Seneliams – lėlių paroda ir pasaka

Šilutės senelių globos namuose buvo surengtas susitikimas su šilutiške lėlių kūrėja Rita Poteliūniene. Salėje ant stalo, palangių buvo išdėliota didelė lėlių paroda. Keliolika šiuose namuose gyvenančių senelių neslėpė džiaugsmo, nes lėlės atgaivino tolimos vaikystės prisiminimus.

Su senelių namų gyventojais bendravo šilutiškė lėlių kūrėja Rita Poteliūnienė.

Kol šių namų gyventojai, daugiausia moterys, rinkosi į salę, nuo Šilutės senelių globos namų įkūrimo 1999 m. gruodžio 28 d. čia dirbanti direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Janina Sadauskienė spėjo nemažai papasakoti. Dabar čia gyvena 42 garbaus amžiaus žmonės, dar vieno laukiama. Iš viso tėra 43 vietos. Vietos senelių globos namuose laukia trys moterys, dar tiek pat turėtų įtraukti į laukiančiųjų sąrašą. 20 senelių pajėgūs vaikščioti, 23 slaugomi ant patalo. Yra 28 moterys ir 15 vyrų. Net keturi – ilgaamžiai: du perkopė 93-ejų metų amžiaus slenkstį, dviem sukako po 91 metus. Artėjantį rugsėjį dviem gyventojams bus po 90 metų.
„Tai Šilutės rajono gyventojai, nemažai turi vaikų, tačiau jie išvažiavę į užsienį, kitų ir patys vaikai be sveikatos, visokių istorijų yra…“ – pasakojo J. Sadauskienė. Už gyvenimą šiuos namuose kas mėnesį senelis moka 80 proc. savo pensijos, kitų pajamų, taip pat turi mokėti 1 proc. turimo nekilnojamojo turto vertės įmoką (turo vertę žino Registrų centras).
Šilutės senelių globos namų direktorė – Evelina Balandė. Naujoji kolektyvo vadovė rūpinasi, kad namų gyventojai turėtų progų susitikti su įdomiais žmonėmis, išgirstų muzikos, eilių. Šįkart jų nuotaiką praskaidrino ir pasaka. Be to, norima skleisti žinias apie įvykius įstaigoje – juk didžioji įstaigos išlaikymo kaštų dalis yra mokesčių mokėtojų pinigai.
Viešnios mintys
Šilutiškė lėlių kūrėja Rita Poteliūnienė pasakojo, kad anuomet, kai žaislų nebuvo, lėles mergaitės darydavosi iš skudurėlių, akmenukų, suknyte puošdavo šaukštelį, buteliuką, susuktą šieno gniutulėlį, kokią medžio šakelę. Močiutės pritariamai lingavo galvomis, vis šį tą pasakydamos iš savo vaikystės. Daryti lėles mamos mokė savo dukras, R. Poteliūnienę – irgi jos mama.
„Kiekvieną vakarą ant šaukštelio puošdavau vis kitokią lėlytę iš sukarpytų medžiagos skiaučių. Mama pamokydavo ištraukyti siūlelius, kad „suknytės“ apačia gražiau atrodytų. Senovėje pirmoji lėlė būdavo krikšto tėvų padovanota. Lėlę jie veždavo brikelėje, rodydami, kokią dovaną padovanos. Dabar lėlę dažnai pasitelkia psichologai – vienas psichologas Ukrainoje savo privačioje klinikoje gydo… lėlėmis. Kai iš vaiko sieki išgirsti, kas nutiko, kas jam blogai, su lėle galima pasiekti tikrą atvirumą. Ir pasakos sekamos su lėlėmis, yra lėlių teatrai, rodomi spektakliai. Nelengva net bilietą gauti. Pasakos išlydi mus į gyvenimą. Mano lėlės vardų neturi, jos turi pavadinimus. Šita – „Žydėjimas vyšnios“. Kai vaikystėje atsiguldavome po žydinčia vyšnia, koks gerumas apimdavo… Visos lėlės yra iš mano gyvenimo. Šita pakėlusi akis yra „Dangaus laiškai“ – kiek dangus mums gali pasakyti, gaila, kad nemokame to skaityti. O vaikystėje kaip žvaigždes skaičiuodavom… Yra lėlė „Harmonija“, yra „Mezgėja“, yra pasipūtusių lėlių, kaip ir žmonių. Yra lėlė „Flamenko“, taip vadinamas šokis daro įspūdį, nes tai meilės šokis. Yra tekstilinių, karkasinių ir tekstilinių lėlių. Veidai – iš ore džiūstančio molio, iš polimerinio molio. Yra labai daug paslapčių šiame kūrybos procese. Jų reikėjo mokytis. Aš mokiausi iš garsios pasaulio lėlininkės Katios Gusevos“, – pasakojo viešnia.
R. Poteliūnienė rankdarbiams skiria savo laisvalaikį, moka megzti, siūti, su meile kūrė savo namus, mokėsi dekupažo, floristikos, rankų darbo lėlių meno. Turi vaikų grupę, mokytojų, kuriuos moko kurti lėles.

Lėlės – labai tikroviškos. Autorės nuotr.

„Miela, kad šiandien galėjau pabūti su jumis, nes dažniausiai lankausi pas vaikus. Tokioje įstaigoje esu pirmą kartą. Man smagu čia, gera su jumis, nes jau nebeturiu nei mamytės, nei močiutės…“ – atvirumu sujaudino viešnia.
Sulaukusi plojimų, padėkojimų, viešnia ant rankų užsimovė du medžiaginius kirminėlius su galvutėmis ir pasekė pasaką apie meilę.
R. Poteliūnienei padovanota puokštė gėlių. Seneliai pavaišinti kvapniais keksiukais. Jiems dar liko laiko pasivaikščioti po salę ir jau po kūrėjos šilto pasakojimo dar kartą apžiūrėti lėles.
Stasė SKUTULIENĖ

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šiandien pradėjo kirsti Šilutės medžius

Pirmadienį UAB „Šilutės komunalininkas“ pradėjo kirsti abipus centrinės Lietuvininkų gatvės ekspertų pažymėtus apdžiūvusius, ligotus kirstinus medžius. Pasak komunalininkų bendrovės direktoriaus Audriaus Benkunsko, bus nukirstas 121 medis, kuriuos nurodė ekspertė iš Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Dr. Lina Straigytė. „Dirba viena brigada. Darbai nebus forsuojami, kad nesitrikdytų eismas centrine Šilutės gatve. Užtruksime gal mėnesį laiko“,  – „Pamariui“ telefonu sakė UAB „Šilutės komunalininkas“ direktorius Audrius Benkunskas. Medžius bus pradėta atsodinti spalio pabaigoje. Tai darys UAB „Klaipėdos želdiniai“. Nukirstų Šilutės medžių mediena vežama į

Susitikimą su Lietuvos žmonėmis popiežius Pranciškus baigė lietuviškai linkėdamas skanių pietų

Kaunas, rugsėjo 23 d. (ELTA). Susitikimą su Lietuvos gyventojais ir atvykusiais į popiežiaus aukojamas sekmadienines Mišias Šventasis Tėvas baigė lietuviškai: „Skanių pietų!” Sekmadienį Kaunas tapo pasaulio Katalikų bažnyčios centru, nes Kristaus vietininku vadinamas popiežius buvo šiame mieste. Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose Santakoje dalyvavo per 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų. Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą

Kreipdamasis į susirinkusius žmones Daukanto aikštėje, Vilniuje, popiežius Pranciškus sakė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams. „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame