Petrui Čeliauskui – tik 90!

Kovo 18 d. įžymiam Lietuvos pedagogui, kraštotyrininkui, muziejininkui, esperantininkui, žodynininkui, vertėjui, redaktoriui, istorikui, publicistui Petrui ČELIAUSKUI sukanka 90 metų. P. Čeliauskas yra legendinė asmenybė. Šioje trumpoje publikacijoje tik trumpai apžvelgsime vieną iš jo veiklos sričių, t. y. esperantiškąją.

Petras Čeliauskas gimė 1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje. Jau 1939 m. būdamas dešimtmetis vaikų žurnale „Šaltinėlis“ susipažino su tarptautine esperanto kalba. Bet atėjo 1940 metai, Lietuva buvo okupuota, o esperanto kalba tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo uždrausta.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją, atitarnavęs sovietų kariuomenėje, baigęs pedagogikos studijas jis visą gyvenimą iki pat užtarnauto poilsio (iš viso 45 metus ) dirbo matematikos, braižybos ir astronomijos mokytoju Švėkšnoje. 17 metų buvo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Tačiau užtarnautas poilsis jo gyvenime yra tik sąlyginė sąvoka, jam poilsis yra vieno darbo pakeitimas kitu.

Jis gyvenime turėjo ir tebeturi dvi didžiules aistras, t. y. gimtąją Švėkšną ir esperanto kalbą. Ir vienoje, ir kitoje srityje jis nuveikė vienam asmeniui sunkiai įveikiamus didžiulius darbus.
Po Stalino mirties, apie 1956 metus, Tarybų Sąjungoje prasidėjo šioks toks atšilimas. Spaudoje jau kartais galima buvo pamatyti žodį esperanto. Ir Petras Čeliauskas prisiminė savo vaikystės susidomėjimą šia kalba, savarankiškai ją išmoko ir tuoj pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą – prenumeravo spaudą esperanto kalba, kaupė biblioteką šia kalba, pradėjo dalyvauti esperantininkų renginiuose, pavyzdžiui, nuo 1975 m. Baltijos esperantininkų stovyklose ir kitur.

Tačiau labiausiai jį traukė literatūra, vertimai, redagavimas. Tik po daugelio metų kryptingo darbo pavyko pramušti geležinę uždangą leidybai esperanto kalba ir 1986 m. „Vagos“ leidykloje bendromis jėgomis pagaliau pavyko išleisti Petro Čeliausko meistriškai išverstą Eduardo Mieželaičio „Žmogų“. Taip prasidėjo jo itin aktyvi ir labai produktyvi literatūrinė veikla.
Lietuvoje nebuvo modernios ir populiarios knygos apie tarptautinės kalbos problematiką ir esperanto konkrečiai. Petras Čeliauskas ėmėsi šio darbo – 1989 m. leidykla „Vyturys“ serijoje „Noriu žinoti“ išleido jo parengtą knygą „Nuo Babelio iki Esperanto“.

Petras entuziastingai ėmėsi kitų vertimų. Dar viena jo meistriškai išversta knyga – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Ją pavyko išleisti tik 2003 m. Kauno leidykloje „Ryto varpas“ lietuvių ir esperanto kalbomis.
Po to sekė daug kitų verstinių knygų, pavyzdžiui, Vlado Mozūriūno „Legenda apie Vilniaus pilį“, Salomėjos Neries „Eglė – žalčių karalienė“, Maironio „Jūratė ir Kastytis“, pasaka „Saulės vaduotojas“ ir kt. Petras Čeliauskas vertė ir atskirus įvairių Lietuvos poetų eilėraščius, kurie buvo išspausdinti įvairioje periodikoje esperanto kalba. Tokių yra per 60, kurių autoriai 24 Lietuvos poetai. Jo plunksnai priklauso ir kelios dešimtys (iš viso 86) lietuviškų dainų tekstų vertimų. Jis vertė ir iš kitų kalbų į esperanto, pavyzdžiui, yra išvertęs 12-os baltarusių poetų eilėraščių, Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ fragmentus, Šota Rustaveli „Karžygys tigro kailyje“ ištraukas.
Petras Čeliauskas yra vertęs ir iš esperanto į lietuvių kalbą. Lietuvoje buvo išleista vengrų rašytojo Ištvano Nemerės knyga „Uždaras miestas“ (1992 m.).

Vienuolika metų Petras Čeliauskas gyveno Kaune (1995– 2005) ir tuo metu redagavo Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė). Ir ne tik redagavo, bet didele dalimi užpildė ir jo turinį. Čia jis pasireiškė kaip puikus publicistas. Žurnalui jis parašė per 30 interlingvistinių ir esperantologinių straipsnių. Taip pat jis parašė per 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau jų ir kitų straipsnių pagrindu radosi atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ (Lietuva per amžius), kuri buvo išleista Kaune 2002 metais.
2009 metais Petro Čeliausko 80-mečio proga Lietuvos esperantininkų sąjunga jo garbei išleido leidinį „El mia Esperanta skatolo“ (Iš mano esperantiškos dėžutės, į kurią pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsnių esperantiška bei lietuviška tematika rinkinys, 520 psl.).

Per 20 metų Petras Čeliauskas praleido prie savo darbo stalo, sudarydamas didžiulį plačiausią Lietuvoje „Didįjį lietuvių-esperanto kalbų žodyną“ ( 816 psl. ), kurį 2018 m. pabaigoje išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Petras Čeliauskas dalyvavo 8 pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairiose šalyse.
Šis žmogus yra pripažintas tarptautiniu mastu: 1997 m. jis gavo tarptautinę Grabovskio premiją, o 1999 m. buvo išrinktas Pasaulinės esperantininkų sąjungos (Universala Esperanto-Asocio ) garbės nariu. Jis yra vienas iš trijų visų laikų Lietuvos esperantininkų, kurie į pasaulinę įžymiausių esperantininkų enciklopediją.

Petro Čeliausko portretas nebūtų pilnas, jei nepaminėtume ir jo labai produktyvios veiklos gimtosios Švėkšnos labui. Susidomėjęs kraštotyra jis 1969 m. įkūrė Švėkšnos muziejų ir vadovavo jam iki pat 1997 m. Parašė ir išleido keletą knygų apie Švėkšną, tarp jų poezijos antologiją „Švėkšnos Lyra“ (2009), „Švėkšna atsiminimuose“ (2010) ir Švėkšnos enciklopediją „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“ (2012). Už kraštotyrinę veiklą 1995 m. apdovanotas Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premija. Lietuvos kraštotyros draugija 2000 m. jį išrinko Garbės kraštotyrininku. 2012 m. tapo šalies konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ laureatu Kaimo knygnešio kategorijoje.

Ir šiandien Petras Čeliauskas yra žvalus, kūrybingas ir nenuilstamai tebedirbantis. Ant jo darbo stalo dar vienas didelis darbas – Lietuvos esperantininkų sąjūdžio istorija su enciklopedija.
Stiprios sveikatos ir naujų viršukalnių, Jubiliate !

Povilas JEGOROVAS, Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Teatro vadovė ir dvasinio konsultavimo specialistė

Rugsėjo pradžioje Šilutės kamerinio dramos teatro direktorė Ramunė Kiniulytė gimtadienio proga sulaukė dėmesio – ne šiaip gimtadienis, jau 40 metų. Kilusi iš Tauragės, jau 18 metų Šilutėje. Po teologijos mokslų studijų bendrakursė pakvietė į Šilutę, dirbo versle. Teatre – jau keturiolikti metai, jam vadovauja 12 metų. Baigė magistrantūrą, nenutolo nuo religijotyros, papildomai įgijo dvasinio konsultavimo žinių. Šilutės kultūros ir pramogų centre jau triūsia statybininkai – šį pastatą pradedama renovuoti. Šilutės kamerinis dramos teatras prisiglaudė buvusiame vaikų darželyje (Liepų 16, Šilutėje).

Žuvienės virimo čempiono žiedą išsivežė dzūkai

Tokia žinia vainikavo šeštadienį Šilutėje surengtą vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą. Lazdijų komanda „Dzūkų jūros piratai“, čempionate dalyvavę devintą kartą, šventė pergalę: vyr. virėjas Ramūnas Zdanevičius gavo tik nugalėtojui skirtą raudonos spalvos prijuostę, specialią plaketę, čempiono vėliavą ir žiedą. Nugalėtojų bėgimą katilų alėja lydėjo sveikinimo šūksniai. Šiemet į vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą Šilutės senojo turgaus aikštėje suvažiavo 55 komandos. Prie žuvienės ir žuvies sriubos katilų sukosi ne tik Šilutės rajono, bet ir iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Lenkijos,

Patarimai žmonėms, kurie nori kurti verslą

Vos prieš keletą metų, bene įtakingiausias pasaulyje finansų rinkos žurnalas Forbes, Lietuvą įvertino kaip penkioliktą geriausią valstybę pasaulyje naujo verslo kūrimui. Tokia aplinka čia yra dėl puikios geografinės padėties, mažos geopolitinio konflikto rizikos, gana palankios mokestinės politikos ir sparčiai augančios ekonomikos. Lietuviams, kurie savo gimtojoje šalyje nori kurti verslą, nėra geresnio laiko daryti tai, nei dabar. Tuo metu, kai technologinės inovacijos užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, atsiranda galybė unikalių nišų, kuriose galite įsitvirtinti, ir kur galite uždirbti. Tačiau svarbu

Seniūnė Dalia Drobnienė – apie kelių statybas ir… žiniasklaidos sąžinę

Dalia Drobnienė – tikra Rusnės salos dukra, čia gimusi ir užaugusi, čia jau septinti metai einanti seniūnės pareigas. Apie jau pastatytą estakadą kelyje į Rusnę, apie kelio nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados tvarkymo darbus D. Drobnienė kalba kaip solidžią darbo patirtį sukaupusi kelių ir tiltų statybos inžinierė. Premjerą Saulių Skvernelį gerbia ir to neslepia, šalies žurnalistus peikia žodžių neparinkdama… Pokalbį su Rusnės seniūne Dalia DROBNIENE pradėjome nuo Rugsėjo 1–osios proga saloje vykusių švenčių. – Buvau abiejose mokyklose. Rusnės