Pirmojo I. Arlauskienės knygos „Kuris į Tolminkiemį?“ skaitytojo laiškas autorei

Daug neintriguodamas iš karto pasakysiu, kad tavo naujoji knyga („Kuris į Tolminkiemį?“) man patiko.

Tokių knygų ypatingai reikia, tačiau kaip tik tokių niekas nesiryžta parašyti. Knygos principas lyg ir paprastas: imti ir fragmentiškai papasakoti apie savo darbinį gyvenimą ir lygiagrečiai pademonstruoti, kaip greta tavojo pasaulio gali funkcionuoti ir tavo kraštiečių būrų pasaulis, kurio tartum jau trys šimtmečiai nebeturime, bet jo aidai, atspindžiai, o gal ir paralelinis egzistavimas gali būti įtikinamas, jeigu yra prisitraukiamas Donelaičio poema.
Gal šiek tiek santūriai paimi dvidešimtąjį, net dvidešimt pirmąjį ir aštuonioliktąjį amžius į paralelinį santykį įvedamais gyvenimais.
Pirmiausia reikia tiksliai tokias lygiagretes įvertinti jų produktyvumo ir literatūriškumo požiūriu. Kuris iš dviejų gyvenimų bus kontekstinis, o kuris – tik citatinis. Iš tikrųjų abu paraleliniai gyvenimai sueina į vieną ir labai produktyvų kontekstą, nes jungtis ne mechaniška, o natūrali ir originali. Simonaitytė buvo įtempusi dviejų šimtmečių juostą. O čia tarsi panaudojamas Laiko teleskopas, ir jau ne per dviejų, o per trijų šimtų metų sienos storį matomas būrų gyvenimas.
Pasakoja du žmonės su pedagoginėmis nuostatomis – lituanistė ir į didaktiką atsistojęs pastorius Donelaitis. Mokytoja ir pastorius yra gana artimi ir geografiškai. Na, o jeigu abu sustojo pedagoginėse pozose, suprantama, kad asmeniškosios gyvenimo detalės pademonstruojamos labai santūriai, o kitą sykį jau ir su santūriais nutylėjimais. Jeigu kalbėčiau dar tiksliau, tai asmeninis gyvenimas paliekamas dažniau prie nuojautų, nes čia kur kas būtų natūralesnis dėlei pasakojimo vieningumo – darbinis gyvenimas, pareiga.
Labiau įsiskaitydamas netrukau suprasti, kad tikroji knygos parašymo priežastis kyla iš aplinkybės, o toji aplinkybė yra patsai Donelaitis, jo didžioji poema. Maždaug taip: atšventėme Donelaičio trijų šimtų gimimo metines, ir vos ne tuojau vėl poema nugrimzta į tylą ir tamsą. Iš tikrųjų lituanistės vietą pasirinkusi moteris privalo ir ne jubiliejiniais metais mokiniui įrodyti, kad Donelaitis nėra tik proginis, šventinis. Jis gali būti labai artimas ir mūsų aktualiajai kasdienybei, nes jo aktualumas amžinas, turi taikomųjų ypatybių, amžinojo gyvybiškumo.
Esu perskaitęs ne vieną knygą, kurios pradžioje, kartais net kiekvieno skyriaus pradžioje cituojama kito rašytojo mintis, eilutė. Tavo knygoje Donelaitis nėra panaudojamas kaip formalus pagražinantis moto. Tu Donelaičio būrų pasaulį prisitrauki prie savo gyvenimo, ir kiekviena jo eilutė natūrali ir atgaivinama, ir aktualizuojama. Žinoma, aš galėjau „pereiti per visą tavo knygą“, norėdamas patikrinti, kaip tikslingai panaudoji poemos eilutes. Tačiau gana greitai supratau, kad toks mano elgesys klaidintų, nes imčiau manyti, jog Donelaičio pritraukimą į savo pasaulį tu atlieki tartum dėl asmeniškųjų savybių.
Tu ne savo, o lituanistikos reikalui pasitarnauji.
Tad ta prasme tu taip pasielgi skatinama Donelaičio kaip tam tikros aplinkybės. Bet pats pagrindinis tavo paieškų objektas, žinoma, yra mokinys – dabartinis skaitytojas. O čia ir tenka susiorientuoti, kad poemos intonacijos jau pernelyg aštrios kaip ir santykiai tarp būrų, kolonistų. Poemos veikėjų balsai labai įtempti, kalbos autarchiškos…
Ir skaitytojas gyvena ne šiaip jau dvidešimtame amžiuje, o demokratiškoje ir laisvoje tėvynėje, kur žmonės pagal šiandienį pareikalavimą bendrauja, šneka tik pagarbiai, tik tolerantiškomis, empatiją demonstruojančiomis intonacijomis. O šit poema parašyta muziejiškuoju, keturkampiškuoju hegzametru. Visa tai labai komplikuoja skaitytojo ir poemos santykius. Nepadės, jei mokiniui ir dešimtį sykių kartosi, jog Donelaitis – vienintelis Lietuvos poetas, susilaukęs pasaulinės šlovės. Štai todėl tavo idėja – siūlymas Donelaičio poeziją suvokti perleistą per dabarties ir aktualaus gyvenimo kontekstą yra tikrai novatoriškas sumanymas. Nesvarbu, kaip tokią idėją atradai – racionaliu ar intuityviu būdu – tik galiu pasveikinti.
Valentinas

Valentinas Zaikauskas – vaikystėje dėl ligos komplikacijų neteko regėjimo, todėl mokėsi Kauno aklųjų internatinėje mokykloje, 1965 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Mokytojavo Kaune, dirbo Šiaulių pedagoginio instituto specialiosios pedagogikos mokslinių tyrimų laboratorijoje, vėliau redagavo aklųjų draugijos žurnalą „Mūsų žodis“.
Baigęs tiflopedagogikos studijas Gerceno pedagoginiame institute, nuo 1976 m. pradėjo mokslininko karjerą Vilniaus valstybiniame universitete specialiosios psichologijos mokslinio tyrimo laboratorijoje.
Visuomenei V. Zaikauskas geriau žinomas kaip rašytojas prozininkas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jau pirmoji jo apsakymų knyga „Iš miesto A į miestą B“ (1982 m.) buvo įvertinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardo premija.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Ekstremalių situacijų komisija masinių draudimų nesiims, bet prašys kariškių bei policijos pagalbos

Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija penktadienio rytą aptarė būtinuosius veiksmus dėl koronaviruso (COVID-19) keliamos grėsmės. Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad kol kas jokių masinių ribojimų ir draudimų nebus įvesta. „Prašome nepanikuoti (…). Masinių ribojimų draudimų kol kas nėra“, – teigė premjeras S. Skvernelis. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigė, kad komisija nusprendė pasitelkti kariškių pagalbą oro uoste bei pasienio punktuose. „Pirmiausia bus pasitelkti kariškiai, kad nebebūtų kažkokių problemų ar sutrikimų oro uostuose, jeigu reikės – pasienio kontrolės punktuose tiesiog informavimui. Darysime

Lietuvoje patvirtintas pirmasis užsikrėtimo koronavirusu atvejis

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informuoja, kad Lietuvoje šiandien nustatytas pirmasis užsikrėtimo naujuoju koronaviruso (COVID-19) atvejis. Atlikus tyrimus, infekcija nustatyta iš Veronos (Italija) 2020 m. vasario 24 d. grįžusiai pacientei. Šiuo metu pacientė yra izoliuota Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, kur yra tokiems susirgimams gydyti pritaikyta infrastruktūra. Informuojama, kad pacientei pasireiškę simptomai yra lengvi, ji šiuo metu neturi temperatūros, jai taikomas reikalingas gydymas. Moteris stebima buvo nuo pat grįžimo į Lietuvą, taip pat, kaip ir kiti keliautojai, grįžtantys iš paveiktų zonų. SAM kartu

Darbų karuselė sukasi

Vasario 25 d. Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis surengtoje spaudos konferencijoje apžvelgė besibaigiančio vasario mėnesio darbus, įvykius ir naujienas. Konferencijos pradžioje dalyvavo ir Savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pozingis. Buvo smalsu išgirsti, kurioje iš vienuolikos Šilutės rajono seniūnijų atsiskaityti už praėjusių metų veiklą atvykusiai valdžiai buvo užkurta kaitriausia pirtis. Anot mero Vytauto Laurinaičio, lyg Juknaičiuose… Mat dideli šios gyvenvietės – parko plotai, daug tenka šienauti, o daugiabučių namų gyventojai šio darbo kratosi. „Pamarys“ aprašė aną susitikimą. Jeigu bėdų yra tik

Seimo Pirmininkas apsilankė trijose Šilutės rajono mokyklose

2020 metus Seimas yra paskelbęs Mokyklų bendruomenių metais. Šia proga vasario 25-ąją LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis aplankė Šilutės r. savivaldybės Vainuto, Žemaičių Naumiesčio gimnazijų ir Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos mokinius ir pedagogus. „Mokyklų bendruomenė – tai stipri šeimų, mokytojų ir mokyklos darbuotojų komanda. Bendruomenė geriausiai gali įveikti vietos švietimo sistemai kylančius iššūkius. Susitelkime ir kurkime aplinką, kuri skatina pilietiškumą ir stiprina visuomenės pasitikėjimą ugdymo įstaiga“, – tądien sveikinimas su šiais žodžiais ir Seimo Pirmininko bei rajono mero parašais įteikti