Rudenį į posėdžių salę sugrįžusiems parlamentarams gali iš karto sugižti nuotaika. Mat teks pakartotinai darbuotis prie ankstesnių nei į tvorą, nei į mietą priimtų sprendimų. Tarp tokių, kuriuos visgi reikės išsiilsėjusiems seimūnams taisyti, bus ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės šių metų liepos pradžioje Seimui vėl grąžintos svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo pataisos. Jas praėjusių metų spalį atžagariai atmetę Seimo nariai atvėrė kelią politinėms partijoms valdyti žiniasklaidą ir manipuliuoti visuomenės nuomone. Atrodo, jog demokratinėje valstybėje taip negalėjo atsitikti, tačiau mūsų Seimo valia taip lyg ir buvo atsitikę.

Šios įstatymo pataisos turėjo užkirsti kelią savivaldybių piktnaudžiavimui laikraščių leidyba prisidengiant savo įsteigtomis švietimo įstaigomis. Pavyzdžiui, tokia priedanga jau kelerius pastaruosius metus įžūliai nekreipdama dėmesio net į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimus, teismus naudojasi Druskininkų miesto savivaldybė leisdama nemokamą laikraštį. Žinoma, to laikraštuko paskirtis – šlovinti gerus kurorto valdžios darbus. Panašius savos žiniasklaidos įkūrimo planus buvo pradėjusios puoselėti ir kai kurios kitos šalies savivaldybės.

Taigi pastebėjus tokias nedemokratiškas tendencijas praėjusių metų spalį Seime buvo susirūpinta patikslinti kai kurias Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas taip, kad jos nekeltų jokios dviprasmybės ir jomis nebūtų galima manipuliuoti. Pataisomis siūlyta, kad viešosios informacijos rengėjais, jų dalyviais negali būti valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos (išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), taip pat juridiniai asmenys, kurių steigėjai, dalininkai ar akcininkai yra savivaldybės, bankai ir jų valdomos įmonės bei įstaigos.

Taigi lyg ir norėta kaip geriau, bet išėjo kaip visada. Mat Seimas, naikindamas įstatymo spragą, tyčia ar netyčia sukūrė dar palankesnes sąlygas politizuoti žiniasklaidą. Išbraukus iš įstatymo nuostatą, draudžiančią politinėms partijoms būti viešosios informacijos valdytojomis ir rengėjomis, buvo panaikintas beveik 20 metų galiojęs saugiklis, apribojęs galimybes politinėms partijoms kontroliuoti žiniasklaidos priemones.

Pasak Prezidentės, tai yra grėsmė ne tik visuomenės informavimo kokybei, bet ir žiniasklaidos laisvei bei demokratijai. Vienas iš pagrindinių kriterijų, lemiančių valstybės vertinimą pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse, yra politikų įtakos žiniasklaidai lygis.

Mes, spaudos žmonės, galime tik paploti Prezidentės siūlymui į Visuomenės informavimo įstatymą grąžinti draudimą politinėms partijoms kontroliuoti žiniasklaidos priemones.

Mūsų asociacija jau praėjusių metų spalį buvo išplatinusi pareiškimą, kuriame akcentavo, kad skubus Seimo verdiktas atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kurios aiškiai patikslintų, kad savivaldybių ar valstybės institucijos negali būti viešosios informacijos priemonės rengėjas, yra akivaizdus akibrokštas žiniasklaidos laisvei. Tai ypač akivaizdi grėsmė nepaklusnią, kritišką vietos žiniasklaidą „pakišti po padu“.

Manykim, kad Seimo nariai praėjusį rudenį nebuvo įsigilinę į pasekmes demokratijos procesams, iš kurių vienas svarbiausių – šalies piliečių kritinio mąstymo vystymas.

Juk sakoma, skubos darbą velnias rauna. Tad Seimas praėjusį spalį paskubėjęs atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pataisas nors ir nenoriai, bet vėl privalės prie jų grįžti.