičio, A. Šleicherio (Schleicher), V. Kalvaičio, J. Basanavičiaus, vokiečių kalbininko K. Brugmano (Brugmann), A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus Senovės draugijos „Prussia“, o taip pat „Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos“ bei „Tilžės Lietuvių Literatūrinės draugijos“ leistus periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.
Nors tuometinėje spaudoje nebuvo aprašoma, tačiau Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850-1912 metų laikotarpiu. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Juose yra dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų. Šiandien H. Šojaus kauptas augalų rinkinys yra seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsų Lietuvoje augalų rinkinys. Vertinant Lietuvos mastu tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).
Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia ir tai, kad muziejuje lankėsi įžymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai. Jame pabuvojo Vokietijos kronprincas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. E. Volteris, Lietuvos Prezidentas K. Grinius, ministras pirmininkas E. Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius A. Merkys ir kt.
Būdamas įsitikinęs, kad niekas geriau nežino jo muziejaus rinkinių, ekskursijas po muziejų savo svečiams, netgi visiškai apakęs, vesdavo pats H. Šojus.

Bus daugiau.

Parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkas–istorikas Ignas Giniotis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Vaikas mus išmokė gyventi kitaip“

Neretai daugelis net nepagalvoja, kodėl jaučiasi nelaimingi, lyg juos kamuotų nuolatinės pagirios, nors alkoholio nevartojo nė lašo. Tokį „malonų“ jausmą taip pat sukelia ir stresas, nuovargis, blogas maistas bei nekokybiškas miegas. Norint švytėti, pasitikėti savimi ir jaustis puikiai, vertėtų sunerimti dėl savo ir savo vaikams diegiamų gyvenimo įpročių, nes be tinkamos mitybos, gero poilsio, fizinės veiklos ir dvasinio tobulėjimo veikiausiai kasdienės šypsenos veide gali taip ir neatsirasti. Apie tai, kodėl nusprendė pakeisti savo gyvenimo būdą ir kaip visai šeimai sekasi

Kaip parduoti būstą?

Keičiate gyvenamąją vietą, tačiau dar nepardavėte savo senojo būsto? Jie taip, čia rasite patarimų, kaip greitai ir už gerą kainą parduoti būstą. Norint parduoti būstą svarbu suprasti, kad tai nėra vienos dienos darbas, šis procesas gali užtrukti amžinybę. Kad taip neatsitiktų, svarbu žinoti, ko reikia sėkmingam pardavimui.  Kriterijai, į kuriuos verta atsižvelgti norint parduoti būstą:   Dokumentacija Rinka Pateikimas Reklamos platinimas Bendravimas su potencialiu pirkėju Sutartis Dokumentacija Įsitikinkite, ar galite parduoti būstą. Tai turėtų būti pirmas žingsnis kurio privalote imtis.

Ar apmokestins automobilių stovėjimą Šilutės centrinėje gatvėje?

Šilutės r. savivaldybės tarybos Ekonomikos ir finansų komitete išklausyta informacija dėl galimybės apmokestinti automobilių stovėjimą Šilutės miesto centrinėse – Lietuvininkų ir Tilžės – gatvėse. Tilžės gatvėje dabar įprasta automobilius statyti abipus gatvės, važiuoti telieka siauroku gatvės viduriu. Kad miesto centras užkimštas stovinčiais automobiliais, jau niekas neneigia. Ką daryti? Posėdyje paminėta, kad automobilių stovėjimo aikštelės yra šalia Šilutės kultūros ir pramogų centro pastato, Šilutės H. Šojaus muziejaus, tačiau centrinėje Lietuvininkų gatvėje jų nuolatos pristatyta tiek, kiek tik telpa. Yra aikštelės netoli

„Atsiverkime: pasaulio grožis – mūsų sieloje“

Tokiais žodžiais lapkričio 22 d. prasidėjo Šilutės trečiojo amžiaus universiteto renginys, kuriame dalyvavo psichologė Rūta Gagienė, architektė, fotografė, dailininkė ir muzikantė Tatjana Petravičienė. Savo pirmosios poezijos knygos eilėmis pasidalijo Irena Šeputienė, padedama TAU literatų būrelio narių. Suaugusiųjų mokymo centro direktoriaus pavaduotoja Daiva Būdvytienė papasakojo apie suaugusiųjų mokymosi savaitės „Mokymosi pasaulis laukia. Keliaukime“ renginius. Veikė I. Šeputienės knygų ir T. Petravičienės pieštų fraktalų parodėlės. Renginio vedėja Aldona Sapronaitienė, priminusi Vydūno žodžius „Tik kuriantis žmogus yra gražus“, pirmiausia pakvietė kalbėti psichologę Rūtą