Prisiminimai iš mokyklos laikų ir šiandiena

Spalio 5 d., minima Tarptautinė mokytojų diena. Ji Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatyme įrašyta į atmintinų dienų sąrašą. Minėti šią dieną 1966 m. pasiūlė UNESCO Tarpvyriausybinė konferencija, pripažindama lemiamą mokytojų vaidmenį švietimui, asmenybės formavimui ir dabartinės visuomenės raidai, siekdama visose šalyse garantuoti mokytojų padėtį, atitinkančią jų svarbą, ir parodyti deramą pagarbą.

Šia proga „Pamarys“ pateikia Pamario krašto žmonių minčių, kaip jie prisimena savo pirmąjį mokytoją, mokykloje praleistus metus.

„Mokytoja buvo kaip antroji mama…“

Gardamo seniūnė Birutė POCEVIČIENĖ:
– Prisimenu savo pirmąją mokyklą Ramučiuose, tuomet ji buvo aštuonmetė. Pirmoji mano mokytoja buvo Zita Gečienė, kuri tuomet gyveno su šeima Ramučiuose. Buvo jauna. Tos šilumos mums, mažiems, ji daug turėjo. Globojo mus, o mes ją mylėjome ir gerbėme. Dabar mano pirmoji mokytoja gyvena Gardame.

Sakyčiau, mokykla mane išmokė būti atsakinga už žodį, darbą. Išmokė punktualumo. Išmokė pagarbos suaugusiems, vyresniems žmonėms. Dabar kartais pastebiu, kad jaunimas to stokoja. Juk trūksta ir pagarbos mokytojui. Mums, ypač pradinukams, mokytoja buvo kaip antroji mama. Vėliau, kai atskirų dalykų mokė vis kitas mokytojas, tokių šiltų ryšių lyg ir trūko. Pradinukų net nebardavo mokykloje. Gal tik pasakydavo, kad taip daryti ar elgtis negalima. Ir to užtekdavo.

Vis neužmirštu, kai mus paliko po pamokų, kai išlipau pro langą ir, atrakinusi klasės duris, visus išleidau. Išdaiga? Tačiau net tėvams to nepasakė. Bausmių nebuvo – pakakdavo žodžio. Dabar Gardame beliko pradinė mokykla. Vaikai, manau, tokie pat geri, kaip kad buvo ir mano vaikystėje. Kaime mažieji nepasikeitė – mandagūs, myli savo mokytojas. Vyresni kiek kitokie. Nors kaime vaikai ir jaunimas nėra tokie kaip mieste. Mūsiškiai sutikę sveikinasi, šypsosi. Gal jaunimas kiek suka pro šalį. Tokie laikai. Jie auga kitokie.

Kur nuklydo tautinė mokykla?

Šilutės H. Šojaus muziejaus archyvarė, dokumentų valdymo specialistė Roma ŠUKIENĖ:
– Pirmoji mano mokytoja buvo Kadelskienė, tik vardo nepamenu. Mokiausi tuomet Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Pirmoji gimnazija). Iš pradinių klasių įsiminė mano suolo draugas. Jis buvo išdykęs, sėdėjome klasės antrame suole. Jis neklausydavo mokytojos, tai per pertrauką ant suolo sunešdavo knygų, kurias jis turėdavo sukrauti į spintą. Mano vieta buvo prie lango, tai negalėdavau išeiti, kol jis nesukraudavo tų knygų. Toks buvo to išdykėlio auklėjimas. Beje, jis buvo mokytojo vaikas.
Mūsų, pradinukų, mokytoja man nebuvo kaip antroji mama. Mačiau, kaip ji skirsto vaikus. Nuostabiausia mokytoja ir klasės auklėtoja buvo Aldona Petrošienė. Ji buvo griežta, bet teisinga. Ji mus visko išmokė: pareigingumo, atsakingumo, visada mus palaikydavo, kad ir ką beiškrėstume. Ji buvo mūsų auklėtoja nuo penktos klasės iki atsisveikinimo su mokykla. Ir kaip mokytoja ji buvo puiki. O pats geriausias mokytojas buvo jau šviesios atminties Algirdas Červinskas. Išaiškindavo dalyką ir tai, ko iš mūsų reikalaus. Neišmokai pamokos, sakydavo, tvarką žinai… Jam visi buvome vienodi.

Ir auklėtoja, ir Algirdas Červinskas, daugelis dalykų mokytojų atmintyje išliko kaip vienodai reiklūs ir vienodai teisingi visiems mokiniams. Jie neskirstė mūsų į labiau mylimus ir nerūpimus. Tai labai jautėme pradinėse klasėse: jeigu naudos nėra, tu ir nerūpi. Man, vaikui, tai įstrigo, užtat aš šios mokytojos nemyliu. Sėdėjau suole su mergaite, kurios motina dirbo pieninėje… Rašome kontrolinį, aš gaunu ketvertą, ji – penketą (tuomet vertino 5 balų sistema – red. pastaba)… Vėliau atskirų dalykų mane mokė geri mokytojai. Jie mane išmokė darbštumo ir atsakingumo.

