Gegužės 10 d., antradienį, 17.10 val. viešojoje F. Bajoraičio bibliotekoje svečiuosis kraštietis kalbininkas, vertėjas, prof., hab. m. dr. Arnoldas PIROČKINAS. Vyks susitikimas–paskaita „Reformacijos poveikis lietuvių raštijai“, bus aptariama naujausia A. Piročkino knyga „Lietuvių kalbos savitumas: lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“. Leidinį bus galima įsigyti.

Kas sieja su Šilute?
Nors būsimasis profesorius gimė Pašvenčio kaime, Jurbarko valsčiuje, su Šilute jį riša paskutinieji mokykliniai metai (baigė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą, trumpai dirbo tuometiniame rajono laikraštyje). Pasidairę interneto svetainėse, rasime, kad A. Piročkinas, 1955 m. baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, kurį laiką mokytojavo vidurinėse mokyklose, o vėliau kaip talentingas filologas buvo pakviestas dirbti tame fakultete. Labai platus profesoriaus darbų baras, bet svarbiausios yra jo knygos „Prie bendrinės kalbos ištakų“, „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“, „Jono Jablonskio laiškai“, „Jono Jablonskio kalbos taisymai“, „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“, parašytos remiantis mūsų kalbotyros klasiko darbais bei archyviniais šaltiniais ir kupinos įžvalgių lingvistinių bei istorinių komentarų. Tai didžiai vertingas indėlis į lituanistikos, ypač lietuvių bendrinės kalbos istoriją, – pažymima informacijoje apie profesoriaus darbų vertę.
Malonu pastebėti, kad vienas iš jo veiklos barų yra laikantis prieškario tradicijų plėsti apleistą kalbos kultūros darbą. Begalė aktualių straipsnių skelbta „Kalbos kultūroje“, „Kultūros baruose“, „Mūsų kalboje“, „Gimtojoje kalboje“, „Gimtajame žodyje“, „Lietuvos aide“, o pastaraisiais metais ypač „Mokslo Lietuvos“ laikraščiuose. Didelės erudicijos, plataus kalbinio išsilavinimo, pagavus naujovėms mokslininkas neužsidaro kabinete. Pavyzdžiui, 1971–1972 m. stažavosi Čekoslovakijoje (Brno universitete) ir grįžęs iš ten parašė čekų kalbos vadovėlį studentams (1973), o vėliau (2004) ir stamboką „Čekų-lietuvių lietuvių-čekų kalbų žodyną“. Tai bene pirmieji tokios rūšies darbai mūsų filologinėje literatūroje.
Gana ilgas yra profesoriaus A. Piročkino darbų sąrašas, gal ir nebūtina jo viso čia vardyti, nebent verta pridurti, kad nė vieno iš tų darbų nedarė skubomis ar atmestinai. Tai begalinio kruopštumo ir atidos žmogus – pasakytume apie jo darbo stilių, o štai vienas bendradarbis taip papildo: „Arnoldas Piročkinas visada yra savo tautos ir valstybės žmogus, aktyvus pilietis. Kaip šiltą prisiminimą saugau atmintyje įspūdžius iš dabar jau tolimų 1991 metų, kai iš Aukščiausiosios Tarybos buvo paprašyta peržiūrėti rengiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos kalbą. Ir visi mūsų padaryti Konstitucijos teksto kalbos taisymai buvo priimti“.
Lietuvių kalbos savitumas
Susitikime bibliotekoje, manykime, bus kalbama apie vieną paskutiniųjų knygų „LIETUVIŲ KALBOS SAVITUMAS. Lietuvių kalbos gretinimas su giminiškomis kalbomis“ 2016 m. Šis darbas – atsakas 2010 m. birželio 2 d. žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ redakcijoje susirinkusiai grupelei intelektualų, kurie paskelbė imąsi iniciatyvos kurti sąjūdį „Stabdyk lietuvinimą!” Pagal to antilietuviško sąjūdžio kūrimo iniciatorių Mantą Adomėną, filosofą, vertėją, Seimo narį ir eseistą, lietuvių kalboje trūkstą žodžių „įvairioms kultūrinėms būsenoms išreikšti, tam tikroms jausenoms, nuotaikų atspalviams, moralinio santykio niuansams, tiksliems loginiams santykiams, kultūriniams dalykams įvardinti“ . Kaltinamąjį nuosprendį M. Adomėnas grindžia teiginiu, kad lietuvių kalba „iki galo neatliko perėjimo nuo buvimo valstiečių kalba iki kultūrinės kalbos“.
„Lietuvių kalbos savitumas“ – jaudinantis atsakymas (ir paaiškinimas) lietuvių kalbos menkintojams. Profesorius A. Piročkinas, tobulai įvaldęs mokslinį stilių, dar ir puikus publicistas. Pasirinkęs populiarizacinę knygos kryptį, jis neatsiriboja nuo mokslo dalykų, bet nagrinėjamą medžiagą pateikia suprantamą tiek abiturientui, tiek eiliniam skaitytojui. Knygos esmė – išryškinti lietuvių kalbos savitumą, savąjį turtingumą, kad skaitytojas įgytų atsparos mėginimams menkinti savo tautos vertingiausią dvasinį kūrinį. Tam autorius pasirinko gretinamąją kalbotyrą – nagrinėjami dalykai gretinami su giminiškų kalbų atitikmenimis. Informatyvūs, labai įdomūs pavyzdžiai pateikiami be galo tolerantiškai. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie lietuvių kalbos garsyno savitumą, profesorius sako: „Atidžiau įsiklausius galima kiekvienoje kalboje girdėti sąskambių, kurie tiktų kalbėtis su Dievu, draugu, mylimąja ir priešu.“
Esu tikra, kad būsimo susitikimo dalyviams (ir tokios progos nereikėtų praleisti) profesorius A. Piročkinas vaizdžia kaip rašto, taip ir žodine kalba atskleis mūsų kalbos savitumo niuansus, o aš, kaip skaitytoja, turiu prisipažinti, kad šią knygą perskaičiau kaip nuostabų intriguojantį grožinės literatūros kūrinį, kurio pagrindinė veikėja – KALBA. Vaizdingas ir aiškus mokslinis minties pagrindimas ne tik nevaržė, bet savaip ryškino vaizduotėje besikuriantį nuostabų moters – kalbos paveikslą. Ne vien rūbas – žodingumas, gramatinių formų įvairovė (linksnių galūnių gausa, nuosakos…), bet ir „įsigarsinantys“ skaitant ilgųjų skiemenų priegaidžių atspalviai, sudarantys didžiules galimybes eiliuotajai poetinei raiškai, patikslino supratimą, kodėl neįmanomas kai kurių poetinių (ir ne tik ) lietuviškų tekstų adekvatus vertimas į kitas kalbas.
Gimtoji kalba, eidama iki mūsų, paliko išminties, istorijos, kultūros raidos ir kitokių pėdsakų ne tik žodyne, posakiuose, tekstuose, bet ir pačioje gramatikoje. Niekada nepagalvojau, kad iš artimų mums kalbų tik mes turime tiek kalbos dalių, kad toks įspūdingas besąs ištiktukas, kad žodžiui „eiti“ turime per 3900 sinonimų. Nepagalvojau, kad veiksmažodis „rodo žmogaus minties darbą“…
Šaltą balandžio pabaigą sušildžiusią knygą profesorius A. Piročkinas baigia liūdnoka, bet viltinga gaida: gal vis dėlto atsiras iškilus kalbininkas, kuris suras sprendimą, kaip tą „įspūdingo turtingumo kalbą, kurią lietuvių tauta per savo egzistavimo šimtmečius sukaupė ir išsaugojo, įlieti į tiesiog neaprėpiamą pasaulinį procesą. (…) Nes „esama pavojaus, kad kalbos tvarkytojai (…) stengsis mechaniškai derinti savo kalbą prie didžiųjų kalbų tendencijų. Tokios krypties įsigalėjimas būtų lietuvių kalbos pražūtis“.
Apie tai privalu pamąstyti kiekvienam ir ypač dabar.
Irena Arlauskienė
P. S. Daug yra profesorių jaudinančių temų, todėl tikimės labai įdomaus ir akiratį plečiančio pokalbio.