Pirmasis Sausio 13-osios bėgimas. Novelė

Ir šiandien Šilutėje tebedirbanti vyresnioji geležinkelio meistrė Sigutė Petkelienė, kalbėdama apie anos sausio 13-osios nakties įvykį, susigraudina: „Ramybės nedavė mintis: „O kas augins mano du mažus vaikus, jeigu aš žūsiu...“ Šilumvežio vairuotojui sakiau važiuoti toliau nuo manęs, kad nenukentėtų, jei kas...“ Petro Skutulo nuotr.

Ir šiandien Šilutėje tebedirbanti vyresnioji geležinkelio meistrė Sigutė Petkelienė, kalbėdama apie anos sausio 13-osios nakties įvykį, susigraudina: „Ramybės nedavė mintis: „O kas augins mano du mažus vaikus, jeigu aš žūsiu…“ Šilumvežio vairuotojui sakiau važiuoti toliau nuo manęs, kad nenukentėtų, jei kas…“
Petro Skutulo nuotr.

Sigita bėgo. Nors pavadinti to bėgimu nelabai ir galėjai. Koks čia bėgimas, kai kojos slidinėja nuo apsnigtų pabėgių, kliūva už akmenų. Lyg nežinomu duobėtu keliu tamsoje bėgtų.

Šiaip manė, kad žino savo ruožą kaip du pirštus, ir naktį galėtų pasakyti kokį pabėgį metas keisti, kur kokia kita smulkmena laukia sutvarkoma. Rimtų gedimų kaip ir nėra, nes čia gi geležinkelis, o ne koks rajoninis keliukas. Čia dideli traukiniai važiuoja, bėgiai turi būti tvarkingi. Jeigu geležinkelyje kokia avarija, tai visada pirmiausia tikrina, ar gerai buvo prižiūrėti bėgiai. Retai kada geležinkelio avarijos įvyksta, bet ir tai dažniausiai paskelbdavo, kad vaikai akmenukų ant bėgių pridėjo. O meistrams ir brigadininkams tyliai premijas nubraukdavo bei papeikimus surašydavo.

Bet taip buvo seniau. Nors tas seniau ir nėra labai seniai. Dar nė metai nepraėjo, kai Lietuva pasiskelbė nepriklausoma. Dar daugelis reikalų geležinkelyje tvarkoma po senovei. Net ir keleiviniai traukiniai iš Maskvos į Kaliningradą važiuoja pagal tą patį grafiką, ir prekinių sąstatų judėjimui sureguliuoti dar su kolegomis iš Sovetsko reikia pasitarti. Tiesa, dabar valdžia sako: ne Sovetskas, o Tilžė. Bet traukiniui tai nesvarbu, jis turi saugiai važiuoti, ir geležinkelis turi būti prižiūrėtas.

Tokios padrikos mintys kirbėjo, sukosi Sigitos galvoje, kai ji bėgo geležinkeliu nuo Anužių Pagėgių link. Bėgo klupinėdama, bet neturėjo kada ilsėtis, nes girdėjo kaip už nugaros pūškuoja traukinys. Sigitai atrodė, kad jis dūsauja. Tai ir suprantama. Traukinys jau įveikė ilgą kelią iš Maskvos, ir labai skubėjo pasiekti Kaliningradą, kur galės atsipūsti. Jis buvo pagyvenęs, bet dar geros formos, norėjo ir galėjo lėkti laukais, keldamas sniego sūkurius ir toli palikdamas savo dūmus. Bet dabar jis turėjo vilktis paskui Sigitą. Tai priminė laidotuvių traukinio judėjimą.

Vasarą Sigita gal ir būtų bėgusi greičiau. Bet dabar? Na ir kas, kad garvežio prožektorius švietė jai kelią. Ji neturėjo kada žiūrėti sau po kojų, nes bėgdama sukiojo galvą į abi puses ir stengėsi pamatyti ar nėra prie bėgių ko nors neįprasto.

Ji ieškojo bombos.

*****

Kai namie suskambo telefonas, darbo valandos jau seniai buvo pasibaigusios. Skambino net ne stoties viršininkas, o iš Klaipėdos, budėtojas. Pasakė, kad turi greitai prisistatyti į Anužių stotelę, ten jos lauks kažkokie vyrai. Dar pasakė, kad jie iš kažkokios naujos Lietuvos saugumo tarnybos.

Nebuvo kada svarstyti. Geležinkelininkai yra įpratę, jų tarnyba nuo senų laikų svarbi, kaip ir patys geležinkeliai, todėl čia kitaip, negu statybose ar miškų kirtavietėse. Geležinkeliečio pagrindinis darbas: užtikrinti saugų traukinių eismą. Ir jeigu paskambino, kad kažkas gali nutikti – tai turi eiti ir žiūrėti. Nors nelabai suprato, kodėl jos lauks kažkas iš saugumo, bet žinojo, kad iš Klaipėdos jau išvažiavo keleivinis, ir tai yra Maskvos traukinys, o su Maskva dabar Lietuva pykstasi, tai tikrai būtų labai negerai, jeigu tam traukiniui kas nors atsitiktų. Kad jau reikia, negi ginčysies: nulėks, pažiūrės ko ten kas prašo, patvarkys, kad saugu traukiniams būtų važiuoti – ir namo.

Anužių stotelėje jos jau laukė. Vyrai išlipo iš gražios mašinos, paklausė ar tai ji yra šios stotelės viršininkė ir pradėjo aiškinti, kad laisva Lietuva turi priešų, kad gauta informacijos, kad gali būti provokacija, gali būti, kad kažkas nori sukelti konfliktą, kad rusai galėtų ateiti su kariuomene. Tik vėliau, bėgdama, kai buvo laiko galvoti, Sigita prisiminė, kad tai rusų kariuomenei niekur eiti ir nereikia, ji yra visai šalia, Pagėgiuose, ir kad ten daug visokių kareivėlių, ne tik rusų.

Bet tai buvo vėliau, o tada, bandydama suprasti, ko tie vyrai nori iš jos, ji klausėsi ir klausinėjo, ką reikia padaryti, kodėl tas traukinys iš Maskvos į Kaliningradą negali važiuoti, juk visi bėgių priežiūros darbai atlikti, žurnale viskas surašyta, apžiūros padarytos, signalinės lempos dega, pervažose įspėjimo signalai ir pakeliamieji atitvarai veikia,  kitų vagonų jų stotelėje, kuriuos galėtų iš šalutinių bėgių kas nors pastumti, seniai nėra, nes seniai niekas čia nieko geležinkeliu neatveža ir nieko nebeišveža. Aišku, tas seniai nėra taip labai seniai, bet čia kaip ir su Lietuvos nepriklausomybe, kuriai dar nėra metų. Taigi, klausėsi ir klausinėjo, nelabai suprasdama, ką ji turi padaryti, kol vienas iš vyrų neiškentė ir tiesiai pasakė:

– Yra gauta slapta informacija, kad gali būti padėta bomba. Norima nuversti traukinį nuo bėgių. Bus labai blogai….

Bomba? Kas tai yra Sigita nežino, nėra čiupinėjusi nei mačiusi, ką ji su ta bomba gali padaryti? Kaip bomba sprogsta ir traukinys lekia nuo sankasos ji žino, visi yra matę kine. Bet ji nėra padėjusi jokios bombos…

– Mes manome, kad jūs gerai žinote šį ruožą, galite greitai ir lengvai pastebėti, jeigu ant geležinkelio kažkas bus ne taip. Tiesiog jus rado namie, kai atsiliepėte telefonu, dabar nėra laiko ieškoti kitų darbininkų.

Na taip, pastebėti, kad ant bėgių ar šalia jų yra padėta kažkas nereikalingo arba kad yra iškasinėta – tai nesunku, Sigita tai suprastų iš karto. Bet ruožas ne kelių metrų, dar naktis, jeigu jau bomba, tai reikia saugotis ir apžūrėti reikia ramiai…

– Ramiai paieškai laiko nėra. Jūs žinote, kad traukinys jau artėja, todėl reikia veikti. Sustabdyti traukinio mes negalime, tai gali būti laikoma provokacija, mes tik galime duoti signalą, kad važiuotų lėtai. Jūs turite eiti greitai, ir jeigu pastebėsite ką nors įtartino, pranešti.

Kas vienam yra greitai, kitam tai labai lėtai. Eiti grietai žmogui, kai traukinys važiuoja lėtai – tai reiškia, kad žmogus turi bėgti, ir kiek galėdamas greičiau. Sigita nebesiklausė, kas bus, jeigu ji praneš, kad pastebėjo kažką netinkamo ar įtartino.

Ji nubėgo Pagėgių link.

*****

Pradžioje subarė save kam atsiliepė telefonu. Juk galėjo nepakelti, būtų pasakiusi, kad maudėsi ar dar ką nors. Po to vėl subarė, kad negražu išsisukinėti, juk jeigu tai tiesa, tai gali nukentėti žmonės. Paskui prisiminė kareivius, kuriems niekur nereikia eiti, nes jie jau yra Pagėgiuose, ir ne tik ten. Tada pagalvojo, ar kas nors lydi traukinį iki Anužių, o jeigu taip, tai nuo kur: nuo Stoniškių, Šilutės ar iš dar toliau? Nesąmonė, nes tada gal ir nuo Klaipėdos reikėjo, ir tas traukinys, važiuodamas paskui žmogų labai jau atsiliktų. Išgirdo ūktelėjimą ir atsigręžė. Šviesų nesimatė tik dėl posūkio, bet traukinys jau artėjo. Vadinasi, ją pasivys. Ar pamatys?

Iš garso suprato, kad traukinys važiuoja mažindamas greitį. Kai priartėjo tiek, kad savo galingu prožektoriumi visiškai apšvietė Sigitą ir kelią priešais ją, traukinys visai sulėtino greitį ir dūsaudamas tuksėjo paskui ją. Vadinasi, mašinistas informuotas apie tai, kad kažkas vyksta ant kelio, suprato Sigita, ir pabandė spėlioti, kas galėtų tą bombą padėti. Ne, ji tikrai nenorėjo tos bombos rasti, bet… Vėl prisiminė kareivius, kuriems niekur net eiti nereikia. Gal jie? Rusų kariuomenė, nenori Lietuvos nepriklausomybės, gal jiems įsakyta ką nors padaryti? Bet ar gali rusų kareiviai padėti bombą, kad nuvirstų traukinys ir užsimuštų rusų žmonės?

Išsigandusi savo minčių, Sigita prisiminė bendras su rusų geležinkelininkais šventes ir bendrus darbus. Kad tik traukiniai saugiai važiuotų. Bandė prisiminti ką nors gražaus, kad lengviau būtų bėgti, ir staiga priešais akis iškilo tas vokietis. Net ne vokietis, o po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs lietuvis. Alfons Garbe arba Alfonsas Garbaliauskas. Kai jis praėjusią vasara atsirado perone ir kartu su juo buvusiems lydintiems pradėjo kažką pasakoti, mosuodamas rankomis į kairę ir dešinę, Sigita irgi priėjo, paklausė, ar jie ko ieško. Pasirodė, kad tas Alfonsas netoliese gimęs, jo tėvas buvo geležinkelio tarnautojas, dirbo Anužiuose, vėliau už gerą darbą paaukštintas ir perkeltas į Klaipėdos stotį. Tada vokiečiai ir rusai kariavo, tai aišku, kodėl geležinkelius sprogdino, tada geležinkelininkai irgi kentėjo. Bet dabar, negi gali kažkas norėti susprogdinti keleivinį traukinį?

Ar čia jau karas?..

Taip ir bėgo, padrikoms mintims šokinėjant galvoje lyg prožektoriaus šviesai nuo pabėgio prie pabėgio. Bėgo nežiūrėdama sau po kojų, nes sukiojo galvą į abi puses ir stengėsi pamatyti, ar nėra prie bėgių ko nors neįprasto. Ieškojo bombos. Taip ir nesugalvojo, kas galėtų norėti ją padėti ir nudžiugo, kai pamatė Pagėgių stoties šviesas. Tikriausiai gerai, kad nieko nerado. Traukinys galės saugiai važiuoti toliau, o ji galės grįžti namo.

Važiuodama su tais vyrais atgal šiltoje mašinoje Sigita apsnūdo, bet nugirdo, kai vienas iš jų pasakė, kad provokacijos pavyko išvengti. Tada pagalvojo: kodėl bėgo ji, o ne vienas iš atvykėlių? Anie gi iš saugumo, turi apie bombas nusimanyti, o ir vyrai – stipresni gi. Ji, moteriškė, lėkė geležinkeliu, naktį, o šitie pasivažinėjo šiltoje mašinoje pirmyn atgal – ir viskas. Sugrįžę pasakys, kad bombos nebuvo, darbas padarytas. O ji neišsimiegojusi vėl turės keltis į darbą.

*****

Kai pasiekė namus, tai skubiai ir tyliai krito į lovą. O ryte, klausydamasi žinių išgirdo, kad praėjusią naktį Vilniuje kariškiai su tankais puolė televizijos bokštą. Tada suvokė, kaip smarkiai vakar jai pasisekė, kad tos bombos nebuvo.

*****

Šiandien ano bėgimo niekas nebeprisimena, nes niekas tada nežuvo geležinkelio ruože tarp Anužių ir Pagėgių. Bet tai buvo pirmasis Sausio tryliktosios bėgimas.

Jonas Jaunius

© Autorinės teisės saugomos.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Gėlės ir gražiausi žodžiai 95–erių sulaukusiai Emilijai Baikauskienei

Kovo 13 d. šilutiškė Emilija Baikauskienė šventė savo 95–metį. Jubiliejaus iškilmėse buvo ir jos dukra Laimutė, 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių 1500 metrų bėgimo vicečempionė. Ilgaamžė Emilija papasakojo, kad gimė netoli Pandėlio, Rokiškio rajone. Šeimoje augo 7 vaikai. Kai Emilija buvo pusantrų metukų, mirė mama. Tėvas netrukus parvedė pamotę. Apie mokslus nebuvo nė ko svajoti. „Nemažai matėme vargo, teko daug dirbti, pas ūkininkus ganyti bandą“, – prisiminimais dalijosi Emilija. Vis dėlto šiek tiek žiemomis pasimokiusi baigė tris klases. 60-aisiais įsivedė

Pavasarį parskrenda ne tik paukščiai…

Saulėtą kovo 22 d., penktadienį, apie 16.52 val. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai užfiksavo eismo įvykį. Pareigūnams važiuojant pareigūnams Tilžės gatve, Šilutėje, ties kelio vingiu, priešpriešiais ,,parskrido“ automobilis ,,Audi A6″, kuris slydo kelkraščiu ir trenkėsi į pakelėje augantį medį, atotranka automobilį išmetė į priešingą eismo juostą ir tik dėl greitos pareigūno reakcijos automobiliai nesusidūrė. Iš automobilio išlipęs vyras (gim. 1985 m.) akivaizdžiai atrodė neblaivus, sunkiai orientavosi aplinkoje. Alkoholio kiekio matuoklis parodė net 3,99 promilės. Vairuotojas dėl sužalojimų buvo pristatytas

Rinkimai turi būti skaidrūs ir privalomi. Diskusijos vaizdo įrašas

Kovo 22-ąją „Pamario“ laikraščio redakcijoje antrą kartą susitiko pabendrauti Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda ir verslininkas, dvi kadencijas anksčiau buvęs Seimo narys, per įvykusius savivaldos rinkimus,  jeigu rezultatai bus patvirtinti, išrinktas Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariu Audrius Endzinas. Pateikiame pokalbio įrašą. Kovo 29 dieną „Pamario“ laikraštyje paskelbsime šią diskusiją.

Ant plento Šilutė – Žemaičių Naumiestis klosim 12 milijonų

Kovo 19 d. Šilutės rajono savivaldybės vadovai susitiko su Lietuvos automobilių kelių direkcijos bei kelią Šilutė – Žemaičių Naumiestis rekonstruojančios bendrovės „YIT Lietuva“ atstovais aptarti pradėtų darbų. Kelias iš Šilutės į Žemaičių Naumiestį, ko gero, baisiausias Vakarų Lietuvoje. Eismas juo intensyvus. Šio beveik 11 km ilgio kelio atkarpos ir naujo tilto per Šyšą Laučiuose statyba kainuos beveik 12 mln. Eur. Finansuoja Automobilių kelių direkcija, nes šis kelias yra jos pavaldumo. Direkcija organizavo darbų rangovo konkursą. Jį laimėjo UAB „YIT Lietuva“.