Prezidento Kazio Griniaus gyvenimo kelias suko ir per Šilutę

Šeštadienį Lietuvoje paminėtos Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės – taip baigiasi šie metai, kuriuos Seimas buvo paskelbęs Prezidento K. Griniaus metais. Būtent 1926 metų gruodžio 17 d., Prezidento K. Griniaus 60 metų jubiliejaus dieną, Lietuvoje buvo įvykdytas valstybės perversmas ir Prezidentas buvo priverstas pasitraukti.

2009 m. gruodžio 18 d. Pagryniuose, K. Griniaus gatvės pradžioje, Prezidento K. Griniaus garbei buvo atidengta paminklinis akmuo.

2009 m. gruodžio 18 d. Pagryniuose, K. Griniaus gatvės pradžioje, Prezidento K. Griniaus garbei buvo atidengta paminklinis akmuo.

Šeštadienį Lietuvos radijas transliavo įdomią paskaitą – K. Griniaus gyvenimą apžvelgė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentė lektorė dr. Dalia Bukelevičiūtė. Pateikiame keletą įdomesnių detalių.
Pirmiausia – gydytojas ir aktyvus žmogus
K. Griniaus gyvenimo istorija – išskirtinė ir verta didelio dėmesio: medikas, politikas, visuomenininkas, kovotojas už lietuvybę, tačiau – laisvamanis, nepuoselėjęs glaudesnių ryšių su kunigija.
Būdamas 17 metų gimnazistas įsitraukė į kultūrinę veiklą, platino „Aušrą“ ir tai apibūdino: „Įsijungiau į kovą su caro valdžia už skriaudžiamus žmones, už lietuvybę“. 19 a. pabaigoje jis savo veiklą susiejo su spauda ir leidyba: leido „Varpą“, vėliau – „Ūkininką“, rašė straipsnius, gynė lietuvišką žodį ir jį skleidė, bendravo su V. Kudirka.
Nuo 1892 m. sugrįžta baigęs Maskvos medicinos universitetą į gimtąjį Marijampolės kraštą: imasi gydytojo darbo ir visuomeninės veiklos. Su jo pavarde siejamas Lietuvos politinių partijų atsiradimas. Jis nepasirinko Socialdemokratų partijos, pasuko su demokratais. Jo žmona Joana buvo socialdemokratė, jis – demokratas, tačiau tai netrukdė sugyventi šeimoje. Grinių namai buvo spaudos platinimo, straipsnių rašymo, bendraminčių konspiracinių susitikimų vieta. Griniams teko patirti žandarų kratas, suėmimus, net kalėti.
Po 1909 metų K. Grinius jau Vilniuje. Čia veikia J. Basanavičius, keturi broliai Vileišiai, A. Smetona ir kiti. Jis gydo ir ima leisti „Lietuvos žinias“. Šis leidinys taps valstiečių liaudininkų propagavimo laikraščiu, leidžia ir „Ūkininką“, taip išreikšdamas savo pažiūras. Bendrauja su A. Smetona, T. Vaižgantu. K. Grinius sakė: „Kilnojama raidė litera yra galingas ginklas, iš dalies tuo ginklu mes, lietuviai, esame Nepriklausomybę laimėję“. Tokia veikla iki 1914 m.
Karas ir netektys
Pirmasis pasaulinis karas K. Grinių užklupo Marijampolėje. Su žmona Joana, 15 metų sūnumi Kaziu, 12 metų dukra Gražina, 5 metų sūnumi Jurgiu ir žmonos broliu, irgi gydytoju bei bendražygiu, visi pasitraukė į Rusiją, Kaukazo sritį. Ten K. Grinius gydė, dirbo reabilitacijos ligoninės vyr. gydytoju, tuberkuliozės ligoninėje. Daug laiko praleido atskirai nuo šeimos. Žmona sirgo tuberkulioze, jauniausias sūnus Jurgis irgi turėjo problemų su sveikata.
Sūnus Kazys pasirinko baltagvardiečius, o 1918 m. spalį raudonarmiečiai apiplėšė Grinių butą, nušovė žmoną, sužeidė ir dėl to mirė dukra Gražina, čia teko palaidoti ir kartu dirbusį svainį, po 1019 metų palikęs Rusiją tais metais Prancūzijoje palaidojo ir 12 metų sūnų Jurgį.
