Seniūnė Dalia Drobnienė – apie kelių statybas ir… žiniasklaidos sąžinę

Estakados atidarymo metu Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė premjerui Sauliui Skverneliui padovanojo Rusnės nuotrauką. Petro Skutulo nuotr.

Dalia Drobnienė – tikra Rusnės salos dukra, čia gimusi ir užaugusi, čia jau septinti metai einanti seniūnės pareigas. Apie jau pastatytą estakadą kelyje į Rusnę, apie kelio nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados tvarkymo darbus D. Drobnienė kalba kaip solidžią darbo patirtį sukaupusi kelių ir tiltų statybos inžinierė. Premjerą Saulių Skvernelį gerbia ir to neslepia, šalies žurnalistus peikia žodžių neparinkdama…

Pokalbį su Rusnės seniūne Dalia DROBNIENE pradėjome nuo Rugsėjo 1–osios proga saloje vykusių švenčių.

– Buvau abiejose mokyklose. Rusnės specialioji turi 61 globotinį, Rusnės progimnazijos skyriuje, kuris priskirtas Šilutės Pamario pagrindinei mokyklai, – 50 mokinių, vaikų darželyje dar 39 mažieji – čia jų vis daugėja. Kai kitais metais turėsime naują kelią su estakada, net neabejoju, kad vaikų dar padaugės. Ir šeimų padaugės. Į Rusnės specialiąją mokyklą vaikų atsiveža net iš Bitėnų, Pagėgių savivaldybės. Gyvena jie čia savaitę. Penktadieniais išvežami į namus, nuo pirmadienio – vėl čia, – pasakojo D. Drobnienė ir pasidžiaugė. – Dabar Rusnėje tvarkomi šaligatviai. Atkarpoje nuo Pakalnės upės tilto, bus keliolika suoliukų, nauji šviestuvai ir Neringos gatvės gal pusė kilometro bus grįsta naujomis trinkelėmis ir naujas apšvietimas.

– Estakadą pastatė, tvarko kelią, tad susisiekimas su Rusne tebėra sunkus?
– Važiuoja automobiliai ir ilgesniu keliu per Sausgalvius, čia būtų per 20 kilometrų, ir trumpesniu atstumu per Šyšos kaimą, kur žvyrkelio susidaro per septynis kilometrus. Šis žvyrkelis išties prastas – labai duobėtas, o dulkės nėra taip svarbu. Abiem į salą patekti dabar galimais keliais naudojamės visi Rusnės gyventojai, statybininkai, kurie dirba Rusnėje, taip pat ir kelio nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados tvarkytojai. Statyboms reikia viską suvežti.

Rugsėjo 20 dieną pagal darbų planą tvarkomame kelyje turi būti sukalti jau visi poliai. Jie kalami visame kelio plote. Dirbo dvi poliakalės. 3 kilometrų ilgio kelias visas sutvirtintas tokiais poliais. Vieno polio ilgis – 8, 9 metrai ar dar daugiau. Ant kiekvieno polio uždedamos „galvutės“, vadinamieji kapiteliai. Nuo Rusnės pusės ant kelio yra ir po 12 polių vienoje eilėje, Šilutės link durpingas sluoksnis keičiasi, tad poliai bėra retesni ir trumpesni, užtat jų „galvutės“ didėja. Yra ir po 8, 6 polius skersai kelią.

Kur durpingas sluoksnis aukščiau, polių sukalta tankiau, kur durpių yra giliau, polių reikia mažiau. Nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto į Rusnės pusę gal 500 metrų kelio polių nėra. Ten statybininkai jau veža skaldą. Čia beveik galima būtų važiuoti. Nuo kelio į Sausgalvius iki estakados visa 3 kilometrų ilgio kelio juosta vien iš sukaltų įvairaus ilgio polių. Gal lapkritį keliu ir estakada leis važiuoti. Bus žvyro ir skaldos sluoksnis. Gera vasara ir gražus ruduo leido daug padaryti. Turėkime kantrybės. Rodos, iš viso statybininkų dirbo gal du tūkstančiai. Tai brangiausias kelias Lietuvoje. Kito tokio kelio ant polių šalyje nėra. Lenkai daro taip. Šiemet kelio atidarymo nebus, juostelės nekirpsime. Per žiemą kelias turi susistovėti. Nuo gruodžio vidurio iki kovo vidurio neleidžiama vykdyti kelio darbų. Kas savaitę kelio darbus tikrina specialistai, komisija. Komisija vertino tą pusės kilometro ilgio kelio dalį be polių, jeigu būtų radusi trūkumų, tektų viską daryti iš naujo.

