Kasmet minima Tarptautinė sekretorių ir administratorių diena. Šventės priešistorė gana jauna – 1952 m., kai JAV verslininkas Haris F. Klemfusas savo įmonėje paskelbė Sekretorės dieną. Tokios šventės metu visos jo įmonės moterys būdavo išvaduojamos nuo varginančio rutininio darbo.
Ilgainiui ši šventė paplito visame pasaulyje ir suvienijo ne tik sekretores, administratores, bet ir kitus administracinius darbus atliekančius darbuotojus: vadovų padėjėjus, asistentus, raštvedžius, referentus.
1998 metais šventės pavadinimas buvo pakeistas į profesinę administratorių šventę ir profesinę administratorių savaitę, nes renginiai, skirti administratoriams pagerbti, kai kuriose šalyse trunka net visą savaitę.

Apie šią šventę paklausta bet kuri Šilutės rajono seniūnijos raštvedė neabejodama atsakytų – profesinė šventė minima trečiąjį balandžio trečiadienį. Šios šventės laukiama, kaskart būna naujų įspūdžių, geros nuotaikos, leidžia trumpam atsitraukti nuo kasdieninės rutinos.
Pirmąją šventę prieš gerą dešimtmetį suorganizavo Kanceliarijos vedėja Dana Junutienė, vadovaujanti ne tik savo skyriaus darbuotojams, bet ir kuruojanti visų seniūnijų raštvedes. Šiais metais, balandžio 19-ąją, Šilutės r. savivaldybės administracija kartu su minėtąja D. Junutiene tradiciškai savivaldybės ir seniūnijų raštvedes vėl pakvietė į Raštvedžių šventę ir padovanojo kelionę.

Šilutiškėms raštvedėms Telšius aprodė telšiškis Andrius Dacis (kairėje).

Ko tik nepamatėm Telšiuose!
Keliauninkių būrys aplankė Telšius ir šios savivaldybės Varnių seniūniją.
Pirmasis stabtelėjimas ir pažintis su Telšiais – Žemaitijos muziejuje „Alka“. Apžiūrėjusios muziejaus ekspoziciją, skubėjome pasižvalgyti ir po miestą. Mus pasitiko tikrų tikriausias žemaitis telšiškis Andrius Dacis, kuris vadovavo ekskursijai po Žemaitijos sostinę. Keliaudami kartu su nuotaikingu ir šmaikščiu vadovu Andriumi, atradome nuostabiausias miesto puošmenas, išsislapsčiusius „žydukus“ ant miesto pastatų sienų, tikėdamos, kad patrynusios jų nosis tapsime laimingesnės ir turtingesnės…
O kiek skulptūrų ir skulptūrėlių išvydome! Glostėme meškutės, miesto simbolio, nosį, vildamosi, kad išsipildys slapčiausi norai. Apžiūrinėdamos bronzinį medalį „Kodas“, turėjome atskleisti užkoduotą informaciją, sunkokai sekėsi… Stabtelėjome prie skulptūros „Žemaitijos gaublys“, kuriame pavaizduotos Žemaitijos vietovės, o Telšiai, kaip ir Roma, pasirodo, stovi ant septynių kalvų. Sužinojome, kad Lietuvos skalikų šunų veislė XX a. baigė sunykti, o telšiškis Z. Goštautas ją atkūrė. Todėl neatsitiktinai prie Rotušės šulinio stovi bronzinė Lietuvių skaliko skulptūra.
Dėl laiko stokos nespėjome pažaisti, paridenti geležinio rutuliuko, susibūrusios prie skulptūros-žaidimo „Pažink Žemaitijos sostinę“, o taip norėjosi išbandyti rankos taiklumą! Pasirodo, kad ir pasaulinio garso tenoras Kipras Petrauskas anuomet svečiavosi Telšiuose. Dabar čia įsikūrusi kavinė „Pitlius“, kurioje galima paklausyti jo dainų, pamatyti senų fotografijų, užkąsti šviežių bandelių ir pasimėgauti puodeliu kavos. Prieiname ir kopiame į Insulos kalvos šlaitą, kurį saugo Didžioji Žemaičių siena su meninėmis plokštėmis. Jose įamžinti svarbiausi Žemaitijai įvykiai. Kylame laiptais, po kojomis – ženklai miesto grindinyje. Štai, ir Katedra su Garbės vartais ir reljefinėmis durimis, prie kurių sustojame bendrai nuotraukai. Nukeliavusios į kitą gatvės pusę, šalia „Džiugo“ sūrių namų, gėrimės didingu paminklu, skirtu svarbiausiam Žemaitijos, XII-XIV a. Lietuvos ir Rytų Pabaltijo istoriniam įvykiui – Durbės mūšiui.

Prie įspūdingųjų Telšių katedros durų.

Gardus „Džiugas“
„Džiugo“ namuose mūsų jau laukė degustacija ir paskaita apie telšiškių pasididžiavimą – legendinį sūrį „Džiugas“. Išragavusios visas penkias sūrio brandas – 48, 36, 24, 18 ir 12 mėnesių, radome išskirtinių derinių su įvairiausiais pagardais: medumi, riešutais, vynuogėmis, kriaušėmis, obuoliais, džemu. Visomis juslėmis pajutome įvairaus brandinimo sūrio skonio subtilybes, nes net mažas gabalėlis šio sūrio pamalonino gomurį pikantišku stiprumu, lengvu aitrumu ir maloniai sutraškėjo subtiliais kalcio kristalėliais. Laikas praleistas su puikia kolegių kompanija neprailgo degustuojant ir kalbantis apie sūrio naudą ir jo vartojimo kultūros istoriją.

Loreta Pakalniškienė laimės ieškojo prisiliesdama prie šios varinės plokštelės ant miesto mūro.
Autorės nuotr.

Varniai, Medvėgalis
Atsisveikinusios su Telšiais, keliavome Varnių link. Varnių seniūnijoje svetingai visas pasitiko seniūnas Rolandas Bružas. Pabendravome, padiskutavome darbiniais klausimai, pasikeitėme suvenyrais.
Laikui negailestingai senkant, paskubomis dar užsukome į Varnių katedrą, dabartinę šv. Petro ir Pauliaus bažnyčią, pastatytą 1691 m., garsiausios XVII a. antros pusės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės didikų dinastijos atstovo, Žemaičių vyskupo, fundatoriaus, Kazimiero Paco.
Dar peržvelgėme naująją Varnių regioninio parko ekspoziciją „Septyni keliai iš Varnių“, pasirinktą pagal įžymaus Lietuvos geografo prof. Česlovo Kudabos to paties pavadinimo knygą.
O kiek teigiamų emocijų dovanojo „Paukščių balsų paros laikrodis“, sunku žodžiais papasakoti! Ant ekspozicijos sienos nupiešti šio parko paukščiai – savo čiulbėjimu geriausiai atspindintys paros ritmą – paspaudi mygtuką su paukščio pavadinimu ir pasigirsta čiulbėjimas. Padėkojusios ir atsisveikinusios su direktore Irena pasukame vienu iš septynių kelių garsiojo Medvėgalio link.
Sunku net patikėti, kad per vieną dieną patyrėme tiek daug gerų emocijų, kurių pakaks visiems metams…
Saugų seniūnijos raštvedė
Violeta Astrauskienė