Naujas ir geriausiai žinomas etapas
1919 m. pabaigoje K. Grinius sugrįžo į Lietuvą. Apie Lietuvos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklaustybės aktą Lietuvoje K. Grinius sužinojo dar Rusijoje. Marijampolėje vėl dirbo gydytoju ir atidarė pirmąjį gimdymo skyrių. Tapo Liaudininkų partijos nariu ir buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, vėliau – dar į tris tarpukario Lietuvos Seimus. Nuo 1920 m. – jau Kaune, aktyvus Kauno savivaldybės narys, rūpinosi ligoniais, jo rūpesčiu mokyklose imta maitinti vargingų šeimų vaikus, rūpinosi sanitarija, ekologija ir Nemunu, dalyvavo steigiant vaikų darželius.
1920 m. K. Grinius buvo išrinktas VI Vyriausybės vadovu – pirmosios Steigiamajame Seime patvirtintos Vyriausybės Ministru Pirmininku. Vyriausybė buvo koalicinė. „Aš tokių aukštų tarnybų niekad nemėgau, bet demokratiškai išrinktas dėl principo sutikau tą vietą užimti“, – yra rašęs K. Grinius. Svarbiausias darbas – 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Rusija, Vilnius atiteko Lietuvai. Taika buvo plėšte išplėšta. Teko išgyventi Vilniaus praradimą. Svarbi ir sutartis su Latvija – 1921 m. nustatyta siena su Latvija.
Koalicijoje buvo nesutarimų. 1922 m. vasarį Vyriausybė neteko įgaliojimų. K. Grinius atnaujino „Lietuvos žinių“ leidimą, tapo redaktoriumi, grįžo prie gydytojo darbo Kaune, čia įkūrė pirmuosius gimdymo namus, dalyvavo suburiant „Pieno lašo“ draugiją, kuri rūpinosi naujagimių sulaukusiomis motinomis, jas šelpė, kad gimdytų ligoninėse, mokė prižiūrėti ir maitinti kūdikius.
Nuo 1923 m. K. Grinius veikė jau Valstiečių liaudininkų sąjungoje, su šia politine jėga 1926 m. gegužę dalyvavo ir laimėjo Seimo rinkimuose 22 vietas, socialdemokratai – 15 vietų, krikščionys demokratai prarado turėtas pozicijas ir gavo 30 vietų, tautininkai – tris vietas. Seime pasikeitė politinė sankloda. Buvo sudaryta menka ir raiba valstiečių ir socialdemokratų Seimo dauguma, nes, kaip rašė K. Grinius, krikščionys koalicijos sudaryti nepanoro.
Birželio 7 d. Seimas Prezidentu išrinko K. Grinių, kuris teigė, kad svarbiausia taupyti, padėti žmonėms, akcentavo darbštumo svarbą ir būtinybę saugoti demokratiją. Prezidentavo pusmetį – nuo vasaros iki asmeninio 60 metų jubiliejaus gruodį. Jubiliejui ruošėsi ir draugai, ir perversmininkai. Anot K. Griniaus, liaudies vaidmuo 1926 metų perversme buvo nedidelis – liaudis už demokratiją aktyviai nekovojo, jos nebrangino – tai buvo politinių jėgų, asmenybių kova. Gruodžio 17 d. naktį Prezidentą K. Grinių izoliavo namuose, privertė trauktis, jis tą ir padarė savo valia, nes suvokė, kad A. Smetona ir kiti rizikuos iki galo. Kitą dieną parašė Seimui, kad atsistatydina. „Tik mano atsistatydinimas gali apsaugoti Lietuvą nuo galimų nelaimių“, – apie tai yra sakęs K. Grinius. Prezidentu tapo A. Smetona.
Kuklus, apsišvietęs, gilios minties, inteligentiškas, tolerantiškas Prezidentas – taip apibūdinamas K. Grinius, nors istorikai teigia, kad, turėdamas saviškių Vyriausybę, vidaus reikalų ministrą, Prezidentas nekontroliavo padėties.
Nauju keliu
K. Grinius vėl grįžo į Kauną, vėl rūpinosi miesto sanitarija. 1936 m., kai išėjo į pensiją, gyveno 8 kambarių name su žmona ir sūnumi, gaudamas valstybės ir Kauno savivaldybės pensijas. Augino naują liaudininkų kartą, kuriai jis buvo autoritetas, leido „Lietuvos žinias“. 1927 m. vedė bendražygę Kristiną, su ja susilaukė sūnaus Liūto, su kuriuo vaikystę leido būsimasis prezidentas V. Adamkus.
Antrojo pasaulinio karo užkluptas Kaune, pasitraukė į Vakarus. 1944 m. pasiekė Vokietiją, ten parašė prisiminimus, tiksliai pakartodamas tai, ką buvo parašęs ir užkasęs Lietuvoje. 1957 m. buvo atkasti tie raštai, tačiau žemėje jie sutrūnijo. Per trejus metus Vokietijoje ir JAV išleistas pirmasis ir antrasis K. Griniaus atsiminimų tomai, dar du pasirodys.
K. Grinius mirė 1950 m. Čikagoje, velionio palaikai į Lietuvą parvežti 1994 m. ir palaidoti gimtinėje.
Pasak Nepriklausomybės akto signataro Gedimino Ilgūno, Kazys Grinius – visa mūsų valstybės istorija. Jo gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos periodą: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją.
Valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjas, gydytojas, vienas iš sveikatos apsaugos sistemos kūrėjų, žymus XIX a. tautinio atgimimo, vadinamo „Varpininkų sąjūdžiu“, organizatorius ir dalyvis, laikraščių redaktorius ir leidėjas, mąstytojas, humanistas, mokslininkas Kazys Grinius iki pat savo mirties tikėjo, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos.
Artimai Grinių šeimą pažinojęs ir su Kaziu Griniumi bendravęs Prezidentas Valdas Adamkus yra teigęs, kad K. Grinius formavo jo gyvenimo vertybių, laisvės ir demokratijos supratimą.
Iš Prezidento K. Griniaus turėtume pasimokyti pagarbos demokratiniams principams, tikėjimo gražesne Lietuvos ateitimi, atkaklumo, valstybės ir tautos interesų viršenybės prieš asmeninius interesus, ištikimybės priesaikai ir idealams.
K. Grinius ir Šilutė
2009 metų gruodį Prezidento K. Griniaus garbei Pagryniuose, K. Griniaus gatvės pradžioje, atidengtas atminimo akmuo. Ant rausvo Lietuvos laukų riedulio fasadinės plokštumos iškaltas saulėgrąžos formos įgilinimas, o jo viduryje įklijuota granitinė plokštė su išraižytais žodžiais iš K.Griniaus testamento „Giliai tikiu lietuvių tautos amžinybe…“. Sumanymas pastatyti paminklą lietuvybę puoselėjusiam Prezidentui kilo Pagrynių gyventojui Algirdui Mykolui Kubaičiui, projektą sukūrė jo sūnus Mindaugas, raides iškalė šilutiškis Ričardas Undzėnas. 55 šeimų atstovai pasirašė memorialinio akmens statybos ir atidengimo aktą ir jį įteikė saugoti Šilutės muziejui.
K. Grinius Šilutėje apsilankė 1926 m. ir buvo pirmasis Lietuvos Prezidentas, į šį kraštą atvykęs po jo prijungimo 1923 m. prie Lietuvos. K. Griniaus vardu tada buvo pavadintas 616 tūkst. litų kainavęs naujasis tiltas per potvynių užliejamą zoną kelyje iš Šilutės į Rusnę. Tiltas puikiai tarnauja iki šiol, į jį veda ir dabartinė K. Griniaus gatvė Pagryniuose, Šilutės priemiestyje. Šiemet Šilutės rajono savivaldybė ant K. Griniaus tilto atramos pritvirtino ir iškilmingai atidengė bareljefinę lentą su K. Griniaus atvaizdu.
Spaudai parengė
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Šilutėje paminėtos 99-osios Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metinės

