Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti buvo skirta Šilutės muziejuje atidaryta paroda „Mažasis Liubekas“. Greta eksponuojamų fotografijų rodyta ir knygų ekspozicija, skirta leidyklos „Libra Memelensis“, pernai minėjusios savo veiklos dvidešimtmetį. Ir fotografijų parodą, ir knygų ekspoziciją parengė knygų leidėjas, istorikas Kęstutis Demereckas.

„Mažojo Liubeko“ priemiestis iš rytų pusės nuo statomo bendrabučio stogo.

Pirmasis fotoaparatas
Leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas mūsų kraštietis Kęstutis Demereckas gimė ir augo Šilutėje, viename iš namų prie Šyšos, žuvų turguje. Dar mokyklos laikais, užauginęs triušių ir juos pardavęs, įsigijo fotoaparatą „Smena“. Juo fotografuodavo namiškius, draugus, gyvenamąją aplinką. Parodos dalyviams prisipažino, kad šiandien ir pats stebisi, kad ieškodamas geresnio kadro užkopdavęs net ant namo stogo.
Po studijų Klaipėdos konservatorijoje K. Demereckas savo gyvenimą susiejo su uostamiesčiu. Domėjosi jo istorija, architektūra, kultūros paveldu ir savo darbais prisidėjo prie šiandieninio uostamiesčio kūrimo.
Sugrįžimai į Šilutę
Gimtojo krašto trauka parviliojo arčiau Šilutės. Nusipirkęs Rusnėje sklypą pagal išlikusius senus brėžinius surentė namą – tokį, kokiuose anksčiau gyveno šio krašto žvejai. Namas pripažintas gražiausiu etnografiniu naujos statybos statiniu Nemuno deltos regioniniame parke.
Kęstutis Demereckas ir pats prisipažįsta, kad prieš keturis dešimtmečius išvažiavęs iš Šilutės jaučia, kad po truputį čia vėl sugrįžta. To įrodymas – fotografijų paroda „Mažasis Liubekas“. „Jei nebūtų buvę Pirmojo pasaulinio karo, nebūtų buvę ir šios parodos“, – susirinkusius intrigavo parodos autorius, prisipažinęs, kad po daugel metų jam buvo labai įdomu pasiknaisioti po negatyvų archyvą. Juodai baltose nuotraukose užfiksuoti mediniai, mūriniai namai, stovėję Šilutės kvartale, vadintame Mažuoju Liubeku. Šiandien anų pastatų nebėra.

Senojoje Gluosnių gatvėje. Šiandien čia stovi vienas iš paskutinių buvusios Hidraulinių pavarų gamyklos cechų.
Nuotraukos iš K. Demerecko archyvo

Parodos lankytojai turėjo progos susipažinti su prieš keliasdešimt metų (1971-1975) čia virusiu gyvenimu, kurį užfiksavo K. Demereckas. Nuotraukų autorius pasakojo tuomet fotografavęs dar nežinodamas, kad po daugelio metų šilutiškiams parodys tai, ko kai kurie neprisimena ar nėra net matę. Fotografavo tarsi nujausdamas kvartalo likimą, bet nežinodamas, kad fotografija jam taps kasdienine duona.
Kur buvo „Mažasis Liubekas“?
Demereckų šeima gyveno Žuvų turgaus centre, triaukščiame name. Tačiau tėvams pasiūlė pinigų ir jie sutiko keisti į butą „Mažajame Liubeke“. Viliojo, kad ten laisviau buvo galima auginti gyvulius, nes aplinkui netrūko ganyklų, name buvo įvestas vandentiekis.
Tai buvo nedidelių namų kvartalas Šilutėje, ties dabartine Klaipėdos gatve, skirtas šeimoms, netekusioms turto ir savo namų. Jis išaugo po Pirmojo pasaulinio karo ir gyvavo iki 1987 metų.
„Mažajame Liubeke“ anuomet stovėję 3 mediniai ir 4 mūriniai namai buvo visi skirtingi. Pasak K. Demerecko, matyt, kiekvienas buvo statytas pagal kitokį projektą. Vienas iš trijų medinių namų buvo ypač didelis, turėjo kelis įėjimus, 4 kaminus. Po Antrojo pasaulinio karo „Mažojo Liubeko“ pavadinimo neliko – gatvės vadintos Gluosnių, Rytų, Klaipėdos.

Rytų gatvės mažieji gyventojai aplipę vieną iš pirmųjų „Zaporožiečių“.

„Pats stebiuosi, kad mokyklos laikų pomėgis dabar yra toks vertingas. Gaila, kad tuomet, kai buvo griaunami namai, buvau studentas ir negalėjau matyti paties griovimo, kurio metu galima pamatyti, kokios medžiagos buvo naudotos statybai. „Mažasis Liubekas“ 1987 m. pavasarį buvo nugriautas ypač sparčiai. Jo vietoje pradėta statyti Šilutės hidraulinių pavarų naujuosius cechus. Iškeldinti gyventojai džiaugėsi gavę butus naujuose namuose. Atgavus Nepriklausomybę, gamyklos nebeprireikė.
Namus statė iš pabėgių
„Pokario tema dar mažai žinoma. Senųjų gyventojų nedaug teliko. Juos pakalbinus būtų galima dar daug ką sužinoti“, – paakino K. Demereckas.
Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė pasakojo, kad gyvenamųjų patalpų stygius po Pirmojo pasaulinio karo Šilokarčemoje buvo ypač didelis. Jau karo metais Hanzos miestas Liubekas buvo Šilokarčemos, to meto apskrities centro, partneris. Karo nuostoliams Šilokarčemos apskrityje padengti liubekiečiai pervedė 95 tūkst. markių paramą. Nemaža dalis šių lėšų buvo panaudota bendrovės „Mažoji gyvenvietė“ kūrimui ir „Mažojo Liubeko“ statybai. Šios bendrovės akcininkais buvo kilmingojo Šilokarčemos dvaro savininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu), Šilokarčemos lentpjūvės savininkas Otas Kolicas (Otto Kolitz), bendrovei pirmininkavo durpių fabriko direktorius M. Kubilius. H. Šojus dovanojo žemės namams „Mažajame Liubeke“ statyti. Medienai buvo panaudoti pabėgiai, kurie atliko karui sutrukdžius nutiesti planuotą siaurąją geležinkelio liniją Kugeliai – Pašyšiai – Žemaičių Naumiestis. Sprendimą pabėgius panaudoti namams statyti priėmė Šilokarčemos apskrities valdyba, vadovaujama apskrities viršininko dr. Turmano (Turhman). Vėlesniais metais, apie 1930 m., bendrovė nustojo veikti, namai buvo parduoti gyventojams.

Leidyklos „Libra Memelensis“ vadovas, Šilutėje gimęs ir augęs Kęstutis Demereckas.

Spaudą atgavome dukart
Leidykla „Libra Memelensis“ išleido daugybę įvairių unikalių leidinių, knygų, albumų, šimtus skirtingų siužetų bei rūšių atvirukų, garsinančių Klaipėdos kraštą, Kuršių neriją, Palangą, Žemaitiją, Mažąją Lietuvą.
„Spaudą atgavome antrą kartą, – kai atgavome Nepriklausomybę, galėjome atversti iki tol draudžiamus leidinius, atvirai kalbėti apie Klaipėdos, Šilutės praeitį. 1991 metais klubas „Budys“ mane išrinko Jūrininkų sąjungos atkurto žurnalo „Jūra“ redaktoriumi. Nors neilgai, bet man patiko būti redaktoriumi. Bet ir tada dar nesvarsčiau apie leidybą. Tačiau, kaip ir daugelis, jau mąsčiau apie ateitį. Vis dėlto iki leidyklos įsteigimo prabėgo dar keleri metai“, – prisiminė leidyklos vadovas K. Demereckas.
Leidyklos darbo pradžia – įvairūs reklaminiai darbai. Tačiau rūpėjo istorinis, kultūrinis paveldas. Sovietmečiu iš rankų į rankas klaidžiojo mėgėjiški J. Zembrickio Klaipėdos istorijos vertimai. Leidykla pasirūpino tuos vertimus išleisti. Pirmasis leidyklos ir Šilutės muziejaus bendras darbas buvo leidinys apie Pamario krašto žvejybą XVI-XX amžiuje.
Leidėjas K. Demereckas, lygindamas knygų ir laikraščių leidybą, akcentuoja knygų leidimo atsakingumą. Knygoje padaryta klaida neužmirštama. K. Demereckas džiaugiasi, kad visada šalia buvo puikus redaktorius – jo žmona Violeta. „Libra Memelensis“ leidžia knygas, atvirukus, jų rinkinius, albumus. K. Demereckas sakė, kad yra kaupiama medžiaga leidiniui „Klaipėda senuose atvirukuose“.
K. Demereckas padovanojo Šilutės muziejui vertingos medžiagos – 1987 m. jo darytas senųjų kapinių fotografijas. Tada, dirbdamas Paminklų restauravimo ir konservavimo institute, jis pagal visus reikalavimus atliko kapinių, antkapinių paminklų, tvorelių fiksacijas.

Laima PUTRIUVIENĖ