Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus.

Pavakarių nebebus

Gandras skirtingose lietuvių tarmėse dar vadinamas garniu, gužu, gužučiu, didučiu, busilu (slaviškas skolinys), starkumi. Gandrai po žiemos parskridę praneša apie pavasarį, o vasaros pabaigoje – apie artėjantį rudenį. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti – visas derlius nuimtas.

Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo…

Šventasis Baltramiejus

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Šv. Baltramiejus gyveno I a., jis buvo vienas iš dvylikos apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas amatininkų ir kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.

Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ruduo. Jei šią dieną gandras snape neša lizdui taisyti velėną – bus lietaus, jei šakelę – gresia vėtra. Senbernius ir vienišius neretai pajuokdavo – „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus.

Daug gandrų ir Pamario krašte

„Vikipedija“ primena, kad Europos žemyne didžiausios baltųjų gandrų populiacijos gyvena Lenkijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.

Žiemoja Afrikoje, Indijoje.

Baltieji gandrai aptinkami visoje šalies teritorijoje, bet gausiausiai – Suvalkijoje bei Lietuvos pamaryje.

Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie kovo 25 d., todėl tą dieną senovės lietuviai vadindavo „Blovieščiais“ ir buvo švenčiama kaip Gandro sugrįžtuvių diena. Nors baltieji gandrai žiemaviečių link pradeda keliauti jau nuo rugpjūčio vidurio, bet rugpjūčio 24-oji, Šventojo Baltramiejaus diena, Lietuvoje tradiciškai laikoma gandrų palydomis. Į rugpjūčio mėnesio pabaigą jų beveik nebelieka.

Lietuvoje perintys baltieji gandrai žiemoti paprastai lekia vadinamuoju rytiniu keliu – tiesiai į pietus, aplenkdami Karpatų kalnus pro Ukrainą pasiekia Bulgariją. Maisto čia gausu, tad jie kelioms dienoms apsistoja pailsėti. Po to skrenda per Turkiją iki Sinajaus pusiasalio, kur dar sykį ilsisi. Afrikoje jie keliauja Nilo slėniu, kol pasiekia Viktorijos ir Tanganikos ežerus. Kai kurie čia ir lieka žiemoti, o kiti skrenda dar toliau ir pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tokia kelionė trunka 2-3 mėnesius. Taip baltieji gandrai įveikia mažiausiai 8-10 tūkstančių kilometrų.

Gandrai – statybininkai

Baltieji gandrai peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant elektros perdavimo linijos stulpų, vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti dažniausiai padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus. Patys gandrai susineša gana didelių šakų, ant jų krauna velėnų, šieno gumulų, sauso mėšlo ir kt. Lizdą stato nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami tuose pačiuose lizduose ir visaip juos taisydami, sukrauna gana didelį statinį, kuris neretai per gandrų peštynes ir stiprius vėjus nukenčia. Tame pačiame lizde peri daug metų.

Aktyvūs dieną. Skrenda ištiesęs kaklą ir toli užpakalin ištiesęs kojas, pakaitomis plasnoja ir sklendžia. Mėgsta sklandyti aukštai padangėje. Traukia netvarkingu būriu. Balsas beveik negirdimas. Susijaudinę suaugę gandrai stovėdami ar tupėdami lizde užvertę galvą kalena snapu. Prieš užversdami galvą visada sušnypščia. Maži gandriukai pradžioje kniaukia, paūgėję – šnypščia. Iš prigimties šie paukščiai nėra labai draugiški savo gentainiams. Dažniausiai peri pavienės poros, gerokai rečiau – kolonijomis.

Apie 30 lizdų kolonija gyvavo Bitėnų kaime prie Rambyno kalno, dar didesnė kolonija neseniai aptikta Šilutės rajone.