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos diena laikoma Klaipėdos šturmo diena – sausio 15-oji. Šiam istoriiam ir svarbiam Lietuvai įvykiui paminėti skirta prie Šilutės r. savivaldybės stovinti stilizuota atminimo siena su įrašais. Savivaldybės aikštėje ir vyko Šilutės Hugo Šojaus muziejaus organizuotas renginys šiai datai paminėti. Istorinius faktus, glaudžiai siejančius Šilutę su Klaipėdos sukilimu apžvelgė muziejaus istorikas Ignas Giniotis. Žodį tarė Savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, akcentavęs šio 99 metų senumo įvykio svarbą atkurtai Lietuvos valstybei. Jis pastebėjo, kad kitąmet, minint šio įvykio

Grafikos darbų paroda „Jonuko kelionė“ Ramučiuose

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Ramučių filialo lankytojus nuo metų pradžios džiugina Vilniaus dailės akademijos grafikos bakalaurės Dainoros Vingytės grafikos darbų paroda „Jonuko kelionė“. Dainora Vingytė (g. 1995) – jaunosios kartos menininkė, kilusi iš Žemaičių Naumiesčio, baigusi Šilutės meno mokyklą, Šilutės Vydūno gimnaziją, 2020 metais Vilniaus dailės akademijoje įgijo grafikos bakalauro laipsnį. 2019 m. menininkė pelnė trečią vietą tarptautiniame A. Švėgždos piešinių konkurse. Jaunoji menininkė savo kūrybines idėjas išreiškia skirtingomis technikomis ir temomis. Ji  tapo, piešia, kuria iliustracijas, bet pagrindinis

Katastrofinio stiprumo vėjas Ventėje siekė 35,5 m/s

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba pranešė, kad sausio 14 d. užfiksuotas katastrofinio stiprumo vėjo greitis ir perkūnija. Medžius vertęs itin stiprus ir gūsingas vėjas sutrikdė elektros tiekimą, mat buvo pažeistos skirstomojo tinklo elektros oro linijos. ESO praneša, kad daugiausia elektros linijų gedimų yra Šiaulių ir Klaipėdos rajonuose. Iš viso jų buvo per 40 tūkst., šiuo metu elektros tiekimas jau yra atstatytas daugiau nei 20 tūkst. namų ūkių. Dauguma atsijungimų fiksuota sausio 14 d., penktadienį, tarp 8 ir 9.30 val. ryto. Klaipėdos uoste

Kam siūloma suteikti Garbės ambasadorių vardus?

Šilutės rajone verčiamas naujas lapas krašto istorijoje: Savivaldybės tarybai nusprendus iškiliems asmenims, kurie savo veikla garsina kraštą gyvendami ir dirbdami užsienyje, stiprina Šilutės rajono ryšius su partneriais užsienyje, ten pristato Šilutės kraštą ir užsiima jam naudinga veikla bei kt., suteikti Šilutės rajono savivaldybės Garbės ambasadorių vardus, jau skelbiamos ir pirmosios trys kandidatūros. Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis 2022 m.  sausio 10 d. potvarkiu siūlo Savivaldybės tarybai suteikti Šilutės rajono savivaldybės Garbės ambasadoriaus vardą Ritai Kundrotaitei Šilas, Rūtai Žičkienei, Laurai

Taip pat skaitykite