Smalsiam laikraščio skaitytojui noriu paaiškinti, kad į tarpus tarp polių su uždėtomis „galvutėmis“, kurios turi būti vienodame lygyje, pripylė smėlio, sutankino jį. Tuomet klojama geotekstilė… Nesijuokite, aš jau moku statyti estakadą ir kelius tiesti. Ant šios medžiagos pila projekte nurodytą smėlio sluoksnį. Dabar pils skaldą, žvyrą. Daromas toks sumuštinis. Visa tai turi susistovėti, bet važiuoti galėsime.

Estakada – gelžbetoninė sijinė 460 metrų ilgio, turi 416 spraustinių polių, 64 kolonas,16 rygelių ir 170 perdangos sijų. Ant jų – gelžbetoninė monolitinė plokštė, atlikti betonavimo, asfaltavimo darbai.

– O ką girdite iš rusniškių? Laukia? Pyksta?
– Laukia. Ir pykstančių yra. Čia gi Lietuva… Nori čia ir dabar. Greitai ir daug. Net vyrai, net statybininkai senjorai sakė, kodėl estakados statybininkai negali dirbti visą parą? Sakau, juk turėjo reikalų su betono skiediniu. Jis net pilkai mėlynos spalvos, reikia laiko jam sustingti. Kai statė estakadą, mačiau pakabintus kiekvienos dienos darbų grafikus. Kiek sumontuoti kolonų, supilti betono skiedinio. Kai išgirstu įtarinėjimų, neva „pinigus plauna“, pikta darosi. Kiekvieną poliakalę aptarnavo po penkis betonvežius, 6 valandą 10 minučių jie jau turėdavo būti ties Vilkyčiais, kad prieš 7 valandą jau būtų prie poliakalės, kuri dirba nesustodama, o cemento skiedinys pilamas ir pilamas į poliui skirtą įkaltą vamzdį, iš kurio išstumiama žemė ir vibruojant skiediniu pripildomas vidus. Vamzdį ištraukus, skiedinys aušta jau grunte. Estakados poliams naudojo dar ir armatūrą, ten poliams klojo ir pamatą.

Galiu pasakyti, kiek estakadai panaudota metalo, asfalto, armatūros, skiedinio… Viską žinau. Viską turiu susirašiusi dar ir su gal tūkstančiu nuotraukų, net filmuota medžiaga. AB „Kauno tiltai“ turėjo fotografą, kuris fiksavo visus darbus. Bus ateities kartoms. Ir bet kam galiu akis iškabinti už pasakymą, kad „plaunami pinigai“. Bent paskaičiuokime… Kai buvo pastatytos estakados kolonos, iš Lenkijos vežė sijas. Jų atvežimas ir sumontavimas kainavo 1 milijoną eurų. Vežė naktimis, su specialia palyda priekyje ir gale. Dienomis neleido vežti dėl ilgio. Kokia nakties darbo kaina? Ir keliais ne visais galėjo važiuoti, tik kur leido. Pirmųjų sijų laukiau 4 valandą, sulaukiau pusę septynių…

Ir dar. Tvarkomas kelias bus daug platesnis, palei mišką eis pėsčiųjų ir dviratininkų takas. Tai bus normalus regiono kelias. Kai kelias bus išasfaltuotas, sodinsime medžius.

– Gal skeptikams būsite atsakiusi? O tai vis bamba ir bamba…
– Tegul bamba! Bet neužmirškite, kad tos estakados galėjo ir nebūti. Ten, valdžios viršūnėse, kostiumuoti žmonės net nežino, kiek gyventojų Rusnėje. Dabar yra 1467 gyventojai, o juk buvo ir dvigubai daugiau. Net iki 5 tūkstančių. Nuskambėjo frazė: kam dėl šimto žmonių statyti estakadą? Ir taip sako Seimo narys! Nei buvo, nei matė mūsų vargus per potvynius, nei žino…
Ir vasarą svečių saloje netrūko. Kas norėjo Rusnėje pabūti, tie ir suvažiavo. Aš matau šios istorijos pabaigą kaip šviesą. Ji ryški. Žmonės dirba, pinigų yra. Padarys. Dabar tenka važiuoti žvyrkeliu, per dulkes. Yra duobių, nors greideris palygina kelią gal du kartus per savaitę. Juk ir kelio tvarkytojai savo transportą nukreipia tai vienu, tai kitu keliu. Gruntą veža ant kelio net keturiais maršrutais. Transporto srautą paskirsto. Bet kai mašina veža dešimčių tonų krovinį, o keliukai su durpių sluoksniu gilumoje gali atlaikyti tiek, kiek gali, ir į tai atsižvelgta. Ir kelią palaisto, ir grunto kur užpila. Visi bendromis jėgomis turime išverti, išgyventi. Taip, nelengva, bet ne per vandenį automobilius juk kelti tenka, kai viskas aplediję, žvarbu ir baisu likus atskirtiems nuo Lietuvos. Baigsis tos visos kalbos, kai turėsime tikrą kelią su estakada.

Seniūnei teko ir betonuoti… Tiesa, tik įleidžiant simbolinę estakados statybos pradžios kapsulę.

Rusnės žmonės – geri. Žino, kad onkologine liga serga Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Yra neslepiančių, jog meldžiasi linkėdami jam pasveikti. Bendruomenės linkėjimus premjerui nusiuntėme. Tegul sako, kas ką nori, premjeras buvo vienintelis žmogus, kuris pasakė, kad estakadą pastatys, kelią sutvarkys. Žodį ištesėjo. Buvo lengva? Kiek sulaukė prieštaravimų… Tokiai saujelei žmonių, tiek milijonų išleisti? Ar čia tik mums, rusniškiams? Ar mes – ne Lietuvos dalis? Ar kitiems nereikia normalaus susisiekimo su sala? Mes šito kelio ir estakados į Amžinybę išeidami nepasiimsime, liks visiems. Po estakados atidarymo kaip mus puolė, kiek išsityčiojo žiniasklaidoje…

– Kai į Rusnę atvyko Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, pamenate, ir jūs, ir gausiai susirinkę rusniškiai matė ir girdėjo, kaip televizijų žurnalistai tardė ir klausimais spaudė premjerą, kiek įtarimų turėjo. Neslėpsiu, iš gėdos prakaitas pylė. O kaip jūs jautėtės?
– Baisu… Gėda kokia! Dėkinga jums, kad „Pamario“ laikraštyje parašėte taip, kaip susitikime viskas buvo. Tiesą. O mes juk klausėme to, kas kam rūpėjo. Ir ar kandidatuos prezidento rinkimuose? Patarėjai mums sakė, kad klausti premjero galima visko, jokių apribojimų ir išankstinio derinimo nereikia. Vėliau rusniškiai abejojo, kodėl paklausiau dėl to kandidatavimo į prezidentus, kai tiek žurnalistų buvo… Tai jų bijoti reikia? Klausti reikia pasislėpus? Prisimenu tą pulką žurnalistų ir bjauru… Toks puolimas, o patys apsmurgę, plaukų negali susišukuoti, normaliai apsirengti. Kiša žmogui mikrofoną tiesiog į burną…

Pamatėme tikrąjį žiniasklaidos veidą. Toks jausmas, kad žmogų reikia pulti, viską iš jo iščiulpti ir rytoj jo neturi būti. Pirmiausia, yra žmogiškumas. O kiek vėliau tyčiojosi televizijoje… Tarsi Rusnėje ne žmonės gyventų. Matot, Rusnė ne vieta pranešti, kad kandidatuos prezidento rinkimuose! Tokį pažeminimą patyrėme. Akys atsivėrė – laisvos Lietuvos žurnalistai… Mūsų žmonių juk salėje buvo daug. Vis klausia senjorai susitikę, kas mes esame? Ar mes visi degradavę? Kodėl mus taip žemina? Žinote, aš manau, kad visų laukia senjoro amžius. Gal tada supras, kad pažemintas žmogus išgyvena. Kai tave pažemins, suprasi, kaip jautėsi tavo žemintas asmuo.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Hits: 1461

Vienas komentaras

  • Anonimas

    Ponia, Dalia, gal neadvokataukite ponui S.Skverneliui. Ne už valstybės pinigus reikia pranešinėti apie ketinimus kandidatuoti į Prezidentus. O už savus tai priguli daryti. Ne biudžeto pinigais turi būt laigoma per visą šalį ir ne valstybės lėšomis išlaikomas Seimo kanceliarijos aparatas turi filmuoti ir fotografuoti tokius viešus politiko pareiškimus. Mieloji, jei nesuprantate apie ką rašė žiniasklaida, pasilaikykite savo provincija dvelkiančius vertinimu sau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite