Rugsėjis, nuspalvintas vaikų šypsenomis

Artėjant rugsėjo 1-ajai „Pamarys“ pakalbino Kintų pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo mokytoją metodininkę Astą Matvejevienę. Mokytojų šeimoje užaugusi Asta ir pati pasirinko pedagogo profesiją. Kas paskatino, ar buvo kitų norų ir su kokiomis mintimis pasitinka rugsėjo pirmąją, kalbėjomės prie kavos puodelio.

„Pamario“ pašnekovė – Kintų pagrindinės mokyklos pradinio ugdymo mokytoja metodininkė Asta Matvejevienė.
Petro Skutulo nuotr.

– Kelintas rugsėjis mokykloje? Ar vis dar daužosi širdis prieš Rugsėjo 1-ąją?
– Devynioliktas rugsėjis. Kiekvienais metais daužosi širdis… Laukiu mokinių, įdomu, kiek paūgėjo, išlaisvėję susirinks į klasę. Mano mokiniai bus jau antrokai. Kiekvienais metais vis kitaip pasipuošiu klasę, paruošiu vaikams po mažą dovanėlę. Stengiuosi nesikartoti ir niekada nieko nekopijuoti. Patarimų sulaukiu iš brolio Andriaus.
– Kodėl mokytoja? Kai reikėjo rinktis profesiją, ar buvo kitokių minčių?
– Kai buvau maža, patikdavo žiūrėti, kaip mama taiso mokinių sąsiuvinius. Buvau išmokusi net atvirkščiai skaityti. Laukiau, kad greičiau išeičiau iš darželio, pabaigčiau mokyklą ir tapčiau mokytoja. Paglobodavau kiemo vaikus, visada patikdavo su jais žaisti. Buvo minčių rinktis lietuvių kalbos mokytojos kelią, bet tapau pradinukų mokytoja.
Gimiau Traksėdžiuose, netoli Šilutės. Baigusi tuometinę Traksėdžių devynmetę mokyklą, mokiausi Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje. Po to baigiau Klaipėdos aukštesniąją pedagoginę mokyklą. Bakalauro laipsnį įgijau Šiaulių universitete.
– Esate iš mokytojų šeimos. Koks buvo tėvelių indėlis renkantis profesiją?
– Turėjo įtakos tėvų pavyzdys – mačiau jų džiaugsmus ir vargus. Namuose buvo daug knygų. Mane jos domino, daug skaičiau. Draugių namuose tiek knygų nebūdavo. Tėvai nespaudė, leido pačiai rinktis. Manau, kad pasirinkau teisingai.
– Ar mokytis visą gyvenimą labai svarbu?
– Taip, man labai svarbus. Seku naujoves, jas taikau savo darbe – stengiuosi tobulėti. Kai atsigręžiu atgal, suprantu, kad jau 2006–2007 metais aš taip dirbau. Vadinasi, žvelgiau į priekį.
– Kokios charakterio savybės mokytojui padeda darbe?
– Gebėjimas bendrauti su vaikais kaip su sau lygiais, draugiškumas, atidumas… Vienodai priimu visokius vaikus: ir gabius, ir tuos, kurie stokoja motyvacijos.
– Kaip stengiatės pažinti savo mokinius, kad galėtumėte juos ugdyti?
– Pirmokai į mokyklą ateina su savo tėveliais, pasikalbu su jais. Pabendrauju su darželio auklėtoja. Tačiau stengiuosi kiekvieną vaiką pažinti pati, nes man reikės ketverius metus su juo bendrauti. Jei vaikas padaro nors ir mažą pažangą, pagiriu jį. Man labai svarbu asmeninis vaiko pasiekimas. Kuriame su vaikais klasės tradicijas: švenčiame gimtadienius, su pirmokais rengiame Pirmosios vardo raidės dieną, į klasės valandėles atvyksta įvairių personažų.
– Darbas su tėvais – ne lengviausia mokytojo darbo sritis… Kam skiriate prioritetus?
– Stengiuosi palaikyti atviresnius, šiltesnius santykius. Patinka individualūs pokalbiai, per kuriuos stengiuosi pagirti vaikus. Rūpinuosi, kad tėvai lankytų susirinkimus, kiti ir patys užsuka į mokyklą.
– Kuo vaikai gali nustebinti savo mokytoją?
– Džiaugiuosi, kai mokiniai būna gerai paruošę pamokas. Kartais ką nors gražaus užrašo lentoje, uždainuoja visi kartu. Kai patys pasiūlo ką nors, savarankiškai organizuoja klasės valandėlę ar pasiūlo išeiti pasivaikščioti į mišką ar prie Kuršių marių.
– Esate kūrybinga mokytoja. Ar šiandieniniai pradinukai žingeidūs?
– Šiandien vaikai žino labai daug, todėl ir pačiam reikia rimčiau ruoštis pamokoms, kad jiems būtų įdomu. Vaikams viskas įdomu, jie nori kuo daugiau sužinoti. Stengiuosi įtikinti, kad kompiuteris gali suteikti žinių, ne tik žaidimams skirtas.
– Ar jūsų pirmieji mokiniai aplanko savo pirmąją mokytoją?
– Buvę mokiniai aplanko dažnai, nuoširdžiai pasikalbame. Paskambina, pasveikina gimtadienio, Kalėdų proga. Ir savo mažąsias atžalas parodo.
– Ką laikote didžiausiu savo laimėjimu?
– Džiaugiuosi, kai pasiseka surasti bendrą kalbą su kiekvienu mokiniu. Kad sutikti buvę mokiniai nepraeina pro šalį, kad nepamiršta. Olimpiadas ir konkursus laimi tik gabiausieji.
– Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti mokykla, kad kiekvienas vaikas joje jaustųsi puikiai?
– Pirmiausia, turėtų būti jauki atmosfera, be streso. Mokytojai turi būti geranoriški mokiniams. Tėvai tiki, kad mes padėsime jų vaikams rasti save.
– Apibūdinkite gerą mokytoją. Koks jis turėtų būti?
– Reiklus, griežtas, einantis koja kojon su gyvenimu, atsakingas, suprantantis, mylintis vaikus, gerbiantis jų tėvus…
– Ko palinkėtumėte Rugsėjo 1-osios proga?
– Visiems rajono mokytojams – gražios šventės, daug šypsenų, triukšmo, geležinės kantrybės, naujų idėjų, sveikatos. Glėbys linkėjimų – visiems esamiems ir buvusiems mokiniams bei mokytojams.
– Po skambučio…
– Gyvename Šilutėje. Su vyru Sergejumi auginame dvi dukras. Viena dukra mokosi Šilutės pirmojoje gimnazijoje, kita – nuo rugsėjo pirmosios lankys priešmokyklinę grupę. Mėgstu viską, kas susiję su menu. Patinka piešti. Lankau suaugusiųjų dailės grupę prie Šilutės meno mokyklos. Mėgstu skaityti knygas, domiuosi Lietuvos istorija, ypač – Mažosios Lietuvos. Visa šeima mėgstame keliauti, daug laiko praleidžiame gamtoje.

Kalbėjosi Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Jonas Lukošaitis palieka Katyčių seniūno kabinetą

Švenčiant Valstybės dieną katytiškiai garbingai išlydėjo Katyčių seniūno pareigas paliekantį Joną Lukošaitį. Jis šias pareigas ėjo nuo 2015 metų pabaigos. Jau įvyko konkursas, yra aiškūs du kandidatai, vieną iš kurių seniūnu paskirs Šilutės r. savivaldybės administracijos direktorius. Prieš susitikimą su Jonu Lukošaičiu teko susirasti 2015 m. gruodžio mėnesio įvykio Katyčiuose aprašymą: kaip seniūnu paskirtą J. Lukošaitį sutiko bendruomenė, sveikino svečiai. Tuometinis Žemaičio Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas J. Lukošaitį pavadino keturgubu kolega: abu – agronomai, buvę ūkių vadovai, abu – Jonai,

Laidotuvių procesiją sustabdė užrakinti kapinių vartai

Į „Pamario“ redakciją užėjusi šilutiškė Lina V. papasakojo tokią istoriją: kai laidotuvių procesija mirusįjį atlydėjo į Šilutės kapines, jų vartai buvo užrakinti… Teko laukti. Liūdintys ir skausmo prislėgti žmonės nesuprato, kaip galima taip elgtis. Buvo taip „Buvo trečiadienis, mes laidojome mamytę. Kai atvykome į Šilutės kapines, radome užrakintus vartus. Yra ir mūsų klaida. Prieš pusantrų metų turėjome laidotuves, mums tuomet davė dvivietę kapavietę, tai buvo vietos čia ir mamytę palaidoti. Kapinių prižiūrėtojas ėjo pro šalį ir matė, kad ten kasa

Pasaulyje tarp vandenų…

Kadaise, kai kas paklausdavo, kuo ypatingas kraštas, kuriame gyvenu, sakydavau, kad neturime kelių kryžkelės. Tik dvi šakos: viena į šiaurę, kita į rytus. Iš kairės – Kaliningrado sritis, į vakarus – marių vandenys. Kai pusę gyvenimo praplaukiojau tais vandenimis skersai ir išilgai, to nebesakau, tik atsidūstu: ilgiuosi marių, už jų esančių kopų ir tolimesnių kraštų, nes jau žinau, kas už jų. Kažin, kiek yra pamariškių, kurie nesiilgėtų marių, kurie, kiekvienąkart prie jų atsidūrę, nesidžiaugtų nauju reginiu, spalvomis, vėjo dvelksmu (ar

Su šokiais ir muzika atidarytas „Šeimų skveras“

Liepos 6-ąją, minint Valstybės dieną, Šilutėje oficialiai atidarytas „Šeimų skveras“. Naują vaikų žaidimų erdvę palaimino Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas Remigijus Saunorius. Susirinkusiuosius pasveikino Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, vėliau koncertavo vaikų popchoras „Spindulys“, šokių klubo „Žvaigždūnė“ vaikų grupė. Šventės dalyvius linksmino Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriai, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus darbuotojai kvietė vaikus paskanauti vietoje keptų vafelių, kiti– pūsti muilo burbulus ar pasidaryti trispalvį vėjo malūnėlį. „Sveikinu visus Mindaugus su vardo diena. Visus sveikinu su Valstybės diena. Karaliaus