Savamokslis tapytojas iš Lakštingalų gatvės

Egonts.1Egontas Pėteraitis (gim. 1940 05 04 Klaipėdoje) – tautodailininkas. Nuo 1944 apsigyveno pas senelę Rusnėje, mokėsi Šyškrantės prad. mokykloje. Nuo vaikystės mėgo piešti. Pirmąją tapybos darbų parodą surengė Rusnėje. Nuo 1963 m. darbai eksponuojami visose rajoninėse liaudies meno parodose. Nuo 1966 Liaudies meno draugijos narys, 1988 – Tautodailininkų sąjungos narys. Tapybos darbai „Nemunas ties Rusne”, „Pakalnės kaimas”, „Vakaras Skirvytėje” ir kiti buvo eksponuojami zoninėse parodose Klaipėdoje, Palangoje, Telšiuose, Kretingoje, Mažeikiuose. Surengė 3 autorines parodas Šilutėje, vieną Klaipėdoje. Už pasiekimus liaudies mene – meno saviveiklos žymūno ženklas (1976). 1996 m. Jurbarke surengtoje parodoje–konkurse, skirtoje tapytojos Lidijos Meškaitytės 70-osioms gimimo metinėms paminėti, laimėjo 1-ąją premiją (500 JAV dolerių, padėkos raštą).

          Iš Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos paengto enciklopedinio žinyno „Šilutės kraštas“

 

Aną savaitę Rusnės etnokultūros ir informacijos centre buvo atidaryta rusniškio tautodailininko Egonto Pėteraičio tapybos darbų paroda. Nebe pirmą kartą salos gyventojai ir atvykėliai galėjo išvysti eksponuojamus šio savamokslio dailininko tapytus paveikslus. Tiesa, kai kuriuos iš jų šioje parodoje matė paskutinį kartą – tai buvo paroda-pardavimas. Keturi darbai tuoj po parodos atidarymo buvo parduoti, dar du antradienį iškeliavo į vieno pagryniškio namus.

Bet dar liko pakankamai, kad galėtum susipažinti su šio kūrėjo tapymo stiliumi, jo kūrybos mintimi. Kūrybinė mintis paprasta – tiksliai, be jokių įmantrybių perkelti į drobę atmintin įstrigusį vaizdą, perpiešti senovinį atviruką ar nuotrauką.

Toks paprastas tapymas kartais vadinamas naiviuoju, primityviu, išskiriamas net toks stilius: primityvioji tapyba. Įveskite šiuos žodžius į „Googl‘ę“ ir ekrane išvysite ne vieną šio stiliaus kūrinį. Yra ir kainos, didžiausia viršija 5000 eurų. E. Pėteraičio aliejiniais dažais ant drobės dailiai išdėlioti gamtovaizdžiai kainuoja beveik 50 kartų pigiau.

Kas tas primityvizmas?

Viename straipsnyje Etninės kultūros gyvosios tradicijos komisijos pirmininkas Jonas Rudzinskas šią meno srovę apibūdina taip: „Primityvizmas (lotyniškai primityvus – pirminis) XIX a. pab. ir XX a. pr. modernistinė profesionalioji dailė (dažniausiai tapyba, skulptūra), kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas, vaizdavimas ir archaiškų pirmykščio bei liaudies meno formų, vaikų kūrybos elementų vartojimas. Kitur J. Rudzianskas priduria, kad XIX a. pab. ir XX a. dailėje (ypač tapyboje) aktyviai ima reikštis savamoksliai meistrai. primitiv

Lietuvos tautodailininkų sąjungos interneto svetainėje teigiama: „Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Tokiems kūriniams būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas, stabilus spalvų pajautimas“.

Nedaugžodžiaujant

Parodos organizatorė Salos etnokultūros centro direktorė Birutė Servienė po gražaus pasakojimo apie autorių ir jo darbus, netikėtai Egonto Pėteraičio paklausė: „Kas jums yra gyvenimas?“

Barzdotas vyras ilgai nesvarstydamas pateikė atsakymą: „Kas nugyventa, to nesugrąžinsi. Vaikystė buvo labai sunki. Bet atsikapstėm iki šių dienų. 12 metų gyvenu Vokietijoje, bet vis ten nepriprantu. Norisi kelt sparnus atgal…“

Tautodailininkų sąjungos Šilutės skyriaus vadovė  Danutė Narbutienė nuramino: „Egontas (jis šios sąjungos narys nuo pat 1988 m.) visada mažai kalba, bet daug daro. Daugybę metų tautodailininkams vadovaujanti ponia Danutė papasakojo, kad Rusnės ūkyje dirbdamas suvirintoju Egontas iš pradžių tapydavo savo buto balkone.  Juo besirūpindama moteris ėjo pas ūkio direktorių Rudzianską prašyti suteikti jam geresnes sąlygas kurti – skyrė du daugiabučio rūsius…

Vėliau Egontas pats susirentė sodybą Lakštingalų gatvėje. Vasaras ir dabar čia leidžia, o rudeniop susiruošia į „faterlandą“, kur, anot jo paties, vis dar nepritapo.

Klausta autoriaus, iš ko mokėsi tapyti. Atsakymas: „Niekas nemokė. Pats kelis mokinius turėjau“.

Kita paroda

Kai skaitysite šias eilutes, E. Pėteraičio parodos eksponatai bus jau sugrįžę į Lakštingalų gatvę.

Rugpjūčio 23 d. 17.30 val. čia bendrą parodą atidarys dvi kaunietės, Vilniaus dailės akademijos interjero ir dizaino studijų Kauno dailės fakulteto bendrakursės ir draugės Ina Adomaitienė ir Dina Jankauskienė. Dinos paroda vadinasi „Labas“, o Inos – „Kvėpavimas“. Primename: Rusnė arčiau negu Rio…

Petras Skutulas, autoriaus nuotr.salė

Birutė Egonts. kabin.skrybėlė.62.raj

 

A3 plakatas_Dina_Rusne-1a

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po