Seserys dvynės visą gyvenimą buvo greta

Nikėliškei (Švėkšnos sen.) Valerijai Urbonienei gyvenimas atseikėjo gražių metų – štai atšventė 90-ąjį gimtadienį, užaugino dvi dukras, turi anūkių ir proanūkę. Tebegyvena savo gražiuose namuose gamtos prieglobstyje, yra mylima ir globojama. Ji puiki pašnekovė ir klausytoja.

Jubiliatę Valeriją Urbonienę sveikino Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis (kairėje), Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis.Kartu su jais nuotraukoje (dešinėje) socialinio darbo organizatorė Neringa Andrijauskienė, dukterėčia Aldona Būdvytienė ir 90–metė Valerija Urbonienė.

Nikėlų kaime pravėrus sodybos vartelius, pirmasis pasisveikina vyras, kaip vėliau paaiškėja, Valerijos dukterėčios Aldonos sutuoktinis. Einame cementuotu takeliu, kuris staiga pasidalija į du keliukus, kurie veda prie dviejų, beveik vienodų geltonai nudažytų namukų, apsuptų įvairiausių sodo medžių. Šiuose namuose ilgus metus šalia viena kitos gyveno dvynių Valerijos ir Zofijos šeimos (Zofija praėjusį pavasarį atgulė Amžinojo poilsio).
Prie namo gražus šulinys. Duris atidaro ponia Aldona ir pakviečia į vidų. Netrukus pasirodo ir gimtuvininkė Valerija. Su gražiu gimtadieniu Valeriją pasveikino Šilutės r. savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis ir perdavė linkėjimus (bei vitaminų nuo savivaldybės mero), Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis padovanojo tulpę, pavasario gėlę, knygelę apie Švėkšną ir palinkėjo sveikatos ir gražių metų.
Į Nikėlus atsikėlė iš Bumbuliškės
Valerijos vaikystė praėjo Bumbuliškės kaime, netoli Švėkšnos. Kartu augo penkios seserys ir vienas brolis. Valerija pasakojo, kad su seserimi, dvyne, su kuria visą gyvenimą buvo šalia, net namus pasistatė greta. Čia sutiko savo vyrą, čia ir kūrėsi. Su seserimi buvo labai panašios ir labai artimos. Kad tai tiesa, liudija ant stalelio padėta nuotrauka su sesers Zofijos atvaizdu. Su vyru Antanu užaugino dvi dukras. Laikė gyvulių, daug dirbo, norėjo sutaupyti pinigų, kad galėtų nupirkti dukroms butus. Šiandien abi jos gyvena Klaipėdoje. Džiaugdamasi Valerija pasakoja, kad turi dvi anūkes – Moniką ir Laimą bei proanūkę Robertą.
Paklausta, kaip šiandien gyvena, Valerija atsakė: „Mano diena prasideda paprastai, kaip ir visų žmonių, keliuosi, valgau. Su manim būna ir man padeda dukterėčia Aldona, Zofijos dukra“.
„Kol Valerijos dukros turi darbus, aš padedu per savaitę prižiūrėti „ciocytę“ (taip mano vaikai vadino tetą). Savaitgaliais jos atvažiuoja. Buvo ne kartą išsivežusios į Klaipėdą, tačiau ilgiau kaip dvi dienas senoji neištveria – nori grįžti į savo namus“, – pasakojo Aldona. – „Ciocytė“ Valerija ir mano mama buvo labai panašios, užtat jų charakteriai skirtingi. Mano mama buvo lėtesnė, neskubanti, o Valerija nepasiduodanti, einanti, kovojanti. Jai galima pavydėti – nieko nelaukdama keliasi iš kovos ir eina. Su ja mes visą laiką gerai sutardavome, todėl ir dabar pagloboju“.

Seserų dvynių namai greta

Niekada nesusipykome
„Mūsų šeimos tiek daug metų pragyveno greta, ir niekada nebuvome susipykę. Jei būdavo šventės, tai vieni pas kitus eidavome, ir darbus padėdavome vieni kitiems nudirbti.
Gyvename gražioje gamtos apsuptyje, tai irgi, tikriausiai, padeda kurti gerus santykius. Netrukus dukra Birutė išeis į pensiją ir parvažiuos į gimtuosius namus. Mes senstame taip pat, norime turėti daugiau laiko, bet aš ir toliau padėsiu, kiek reikės“, – atviravo dukterėčia Aldona Būdvytienė.
Išeidami dar pasižvalgome po kiemą ir laukus. Čia tikras gamtos rojus, ypač vasarą: čiulba kiemo paukščiai, žydi savos gėlės. Netrukdo ir kelio dulkės, kurios kyla nuo pravažiuojančių didžiulių mašinų. Čia namai – čia gerai.
Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia