Pieno ir naftos kainos priklauso nuo politikos

Tokia Gurgždžių kaime (Juknaičių sen.) ūkininkaujančio Petro Tamavičiaus nuomonė. Nuolatinė pieno pirkimo kainų kaita ūkininkui trukdo planuoti būsimas investicijas, tačiau nepaisant to, jis jau pasinaudojo penkiomis paramos kaimui programomis ir ruošiasi tai daryti šeštą kartą.

Naudojasi parama kaimui
Šilutės rajono savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Alfredas Nausėda Petrą ir Juzefą Tamavičius laiko sektinu pavyzdžiu kitiems ūkininkams. Anot jo, ši šeima yra akivaizdus pavyzdys, kaip aktyviai naudotis įvairiomis paramos žemės ūkiui programomis. Tuo tarpu patys ūkininkai skundžiasi, kad investavimui labai trukdo pieno kainų svyravimai.
„Dabar AB „Žemaitijos pienas“ už kilogramą pieno mums moka apie 80 centų, pavasarį mokėjo apie 70, o iki tol – daugiau nei litą. Suprantu, kad ir pieno perdirbėjams reikia išgyventi, bet tokie pieno kainų svyravimai neleidžia prognozuoti pajamų, o tai riboja galimybę investuoti. Pastebėjau, kad pieno ir naftos kainos priklauso nuo politikos. Vos tik pasaulyje kyla neramumai, nafta pabrangsta, o pienas atpinga“, – kalbėjo ūkininkas Petras Tamavičius.
Suskubę pasinaudoti „Nitratų direktyva“, Tamavičiai vieni iš pirmųjų įsigijo pieno liniją, tad melžti tuo metu turėtų 20 karvučių tapo patogiau. Dalyvaudami Žemės ūkio modernizavimo programoje jie savo technikos parką papildė šienapjove, presu, traktoriumi ir frontaliniu krautuvu. Pasitelkę dar vieną paramos programą, praturtėjo degalų pilstymo stotele, nauja pjaunamąja, mulčiuotuvu, kultivatoriumi. Ketvirtą kartą pagal paramos programą įsigijo pusiau krovininį visureigį „Toyota Hilux“, kuriuo iki šio negali atsidžiaugti: ir pravažumas puikus, ir į laukus gali nusivežti ką reikia. Beje, tą tojotą labai giria ir kiti rajono ūkininkai – Japonijos konstruktorių gaminys puikiai tinka mūsų sąlygomis. Šiuo metu praktiškai jau baigtas dar vienas projektas – pastatyta 60 vietų karvidė. Nors nuo 2012 m., kai pradėta ruoštis šiai statybai, daug kas pabrango beveik trigubai, P. Tamavičius džiaugiasi naujuoju statiniu.

Petras Tamavičius su džiaugsmu ir pasididžiavimu rodė modernią naujosios 60 vietų karvidės įrangą.

Viskas čia modernu. Taupyti elektrą apšvietimui padeda stoge sumontuoti langai, šiuolaikiška pieno šaldymo įranga ne tik pati išsiplauna, bet ir šaldant pienui išgautą šilumą panaudoja 250 litrų vandens iki 60 laipsnių šildymui. Karvių banda nuo 40 dabar padidės iki 60, senojoje karvidėje laikys prieauglį. Vos baigęs vieną projektą, P. Tamavičius jau svarsto apie kitą. Dar bandys įsigyti šėrimo liniją ir traktoriuką pašarams gabenti.
Labiau didinti karvių bandos Tamavičiai nebeplanuoja. Kiek galės, jie modernizuos įrangą, kad liktų kuo mažiau rankų darbo ir taptų patogiau ir lengviau tvarkytis.
Ūkininkauti pradėjo vieni iš pirmųjų
Juzefa ir Petras Tamavičiai ūkininkauti pradėjo vieni iš pirmųjų Šilutės rajone. Iki tol dirbę Katyčių paukštininkystės ūkyje, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, jie ilgai nedelsdami nusprendė pabandyti ūkininkauti savarankiškai.
Tuometiniai ūkio vadovai nesuprato ir neįvertino tokio jaunų specialistų užmojo. Jie stebėjosi, kaip galima išgyventi dirbant tik sau. Pradedantieji ūkininkai taip ir negavo žemės statyboms, jų nusipirktų degalų neleido laikyti bendrose talpose. Padėjo dabartinis Juknaičių seniūnas Valentinas Dylertas, tapęs savotišku Tamavičių ūkio krikštatėviu. Jis ir degalus pasaugoti priglaudė, ir pasiūlė vietą sodybai rinktis.
„Maniau, jei nepasiseks, bus blogai, tai vištas auginsiu ir turguje pardavinėsiu, todėl vietą rinkomės netoli Šilutės“, – prisiminė tuos laikus Juzefa Tamavičienė. Įsikūrė Juknaičių seniūnijoje, Gurgždžių kaime. Dabartinę Tamavičių sodybą nuo Šilutės skiria 12 km atstumas, iki Juknaičių – 9 km, o Pašyšiai visai pašonėje.

Juzefa Tamavičienė kartais po savo ūkį važinėja triračiu.

Kaip vėliau paaiškėjo, sprendimas kurtis plyname lauke turėjo privalumų.
Petras Tamavičius mena, kad ten, kur dabar gyvena, kažkada lyg ir buvusi sena sodyba, bet viskas buvo apaugę krūmynais, kuriuos teko iškirsti. Toks vietos pasirinkimas leido aplinkui sodybą sutelkti visas žemes. Nuosavų plotų dabar turi apie 100 ha, dar 30 ha nuomojasi. Pati sodyba užima visą hektarą, tvartai ir kiti ūkiniai pastatai – čia pat, prie namų.
Verstis pieno ūkiu pradėjo kaip ir daugelis – turėdami tris karves. Kad būtų lėšų ūkio raidai, P. Tamavičius Vokietijoje triūsė statybose, o ūkio plėtra rūpinosi J. Tamavičienė. Pamažu ūkis stambėjo ir reikalavo vis daugiau dėmesio. Prieš 8 metus P. Tamavičius nustojo važinėti į Vokietiją, o kai kieme baigėsi ūkinių pastatų statybos ir fermoje jau mūkė 20 karvių, pavyko užbaigti gyvenamojo namo statybą.
Gyventi galima, jei dirbi
Tiek Petras, tiek Juzefa kilę iš kaimo ir jo gyvenimą pažįsta nuo vaikystės. Šeima labai mėgsta keliauti, tačiau išvykti gali po savaitę du kartus per metus. Ne todėl, kad pinigų trūktų –stinga laiko. „Tokia gyvulininkystės ūkio specifika, kad dirbti reikia ištisus metus nuo 5 valandos ryto iki sutemų. Be švenčių ir išeiginių“, – sakė P. Tamavičius. Žinoma, padeda samdomi trys nuolatiniai darbuotojai ir turima moderni technika. Didžiulis privalumas, kad visa žemė yra aplinkui sodybą. Iš 130 ha dirbamos žemės, 110 ha užima ganyklos, kituose plotuose pasėta vasarinių kvietrugių ir avižų. Ūkininkai džiaugiasi, kad patikrinti, kaip ganosi gyvuliai, galima vos išėjus iš kiemo.
Važinėtis po ūkį ir artimiausias apylinkes J. Tamavičienė turi personalinę transporto priemonę – triratį. „Jis nelabai stabilus. Virsta posūkiuose jei labiau įsibėgėji. Ne iš karto pripratau. Tačiau dabar labai patogu. Į bagažinę kibirus ar dar ką nors galima įsikrauti, čia įsitaisęs mėgsta su močiute pasivažinėt anūkas. Tik vis primena, kad važiuoti reikia atsargiai. Vyras slenksčius prie ūkinių pastatų juokais vadina greitį ribojančiais „gulinčiais policininkais“, – apie savo aikštingą, bet mėgstamą transporto priemonę pasakojo J. Tamavičienė.
Panašu, kad šiai šeimynai nekils rūpesčių ir dėl to, kas rūpinsis ūkiu toliau. Jauniausia dukra Kamilija – jau antrame kurse studijuoja veterinariją ir yra nusiteikusi ūkininkauti. Vyresnioji Artana gyvena Anglijoje, o šiuo metu su svečiuojasi pas senelius. Sūnūs Kornelijus ir Airidas sukūrė savo verslus Klaipėdoje.
„Viskas būtų gerai, bet per darbus laiko trūksta“, – kalbėjo Petras Tamavičius, žiūrėdamas į jau prieš keletą metų išlietus pirties pamatus ir pats sau žadėjo, kad vos tik baigsis naujos karvidės statybų rūpesčiai, būtinai užbaigs pirtį.
Didelėje sodyboje – visur nušienauti žolynai, žydi gėlės. Tai – Juzefos nuopelnas, kuri būdama labai užimta dirbdama Katyčių seniūne, suranda laiko aplinko ir aplinkai prižiūrėti.
Rūpintis tenka ir augintiniais: keliomis ožkomis bei poniais, kuriuos laiko labiau dėl pramogos. Laiko ir bičių, mat taip yra pratę nuo senų laikų, ir medų mėgsta. Tik, anot Petro, nelengva, kai grįžęs po darbų vakare dar turi vaikytis bičių spiečių…

Vaidotas VILKAS

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nelieka gimnazijos skyriaus Kintuose

Tokį sprendimą priėmė Šilutės rajono savivaldybės taryba. Šilutės pirmoji gimnazija turėjo Kintų skyrių, kurio nuo rugpjūčio 31 d. nelieka. Tad Savivaldybės taryba patvirtino naują šios gimnazijos struktūrą, kai nutraukiamas vidurinio ugdymo programos vykdymas Kintų skyriuje, kurio nebelieka, taip pat pritarė atnaujintiems gimnazijos nuostatams. Pokyčių atsiranda dėl naujų teisės aktų. Tokiems pokyčiams pritarė gimnazijos bendruomenė, gimnazijos Taryba, visus dokumentus Savivaldybei pateikė gimnazijos direktorė Laima Spirginė. Belieka pridurti, kad Kintuose skyriaus nelieka, nes trūksta mokinių. Nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. Kintų

Ar Šilutės rajone bus apgyvendinta nelegalių migrantų?

To pasiteiravome Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Virgilijaus Pozingio. „Iš Vidaus reikalų ministerijos buvo klausimų, ar galėtume priimti nelegalių migrantų, buvo tokių siūlymų. Tačiau atsakymas toks: mes neturime kur jų įkurdinti, tam nepasiruošę. Nėra tam tinkamų pastatų“, – sakė V. Pozingis ir pridūrė, jog tam reikia ne tik pastato, žinoma, aptverto, su apsauga visą parą. Esą tektų tuos pastatus sutvarkyti, kad būtų sąlygos gyventi: reikia sanitarinių sąlygų, pagaliau lovų ir viso kito, stalų, kėdžių, o dar maitinimo organizavimas… „Yra Vyriausybė,

Rusnėje paminėtos 150-osios Hermano Kalenbacho gimimo metinės

Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis savaitgalį lankėsi Rusnės saloje, kur vietiniai gyventojai ir ambasadoriai iš įvairių pasaulio šalių susirinko paminėti Hermano Kalenbacho 150-ųjų gimimo metinių. Tądien įteiktas ir išskirtinis apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos ir Indijos draugystei”. Šiemet juo apdovanotas Indijos kilmės garbės konsulas Lietuvoje, Hermano Kalenbacho gyvenimo tyrinėtojas, biografas, įvairių kultūros projektų vadovas, mokslininkas iš Izraelio p. Shimon Lev. „Smagu kiekvienais metais dalyvauti ir stebėti vis pilnėjančias gretas taip jau vadinamame „Šeimos susiėjime”. Renginio metu labai jaučiamas visų šalių

Liudo Dovydėno premijai pasiūlytas ir šilutiškis Dovydas Pancerovas

Šilutėje užaugęs, gimnaziją baigęs Dovydas Pancerovas spėjo išgarsėti kaip žurnalistas, tačiau yra išleidęs ir knygų. Žymaus XX amžiaus rašytojo Liudo Dovydėno premijai, kuria apdovanojamas geriausio naujo lietuviško romano autorius, šiemet pristatyti penki kandidatai: Rugilė Audenienė už romaną „Vojago“ (Aukso žuvys, 2020) – pasiūlė leidykla „Aukso žuvys“; Liutauras Degėsys už romaną „Lengva nebus“ (LRS leidykla, 2020) – pasiūlė Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka; Rimantas Kmita už romaną „Remyga“ (Tyto alba, 2020) – pasiūlė leidykla „Tyto alba“; Dovydas Pancerovas už romaną

Taip pat skaitykite