Ateina į muziejų mokinių, tad ir dabar susiduriu su jais. Man mokytojas buvo autoritetas, jį gerbiau, nes buvo išsilavinęs, daug visko žinojo, supratau pareigą mokytis ir lygiuotis į jį, būti tokia, kaip jis. O dabar vaikai negerbia mokytojų… Dar pradinukai, kai ateina į muziejų, į edukacinius užsiėmimus, kiek kitokie. Tačiau matau ir skirtingus mokytojus. Kai mokytoja rami, gražiai elgiasi su vaikais, jie klauso. Jeigu mokytoja šaukia, tai vaikai būna išsiblaškę, triukšmingi. O vaikai? Man atrodo, kad yra perlenkta su vaikų teisėmis. Jie nieko nebijo, žino savo teises. Štai pavyzdys: sėdi vaikai muziejuje edukacijos pamokoje, o vienas berniukas nesiliauja triukšmauti. Aš jam sakau: „Jeigu tau nepatinta, neįdomu, durys štai ten atrakintos, gali išeiti“. Jis man atšauna: „Jūs pažeisite mano teises. Aš du eurus sumokėjau“. Aš jam sakau: „O tu kitų vaikų teisių nepažeidi trukdydamas, jie irgi po du eurus sumokėjo“. Tik tada jis nurimo.

Jie žino savo teises, deja, pareigų – ne. Žinoma, yra ir gerų pavyzdžių. Į ekskursiją atėjo Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos ketvirtokai – nuostabūs vaikai ir mokytojos tokios. Mokytojo elgesys su vaikais labai svarbu. Kaip elgsis, tokio atsako sulauks, kaip save pateiks, taip bus vertinamas.

Prisimenu, kai mes atėjome į mokytojo Algirdo Červinsko pamoką, bijojome jo… Tokia tyla, kad per pamokas girdėdavai, kaip musė skrenda. Bet jis reikalavo mokytis, tikrindavo, o mes ir mokėmės. Niekas nenorėdavo būti paliktas po pamokų, kad išmoktų tai, ko nemoka. Parašydavo mokytojas dvejetą, tą blogąjį pažymį, o po pamokų turėdavai išmokti ir vėl atsiskaityti mokytojui, kuris šalia dvejeto parašydavo jau geresnį pažymį. Ir abu tuos pažymius, blogą ir gerą, jis įskaičiuodavo į bendrą vertinimą. Ir man taip buvo. Ir mokytojui esu sakiusi, kaip iš pradžių jo bijojau. Tačiau šis mokytojas man išliko geriausias. Jis ir auklėtoja Aldona Petrošienė.

Dabar mokykla kitokia. Ir keičiasi ji ne į gera. Mes ką išmokome, liko visam gyvenimui, o dabar, rodos, išmoko, atsiskaitė, užmiršo… Gal ne visi.
Lietuvai sugrąžinus Nepriklausomybę, jau beveik 30 metų kuria mokyklą. Pradėjo nuo tautinės mokyklos, iš tautinės mokyklos nuklydome kažkur… Žinoma, mokykloje yra ir gerų siekių: skatina mokinius domėtis krašto istorija, kultūra. Ir muziejus sulaukia tokių mokinių, kuriuos čia nukreipia mokytojai: vaikai ieško medžiagos, renka, domisi. Žiūriu, mokinys ir mokytojas atėję šnekasi kaip draugai. Gerai. Bet kartais pastebiu, kad mokinys nejaučia jokios ribos tarp savęs ir mokytojo. Ne apie gimnazistus kalbu, o apie paauglius…

Tiesiai atsakysiu į klausimą: aš nesuprantu, ko siekiama švietimo sistemoje, mokykloje, kur veda tos reformų reformos…

Mano abu vaikai baigė mokslus. Aš taip ir nesuprantu, ko dabar iš vaiko norima. Mano supratimu, vaikas turi išmokti dalyką, suprasti, sukaupti žinių. O dabar įvairios užduotys, kartais ne vaiko jėgoms ir supratimui. Ypač – mažesniems. Ateina vaikas ir pasako, kokia tema jam užduota, turiu pagalvoti, iš kur jam suradus tam būtinos medžiagos. Atrodo, švietimo sistema vis reformuojama ir keičiama, tačiau nežinant, ko norima ir ko siekiama. Toks įspūdis iš šalies vertinant susidaro. Koks tikslas – išmokyti vaiką ar tik pravesti pamoką? Vaikai, sakyčiau, yra išprusę, jaučiu tai su jais bendraudama. Tačiau ar jie turi laisvę rinktis? Svarbiausia mokykloje tapo anglų kalba. Lietuvių kalba nustumta į šoną. Vaikai auga beraščiai, net baigę aukštąjį mokslą ateina į muziejų, rašo prašymą ir pridaro grubių gramatinių klaidų. Kur liko lietuvių kalba? Reikia mokytis gramatikos, rašyti ne kompiuteriu, bet ranka. Mokykloje jaunimas neišmoksta rašyti be klaidų – jau nebeišmoksta. Tačiau taip yra dėl švietimo politikos, kurią mokyklai nustato ir reikalauja, kad vykdytų. Mokykla turi pasitarnauti tik vaikui, tik mokiniui, tik kuo geresnėms žinioms, išsilavinimui, išprusimui. Kaip nesistebėti, kai į pirmą klasę vaikas turi ateiti jau mokėdamas skaityti? O juk mus raides pažinti, sudėlioti žodžius išmokė mokykloje.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Hits: 506

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite