Seneliams – lėlių paroda ir pasaka

Šilutės senelių globos namuose buvo surengtas susitikimas su šilutiške lėlių kūrėja Rita Poteliūniene. Salėje ant stalo, palangių buvo išdėliota didelė lėlių paroda. Keliolika šiuose namuose gyvenančių senelių neslėpė džiaugsmo, nes lėlės atgaivino tolimos vaikystės prisiminimus.

Su senelių namų gyventojais bendravo šilutiškė lėlių kūrėja Rita Poteliūnienė.

Kol šių namų gyventojai, daugiausia moterys, rinkosi į salę, nuo Šilutės senelių globos namų įkūrimo 1999 m. gruodžio 28 d. čia dirbanti direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Janina Sadauskienė spėjo nemažai papasakoti. Dabar čia gyvena 42 garbaus amžiaus žmonės, dar vieno laukiama. Iš viso tėra 43 vietos. Vietos senelių globos namuose laukia trys moterys, dar tiek pat turėtų įtraukti į laukiančiųjų sąrašą. 20 senelių pajėgūs vaikščioti, 23 slaugomi ant patalo. Yra 28 moterys ir 15 vyrų. Net keturi – ilgaamžiai: du perkopė 93-ejų metų amžiaus slenkstį, dviem sukako po 91 metus. Artėjantį rugsėjį dviem gyventojams bus po 90 metų.
„Tai Šilutės rajono gyventojai, nemažai turi vaikų, tačiau jie išvažiavę į užsienį, kitų ir patys vaikai be sveikatos, visokių istorijų yra…“ – pasakojo J. Sadauskienė. Už gyvenimą šiuos namuose kas mėnesį senelis moka 80 proc. savo pensijos, kitų pajamų, taip pat turi mokėti 1 proc. turimo nekilnojamojo turto vertės įmoką (turo vertę žino Registrų centras).
Šilutės senelių globos namų direktorė – Evelina Balandė. Naujoji kolektyvo vadovė rūpinasi, kad namų gyventojai turėtų progų susitikti su įdomiais žmonėmis, išgirstų muzikos, eilių. Šįkart jų nuotaiką praskaidrino ir pasaka. Be to, norima skleisti žinias apie įvykius įstaigoje – juk didžioji įstaigos išlaikymo kaštų dalis yra mokesčių mokėtojų pinigai.
Viešnios mintys
Šilutiškė lėlių kūrėja Rita Poteliūnienė pasakojo, kad anuomet, kai žaislų nebuvo, lėles mergaitės darydavosi iš skudurėlių, akmenukų, suknyte puošdavo šaukštelį, buteliuką, susuktą šieno gniutulėlį, kokią medžio šakelę. Močiutės pritariamai lingavo galvomis, vis šį tą pasakydamos iš savo vaikystės. Daryti lėles mamos mokė savo dukras, R. Poteliūnienę – irgi jos mama.
„Kiekvieną vakarą ant šaukštelio puošdavau vis kitokią lėlytę iš sukarpytų medžiagos skiaučių. Mama pamokydavo ištraukyti siūlelius, kad „suknytės“ apačia gražiau atrodytų. Senovėje pirmoji lėlė būdavo krikšto tėvų padovanota. Lėlę jie veždavo brikelėje, rodydami, kokią dovaną padovanos. Dabar lėlę dažnai pasitelkia psichologai – vienas psichologas Ukrainoje savo privačioje klinikoje gydo… lėlėmis. Kai iš vaiko sieki išgirsti, kas nutiko, kas jam blogai, su lėle galima pasiekti tikrą atvirumą. Ir pasakos sekamos su lėlėmis, yra lėlių teatrai, rodomi spektakliai. Nelengva net bilietą gauti. Pasakos išlydi mus į gyvenimą. Mano lėlės vardų neturi, jos turi pavadinimus. Šita – „Žydėjimas vyšnios“. Kai vaikystėje atsiguldavome po žydinčia vyšnia, koks gerumas apimdavo… Visos lėlės yra iš mano gyvenimo. Šita pakėlusi akis yra „Dangaus laiškai“ – kiek dangus mums gali pasakyti, gaila, kad nemokame to skaityti. O vaikystėje kaip žvaigždes skaičiuodavom… Yra lėlė „Harmonija“, yra „Mezgėja“, yra pasipūtusių lėlių, kaip ir žmonių. Yra lėlė „Flamenko“, taip vadinamas šokis daro įspūdį, nes tai meilės šokis. Yra tekstilinių, karkasinių ir tekstilinių lėlių. Veidai – iš ore džiūstančio molio, iš polimerinio molio. Yra labai daug paslapčių šiame kūrybos procese. Jų reikėjo mokytis. Aš mokiausi iš garsios pasaulio lėlininkės Katios Gusevos“, – pasakojo viešnia.
R. Poteliūnienė rankdarbiams skiria savo laisvalaikį, moka megzti, siūti, su meile kūrė savo namus, mokėsi dekupažo, floristikos, rankų darbo lėlių meno. Turi vaikų grupę, mokytojų, kuriuos moko kurti lėles.

Lėlės – labai tikroviškos. Autorės nuotr.

„Miela, kad šiandien galėjau pabūti su jumis, nes dažniausiai lankausi pas vaikus. Tokioje įstaigoje esu pirmą kartą. Man smagu čia, gera su jumis, nes jau nebeturiu nei mamytės, nei močiutės…“ – atvirumu sujaudino viešnia.
Sulaukusi plojimų, padėkojimų, viešnia ant rankų užsimovė du medžiaginius kirminėlius su galvutėmis ir pasekė pasaką apie meilę.
R. Poteliūnienei padovanota puokštė gėlių. Seneliai pavaišinti kvapniais keksiukais. Jiems dar liko laiko pasivaikščioti po salę ir jau po kūrėjos šilto pasakojimo dar kartą apžiūrėti lėles.
Stasė SKUTULIENĖ

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Nusilenkime medžiui senoliui

Ar žinote, kad istoriškai garbingiausias medis yra ne ąžuolas, bet eglė, tautosakoje vadinama ąžuolo motina? Gal todėl, kad ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle? Eglė apsaugo ąžuolą nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos. Ypatingą reikšmę eglė turi ir žmonėms. Kas gali įsivaizduoti Kalėdų, Naujųjų metų šventes be papuoštos eglės? Pagal ją žmonės seniau spręsdavo ir apie būsimą žiemą. Jei

Kaip Kalėdų eglutė po Pagėgius keliavo

Eglei, kuri šiemet iš miškų atkeliavo į Pagėgius šv. Kalėdų šventei, teko ne tik gamtos stichijas atlaikyti, bet ir politinių gūsių patirti… Iš pradžių žaliaskarė buvo pastatyta tradicinėje vietoje, miestelio parko pakraštyje, šalia respublikinio kelio Klaipėda – Kaunas. Vėliau iš ten buvo „išrauta“ ir nugabenta į atnaujintą Birutės gatvę, kuri driekiasi kitoje minėtojo kelio pusėje.   Kalbinta pagėgiškių pora sakė, kad čia gal net geresnė vieta Kalėdų eglei – gatvė ir šaligatviai trinkelėmis išgrįsti, batų niekas neišsipurvins. „Svarbu, kad apskritai

Šilutiškiai žuvienę virė Alanijoje

Šį savaitgalį Šilutės rajono savivaldybės delegacija, vadovaujama mero Vytauto Laurinaičio (kartu vyko ir administracijos direktorius Sigitas Šeputis), lankėsi Turkijoje, Alanijos savivaldybėje, su kuria šilutiškiai bendradarbiauja. Be dalykinių susitikimų, pamariškiai dalyvavo ant jūros kranto vykusioje savotiškoje kalėdinėje labdaros mugėje, kur tenykščius gyventojus pavaišino Pamario krašto žuviene. Kartu su delegacija vyko žuvienės virimo čempionato organizatorius Marijus Budraitis ir šio čempionato nugalėtoja Ilona Liorančienė. Pasak Marijaus, vietos gyventojų susidomėjimas verdama žuviene buvo milžiniškas, tad ir aukų šilutiškiai surinko bene daugiausiai – apie 500

Giesmės skambėjo vaikų balsais

Kiekvienais metais, gruodžio pradžioje Šilutėje rengiama sakralinių giesmių šventė „Teskamba giesmės“. Šventė sukviečia mokinių vokalinius kolektyvus iš viso Šilutės rajono. Tą dieną Naujojoje apaštalų bažnyčioje skamba vaikų klegesys, muzika ir giesmės. Renginį šiemet organizavo Šilutės meno mokykla, Žibų pradinė mokykla, Šilutės pirmoji gimnazija, Naujoji apaštalų bažnyčia. Šventės dalyvių pasveikinti atvyko LR Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda, Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčios klebonas Remigijus Saunorius, Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis, Naujosios apaštalų bažnyčios kunigas Darius Balodis. Sakralinių giesmių šventėje giedojo