Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją, Šilutėje buvo saulėta. Jaunieji šauliai prie Šilutės kultūros ir pramogų centro nešė malkas ir kūrė laužą, o Tomas Stražnickas pagarbiai laikė plevėsuojančią trispalvę. Į Laisvės gynėjų dienos minėjimą susirinko gal 100 žmonių.

Šeštadienį po šia proga aukotų šv. Mišių Šv. Kryžiaus katalikų bažnyčioje žmonės patraukė į kultūros centrą. Sugiedotas himnas. Tylos minute pagerbta 14 žuvusiųjų, kai ekrane rodytos jų nuotraukos.

Koncertavo Šilutės meno mokyklos styginių instrumentų ansamblis, vadovė Albina Kazlauskytė. Jaunieji Šilutės kultūros ir pramogų centro praktikantai Gabija ir Tomas, kuriems buvo patikėta vadovauti minėjimui, į sceną tarti žodį pakvietė Šilutės r. savivaldybės merą Vytautą Laurinaitį, jaunimo reikalais besirūpinantį Savivaldybės tarybos narį Tomą Budrikį ir rajono mokinių tarybos pirmininkę Kristiną Juzelėnaitę.
Būrys Lietuvos mokinių sąjungai priklausančių vaikinų ir merginų maloniai pasitiko besirenkančius į minėjimą, kiekvienam į atlapą įsegė po mėlynos neužmirštuolės popierinį žiedą.
Šilumos susirinkusiems suteikė politinių kalinių ir tremtinių choras „Pamario aidas“, kurio tris atliktas dainas žiūrovai lydėjo plojimais, padėkojo net atsistoję.
Po to rodytas filmas apie lietuvių šeimas ir laisvės siekį. Po minėjimo pakviesta išgerti puoduką arbatos, pasikalbėti.

Atėjusiųjų mintys
„Tokia diena, kaip neateisi? Ir oras gražus, ir šventė. Atėjau, žinau visus tuos įvykius, nors nedalyvavau Vilniuje, mat tuomet neišleido, rimtai dirbau, bet viską sekiau. Man ši diena svarbi“, – sakė kalbintas iš Inkaklių į Šilutę persikėlęs Kazys Murauskas.
„Man tai svarbi diena. Tądien mes buvome sūnėno vestuvėse, naktį išėjome į lauką, pamatėme, kas dedasi. Šventė baigėsi. Dukra gyveno Vilniuje, susisiekti negalėjau, naktis buvo labai baisi. Vestuvės baigėsi, jokio džiaugsmo, iš ryto arbatos išgėrėme. Man pikta, kad šiandien čia nėra žmonių. Mes „Atėnų“ klube einame sportuoti, susirenkame po 40–50 senjorų. Kviečiau, o bus gal 2-3“, – sakė šilutiškė Donata Pocienė.
„Aš tikėjau laisve, mano vyras mirė nesulaukęs Nepriklausomybės. Sausio 13 diena man ypatinga. Mano sūnus Edmundas ten stovėjo, budėjo, jį išvežė iš Šilutės į Vilnių naktį, kai ten jau ėmė šaudyti… Labai verkiau. Po to sūnus dirbo krašto apsaugoj, vėliau jį perkėlė į muitinę. Dabar aš džiaugiuosi, labai džiaugiuosi. Ką čia skųsiesi, tik sveikata prastoka…“ – graudulio ir ašarų neslėpė šilutiškė Ona Šmitienė.
Savivaldybės tarybos narys, Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas ekspertas Algirdas Gečas pirmiausia pasidžiaugė, kad jaunimo būryje mato ir savo auklėtinių gimnazistų: „Kiekvienas aktyvus pilietis turi ateiti, pabūti su visais, nes tai unikali mūsų istorijos diena – Laisvės gynėjų diena. Skaičiau Mečio Laurinkaus interviu, jis sako: „Tylioji Lietuva atėjo“. Žmonės nutilo, susigūžė, bijo, nebetiki nei savimi, nei savo valstybe. Manau, kad išgyvename krizinį laikotarpį. Tai ir valstybės, ir šeimos, ir kiekvieno žmogaus krizė. Gal todėl čia renkasi tiek mažai žmonių. Tačiau aš visada ieškau pozityvo – štai kiek jaunimo aplinkui! Yra jaunųjų šaulių. Gal ir nesame visai tylūs“.
„Mums šventė, Pergalės diena, smagu su visais švęsti. Prisimenu tą dieną prieš 27 metus. Mes tada budėjome Savivaldybėje, slėpėme dokumentus, antspaudus, visa kita, kad pavergėjai to negautų į rankas. Viskas buvo išslapstyta. Buvo net tokios pašto dėžutės, jeigu tektų pasitraukti į pogrindį, kad per neutralių žmonių pašto dėžutes galėtume vieni su kitais susisiekti. Aš tuomet buvau Šilutės miesto meru. Pagalbininkų, bendraminčių buvo gausybė. Visas Sąjūdis buvo bendraminčiai, žmonės ateidavo ir klausdavo, kuo padėti, gal pinigų reikia… Čia salė pustuštė… Matyt, žmonėms atrodo, kad tai, kas iškovota, yra natūralu, kasdieniška. O jeigu kiltų būtinybė, esu tikras, žmonės sueitų, subėgtų“, – kalbėjo šilutiškis Antanas Krušnauskas.
„Būtų keista, jeigu buvę Lietuvos Respublikos Seimo nariai nešvęstų šios šventės, šios datos“, – sakė buvęs Seimo narys verslininkas Audrius Endzinas. „Man – šventė. Žinau, salėje pamatysiu liūdną vaizdą… Nedaug žmonių. Nepaisant to, aš švęsiu. Turime vieną gerą žinią – mūsų niekas neverčia švęsti. Nei verčia, nei trukdo švęsti. Ir žmonės naudojasi šia teise. Aš švenčiu. Manau, prireikus ir sueitų, ir parvažiuotų. Tikiu tuo! Nors gal esu nepataisomas optimistas? Tikiuosi, kad netgi tų, kurie išvažiavę iš Lietuvos, bent dalis tikrai sugrįžtų ginti savo valstybės“, – sakė A. Endzinas.

Stasė SKUTULIENĖ