Paslaptingieji Velykų rytmečio svečiai     

Artėjančios Velykų šventės kaskart tampa proga prisiminti tradicijas ir papročius. Velykų vaizdiniai dabar panašūs visoje Lietuvoje: išsprogusios beržų šakelės, skubėjimas į bažnyčią, Velykų rytą šokanti saulė, dažomi ir daužomi margučiai… Tačiau kas tuos margintus kiaušinius atneša? Kas palieka ant palangės ar sode, kur vaikai juos susiieško? O gal galima ir patiems kuo nors prisidėti?

Reikėtų pastebėti, kad didžiosios kalendorinės šventės – Velykos ir Kalėdos – turi savo personažą, kuris aplanko vaikus ir įvertina gerus arba blogus darbus. Per Kalėdas tai būna Kalėdų Senelis, o Velykų personažai Lietuvoje nevienodi. Vienur Lietuvoje lankosi Velykis – gražus jaunikaitis, paliekantis margučių prie namo padarytoje gūžtoje iš samanų ir pakulų, puoštoje spalvotais popierėliais, siūliukais. Velykis galėjo būti ir neapsakomo grožio paukštis, panašus į povą, mokantis greitai skraidyti, sugebantis net pro rakto skylutę įlįsti į vidų, susiieškoti iš vakaro vaikų padarytą dailią gūžtą ir pagal nuopelnus padėti kiaušinių, nė iš tolo neprimenančių tų, kuriuos šeštadienio vakare dažydavo namiškiai.

Kitur apsilanko Velykų bobutė, net vadinta Velykų karaliene, nors sūduviai ją įsivaizduoja kaip raganą. Ji gyvenanti pamiškėje, o artėjant Velykoms primerkianti žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažanti kiaušinius. Pagalbininkai kiškiukai jai parūpina malkų ir padeda marginti. Labai retai Velykė keliaujanti pėsčia – dažniau važiuota. Susideda bobutė daugybę margintų kiaušinių į gražų vaškinį arba cukrinį vežimėlį, pasikinko į jį kiškius ar mažą kumelaitę, ir rieda pas gerus vaikus, pašmagodama botagėliu iš saulės spindulių. Ji važiuoja per visą šalį, sustodama kiekvieno kieme ir palikdama kiaušinių paruoštose vietose, ant palangės, šlepetėse ar net prie pagalvės. Atsikėlę geri vaikai randa po du gražius margučius, o vėlesniais laikais – ir iš pyrago tešlos iškeptą gaidelį, zuikutį ar arkliuką, džiovintų obuolių, kriaušių, riešutų. Velykės padovanoti kiaušiniai buvo itin saugomi ir gerbiami. Blogi vaikai randa tik vieną, nedažytą kiaušinį – tokiems didelė gėda, iš jų juokiasi draugai ir namiškiai, o vaikai susimąsto, kaip reikėtų elgtis geriau. Velykė lankydavo vaikus iki 16 metų amžiaus. Beje, įdomu, kad kartais Velyke arba Velykiu vadinamas ir pirmasis į trobą pakliuvęs, nuo vandens ar kito daikto atsimušęs saulės spindulys – zuikutis.

Kalbėdami apie Mažąją Lietuvą turime pasidomėti šventės tradicijomis Vokietijoje. Vokiečiai Velykų neįsivaizduoja be kiškių: gyvų, šokoladinių, medinių, popierinių, molinių, keptų iš tešlos – sausainių ar pyragų pavidalu (šį personažą vokiečių emigrantai nuvežė ir į Ameriką). Manoma, kad Velykų zuikių paprotys atsirado Pfalce ir Aukštutinėje Reino dalyje, evangelikų liuteronų bendruomenėje. Apie juos 1678 metais Georgas Francus rašė, kad regionuose netoli Elzaso „yra paprotys velykinius kiaušinius vadinti Velykų zuikio kiaušiniais. <…> Manoma, kad Velykų zuikis juos deda ir slepia sodo žolėje, o vaikai nekantrauja juos surasti.“ Zuikių prie namų dažnai pasirodo ankstyvą pavasarį, nes jie tuo metu ieško būsto, poros, – gali būti, kad dėl to lengviau juos sutapatinti su margučius atridenančiu personažu. Margi kiaušiniai buvo pritaikyti zuikiui, nes vištos tokių nededa. Zuikiai Vokietijoje atnešdavo margučių, kartais saldainių. Valgomi šokoladiniai zuikiai pradėti gaminti apie 1810 metus.

Įdomu, kad Velykų kiškis nėra vienintelis vokiškų kraštų pavasario šventės veikėjas. Kai kuriuose Šveicarijos kaimuose velykinius kiaušinius tiekia gegutės, Vestfalijoje kiškį gali pavaduoti Velykų lapė, Tiuringijoje – gandras, o Bohemijoje margučius deda višta, gaidys, dar kitur jie gali pasirodyti ir iš varpo, skelbiančio Velykų rytą.

Mažojoje Lietuvoje vokiečiai šalia lietuvių gyveno apie 700 metų, tad nieko nuostabaus, kad būtent šio krašto gerus vaikus Velykų rytmetį aplanko zuikis, pasiskolintas iš vokiškų tradicijų. Ir dabar seneliai moko vaikus iš vakaro paruošti spalvotus lizdelius, kuriuose šventinį rytą randama margučių ar kitų dovanėlių.

Taigi, vaikai paslaptingųjų svečių pradeda laukti jau Didįjį šeštadienį: po pietų ruošia vietelę margučiams: darželiuose prie medžių, medžiuose sutaiso gūžtelių, ant palangių, stalų, prie lovos padeda pintinėlių. Sakoma, kad Velykų bobutę ar Velykų zuikį labai sunku pamatyti: kad ir kaip stengtųsi neužmigti, vaikai neatsilaiko, o būtent tuomet ir atsiranda margučiai pintinėlėje… Bet gal jums pavyks?..

Paruošė etnografė Asta Bartkevičiūtė, Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Dviejų dienų ralio kroso fiestoje Vilkyčiuose plazdės visos Šiaurės Europos zonos šalių vėliavos

Artėjantį savaitgalį Vilkyčių autosporto komplekse vyks vienintelis ir didžiausias ralio kroso renginys Lietuvoje – dviejų dienų ralio kroso festivalis. Josmetu bus surengti Lietuvos, Latvijos ir Šiaurės Europos zonos šalių ralio kroso etapai. Šeštadienį trasoje varžysis Lietuvos ir Latvijos ralio kroso čempionatų dalyviai, o sekmadienį kartu su dar vienu lietuvišku etapu vyks ir Šiaurės Europos zonos šalių etapas. Įspūdingame ir kvapą gniaužiančiame renginyje žiūrovai galės išvysti ne tik greičiausius Lietuvos lenktynininkus, bet ir visą Latvijos bei Estijos ralio kroso elitą. Taip

Kintų Vydūno kultūros centre – tarptautinės emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai“ paroda

Rugpjūčio 14 d., penktadienį, 15 val. Kintų Vydūno kultūros centre  vyks iškilmingas tradicinės emalio meno kūrėjų laboratorijos „Pamario ženklai“ uždarymas ir emalio darbų parodos „Pamario ženklai-2020“ pristatymas. Renginio metu lankytojus džiugins gyva „Baltojo kiro“ muzika. Jau 18-us metus Kintuose organizuojama tarptautinė metalo meno kūrėjų stovykla „Pamario ženklai“ vyksta Kintų Vydūno kultūros centre, kur mokytojavo ir gyveno įžymus Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas. Kiekvienais metais į kūrybinę laboratoriją atvykstantys metalo menininkai gauna su krašto istorija susijusią temą, kurią stengiasi kuo kūrybingiau

Dvylika AČIŪ abiturientams už 17 šimtukų

Antradienį vidiniame Šilutės H. Šojaus muziejaus kiemelyje per atstumą sudėliotos kėdės buvo skirtos abiturientams, kurie už brandos egzaminus gavo aukščiausius įvertinimus – po 100 balų, jų mokytojams ir negausiam būreliui svečių. Savivaldybės vadovai pagerbė 12 gabiausių rajono abiturientų, per egzaminus surinkusius net 17 šimtukų. Šiais metais gauta 17 šimtukų (praėjusiais metais buvo 14): iš anglų kalbos – 10; lietuvių kalbos ir literatūros, informacinių technologijų – po 2; matematikos, biologijos ir vokiečių kalbos – po 1 šimtuką. Juos gavo 7 abiturientai

Audrius Endzinas – pakankamai padorus būti Seimo nariu

Apie kandidatą į Seimo narius Audrių Endziną pasakoja jo vaikystės draugas Gintaras Verbus, vaistininkas: – Aš esu kitos partijos narys ir negaliu sakyti, kad Audrius Endzinas yra geresnis už mūsų kandidatą… Užtat aš galiu rinkėjams papasakoti, kaip šis žmogus augo ir formavosi. Aš jį pažįstu jau 58-erius metus. Sovietmečių mano tėvai su Endzinais gyveno viename bute, dabartinėje Vilų gatvėje (buvusi Basčio gatvė). Mano tėvai turėjo tame bute vieną kambarį, Endzinai – du. Mūsų bendros vaikystės namą tada vadindavo mokytojų namu,